Baltų žinyčios vartai

0

Už dvigubą pilietybę

viršaitis sausio 16, 2012 Įstatymai, Valstybė

Mykolas Drunga//

Straipsnyje „Pilietybė: už antrą ar ir trečią pasą pasisakant“, Londono savaitraščio „Economist“ redaktoriai rašo, kad „daugialypė tapatybė – natūrali. Todėl ir pilietybės įstatymai čia turėtų neatsilikti“. Bet kokie argumentai už tai, kad žmogui būtų leidžiama turėti dvi pilietybes? Redakcinio straipsnio autoriai pirmiausia pristato priešingą nuomonę.

Jie sutinka, kad „valstybės požiūriu daugialypė pilietybė geriausiu atveju netvarkinga, o blogiausiu pavojinga. Pareigūnai norėtų, kad gimtum ir gyventum, dirbtum, mokėtum mokesčius, gautum lengvatas bei išmokas ir numirtum toje pačioje šalyje, keliautum vienu pasu, o savo vaikams paliktum vieną tautybę.

Karo metu valstybė turi vienatinę teisę į tavo lojalumą, o gal net ir gyvybę. Pilietybė yra klijai, laikantys žmogų ir valstybę viename daikte. Atmiešk juos ar pripilk į klijus ko nereikia, ir daiktas suirs“.

Taip rašo žurnalo redaktoriai, aiškindami valstybės požiūrį. Nuo savęs pridursime, kad jie gal be reikalo deda tarsi lygybės ženklą tarp pilietybės ir tautybės. Tautybė – labiau įgimta, pilietybė – labiau pasirinkimo dalykas. Prie to dar sugrįšime.

Kaip ten bebūtų, išdėstę šį „valstybės požiūrį“, žurnalo redaktoriai leidžiasi aiškinti eilinių žmonių požiūrį. Jie rašo:

„Bet gyvenimas yra komplikuotesnis. Ištikimybė politiniams dariniams neprivalo būti išskirianti ir ribojanti, ji dažnai persidengia. Štai, daugelis žydų turi Izraelio pasus, solidarizuodami su žydų valstybe (ir apsidrausdami), tačiau kartu jie pasilaiko ir gimtojo krašto pilietybę.

O teutonai gali vienu ir tuo pačiu metu būti ir bavarai, ir vokiečiai, ir europiečiai. Airijos piliečiai gali balsuoti Didžiosios Britanijos rinkimuose.

Senoji pilietybės samprata, pagal kurią vienas žmogus – viena valstybinė pilietybė, atrodo pasenusi: daugiau nei 200 milijonų žmonių šiuo metu gyvena ir dirba ne tose šalyse, kuriose gimė, bet vis tiek jie nori keliauti gimtinėn arba ten susituokti, arba ten investuoti.

Bloga reakcija į tai yra politinis protekcionizmas, kai valstybės priverčia piliečius rinktis tik vieną tautybę ar kai riboja jų teisę turėti kelis pasus.

Tai keista politika, žinant, jog pilietybę nėra pernelyg sunku įsigyti. Kai kuriose šalyse ją įmanoma beveik nusipirkti. Kitose, kaip antai Jungtinėse Amerikos Valstijose, ją galima įsigyti vien tik gimstant, be jokio sąmoningo apsisprendimo.

Užuot padarius fetišą iš pasų, geriau būtų laikyti gyvenamąją vietą (ypač mokesčių mokėjimo tikslais) pagrindiniu asmens teisių ir pareigų kriterijumi. Tai paskatintų susiklausymą ir įsipareigojimą, kadangi tai kyla iš sąmoningo sprendimo tam tikroje šalyje gyventi ir laikytis jos taisyklių.

Pasaulis tąja kryptimi ir juda. Tačiau daugelis valstybių (dažniausiai neturtingų ir prastai valdomų) šiai tendencijai priešinasi, o kai kurios pasiturinčios demokratijos, kaip antai Nyderlandai ir Vokietija, mėgina ją įvairiais pretekstais pristabdyti.

Vienas nuo seno pasireiškiantis būgštavimas, dėl valstybės saugumo, atrodo moderniose šalyse nebeaktualus. Pilietybė buvo ne vis viena, kai gynyba pasikliaudavo šauktiniais. Tačiau moderniajai karvedybai nebereikia ginkluotųjų pajėgų, kurias sudarytų prastai apmokyti šauktiniai. Nedaug valstybių šiandien remiasi privalomąja karo tarnyba, o ir tos vis labiau mažina šaukiamųjų kontingentą.

Pilietybė nėra lojalumo garantija: baisiausi išdavikai istorijoje buvo grynakraujai piliečiai. O daugelis tų, kurie didžiausiu užsidegimu nori kautis už savo vėliavą, perėjo pragarus, kad į savo šalį patektų.

Žinoma, problemų, kurias vyriausybės sieja su nepiliečiais, netrūksta. Jie vengia mokėti mokesčius, naudojasi lengvatomis ar laikosi blogų papročių iš savo kilmės šalių. Tačiau šalys, kurios siekia sumažinti išsisukinėjimą nuo mokesčių, apginti savo valstybinę kalbą ar užkirsti kelią tokiems svetimiems papročiams, kaip priverstinės santuokos, turėtų tai daryti per konkrečius tuo tikslu priimtus įstatymus, o ne pasikliaudamos simboline pilietybės galia.

Amerikos politika apmokestinti savo piliečius nesvarbu, kur jie begyventų, atrodo ypač perversiška: tai yra privilegija buhalteriams. O kai dėl lengvatų ir išmokų, tai gyvenamoji vieta turėtų būti esminis kriterijus. Gyvenk kurioje nors šalyje, mokėk jai mokesčius – ir tada turėtum būti traktuojamas kaip ir bet kuris kitas šalies gyventojas ir netgi geriau nei pilietis, kuris gyveno svetur ir nemokėjo mokesčių.

Aišku, jei kertiniu akmeniu laikoma gyvenamoji vieta, tai iškyla problema dėl balsavimo teisės, kuri paprastai siejama su pilietybe. Bet čia yra vietos kompromisui. Pvz., Prancūzijoje ir Italijoje piliečiai, kurių nuolatinė gyvenimo vieta užsienyje ir kurie dažnai turi dvigubą pilietybę, turi teisę balsuoti. Tai protinga.

Atvirkščiai, valstybės turėtų suteikti teisę balsuoti ir pastoviai šalyje gyvenantiems nepiliečiams, bent jau savivaldybių rinkimuose. Europos Sąjungos šalys tai jau leidžia vieni kitų piliečiams.

Tačiau žiūrėti į dvigubą pilietybę tik išlaidų ir problemų požiūriu būtų neteisinga. Dviguba pilietybė skatina sąsajas tarp išeivijos (dažnai pasiturinčios ir turinčios gerus ryšius) ir tėvynės (paprastai mažiau pasiturinčios), o iš to yra naudos abiem. Būti daugiau nei vienos šalies piliečiu ateityje bus beveik neišvengiama. Tai iš esmės gana liberalu, todėl daugybine pilietybe džiaukimės“, – baigia savo vedamąjį britų savaitraščio „Economist“ redaktoriai.

Beje, anksčiau nuo savęs minėjome, kad „t autybė – labiau įgimta, pilietybė – labiau pasirinkimo dalykas“. Bet čia svarbu pabrėžti žodį „labiau“, nes ir tautybę, nors iš esmės ją gauni gimdamas, galima pasirinkti štai kokia prasme. Pvz., asmeniškai žinau atvejį, kada lietuvis vedę estę, jiedu turėjo sūnų, tas sūnus puikiai mokėjo abi kalbas, bet iš dviejų savo tautybių pirmenybę davė vienai, taigi pasirinko būti lietuviu – ir lietuvybei atidavė visą savo gyvenimą.

Bet net jeigu abu tėvai lietuviai, tai prie neabejotino „lietuviško kraujo“ dar reikia pridėti sąmoningą apsisprendimą, kad tas „kraujas“ netekėtų tik aklo bukagalvio gyslomis. Tikras lietuvis yra vien tas, kuris sąmoningai lietuvybę pasirinko, net jeigu kraštutiniu atveju jo lietuviško „kraujo“ kiekis nulinis.

Taigi, jeigu galima dalinai pasirinkti tautybę, tuo labiau galima rinktis ir pilietybę, kuri yra grynai socialinis konstruktas. Tad kodėl valstybės turėtų žmogui drausti būti ir Lietuvos, ir Estijos piliečiu – arba kokių nors kitų dviejų ar net trijų šalių, jeigu jis to pageidauja ir jeigu nėra konkrečių rimtų priežasčių to neleisti? Kiekvieną konkretų atvejį reiktų spręsti atskirai.

© 2012, viršaitis. All rights reserved.