1

Kas gyvena virtualų gyvenimą – asocialai ar bendravimo asai?

sausio 29, 2012 Psichologija

Rūta Mykolaitytė//

Būtų įdomu sužinoti, koks procentas žmonių, besinaudojančių internetu, nepriklauso nė vienam socialiniam tinklui? Taip, išties yra tokių, kurie savo „Facebook“ profilio neatnaujina kas dieną, o gal nė neturi susikūrę anketos. Bet nūdienoje jie daugiau išimtis nei taisyklė. Bendravimas internetinėje erdvėje tapo toks pat savaime suprantamas, kaip ir susitikimai išgerti kavos. Todėl šį kartą paklausėme www.seimospsichologas.lt centro psichologės Lauros Bratikaitės, kaip žmogų veikia bendravimas pasislėpus už monitoriaus.
– Žmogus iki šiol buvo laikytas socialiu gyvūnu. Ar išpopuliarėjus socialiniams tinklams jis vis dar tokiu išliko?

Taigi, viena iš priežasčių susikurti slapyvardį – noras būti išskirtiniu. Antra, galime tapti tuo, kuo norėtume realybėje būti, bet, deja nesame (pvz., „Džeimsas Bondas“, „Seksiukas“, „Katytė“). I.Budzeikaitė

– Visų pirma, virtualus bendravimas yra dar viena komunikacijos forma, suteikianti galimybę palaikyti ryšius ir plėtoti santykius. Tačiau visuomet, kai atsiranda naujų galimybių, mažiau laiko lieka seniems ir laiko patikrintiems dalykams, kaip kad ir gyvam bendravimui. Tačiau gyvenimo tempas ir užimtumas skatina dėliotis prioritetus (su kuo bendrauti) ir ieškoti alternatyvų (kaip bendrauti).

Jeigu santuokoje gyvenantis žmogus savo bendravimo su draugais poreikį didžiąja dalimi patenkina interneto pagalba ir dėl to skiria daugiau laiko gyvam bendravimui su šeimos nariais, tai yra viena. Tačiau būna taip, kad vienas iš šeimos narių, pavyzdžiui tėtis, taip įsitraukia į virtualų bendravimą, kad jei jo atžala, paprašyta nupiešti savo šeimos portretą, tėtį piešia apsikabinusį kompiuterį.

Tuomet galima drąsiai manyti, kad virtualus bendravimas atima laiką, skirtą artimam ir tiesioginiam bendravimui. Taigi, žmogus „virtualizuojasi“, o iki kokios ribos – kiekvieno pasirinkimas: vieni „įsitaiso“ priklausomybę, kiti – puikiai patenkina bendravimo poreikį.

– Ar internetas padeda komunikabilumo lavinimui, ar atvirkščiai – daro mus asocialius?

– Tam tikroms žmonių grupėms, kurių bendravimas su išoriniu pasauliu yra apribotas, internetas tampa galimybe išsaugoti bendravimo įgūdžius ir netapti sociofobiškais.

Kanadiečių mokslininkų sukurtas ir išplėtotas socialinio tinklo intervencijos modelis netgi yra laikomas viena iš socialinės pagalbos formų. Bendravimas internetu padeda žmonėms išsivaduoti iš vienatvės ar net atskirties, skatina pasidalinimą patirtimi ir formuoja santykių – kaip vertybės – suvokimą.

Pavyzdžiui, mamytė, kuri augina namuose kūdikį. Visų pirma, jeigu anksčiau ji dirbo, o dabar būna namuose, jos socialinis bendravimas ženkliai sumažėja. Antra, bendravimas su artimiausia aplinka (pvz., draugėmis) taip pat yra apribotas dėl vaikelio priežiūros. Todėl socialiniame tinkle ji gali pasikalbėti su draugėmis, pasidalinti patyrimu ar įspūdžiais apie motinystę ir nesijausti „atitrūkusia nuo gyvenimo“.

Prie socialinės atskirties grupių galėtume priskirti ir ligoninėse gulinčius ar sveikatos problemų turinčius žmones, kurių judėjimas erdvėje yra apribotas, taip pat esančius įkalinimo įstaigose, vaikų namuose apgyvendintus ir iš natūralios aplinkos „išrautus“ vaikus ar paauglius, išvykusius dirbti į užsienį žmones, kurie internetu palaiko ryšį su namiškiais ir draugais, ir t.t. Taigi, šia prasme internetas pasitarnauja dviem dalykais: padeda išlaikyti turėtus komunikacinius įgūdžius ir išvystyti virtualaus bendravimo įgūdžius.
Jeigu mes kalbame apie tuos žmones, kurių bendravimas nėra apribotas (nors vargu ar šiandien tokių berasime, nes visi skuba, yra užsivertę darbais, neturi laiko ne tik kitiems, bet ir sau), tai sakyčiau, tokiu atveju socialiniai tinklai gal ir nevysto komunikacinių gebėjimų, bet padeda palaikyti ryšį su kitais žmonėmis, kurie, jei ne internetas, greičiausiai dabartinės visuomenės gyvenimo ypatumų kontekste greičiausiai apskritai būtų nunykę.

– Ką manote apie slėpimąsi už slapyvardžių? Tai išlaisvina žmogų? O gal kaip tik – leidžia atsikratyti atsakomybės?

– Ką gali dažno iš mūsų vardas pasakyti apie mus? Dažniausiai nieko, išskyrus tai, kad vardas sukelia kokią nors asociaciją su anksčiau pažinotu žmogumi. Taigi, viena iš priežasčių susikurti slapyvardį – noras būti išskirtiniu. Antra, galime tapti tuo, kuo norėtume realybėje būti, bet, deja nesame (pvz., „Džeimsas Bondas“, „Seksiukas“, „Katytė“).

Taigi, žmogus tokiu būdu virtualioje erdvėje realizuojasi. Trečia, leidžiame sau būti tokiais, kokiais realybėje sau būti neleidžiame dėl socialinių normų, įvaizdžio ir pan. („Kalė“, „Kritikas“, „Manipuliatorius“ ir t.t.). Tokiu atveju iš tiesų perkeliame atsakomybę už visą „nepriimtiną“, „iššaukiančią“ ar tiesmukišką nuomonę mūsų naujam vaidmeniui, o patys realybėje liekame „švarūs“ ir „mandagūs“, t.y. ištikimi savo kuriamam įvaizdžiui, bet ne savo „Aš“.

– Ar bendravimas internetu sėkmingai pakeičia gyvą pašnekesį?

– Bendravimas internetu yra alternatyva „gyvam“ bendravimui. Palyginimui pasakyčiau – vieni žmonės gali sau leisti keliauti po pasaulį, kiti tokios galimybės neturi, todėl su malonumu žiūri laidas apie keliones.

Tai dabar man atsakykite – ar gerai, ar blogai, kad yra galimybė nors TV pagalba „aplankyti“ egzotiškąją Indiją ar gyvybe alsuojančią Afriką? Manau, kad tai yra dalinis savo svajonių ir norų realizavimas. Taigi, tai yra geriau negu nieko.

Todėl nebūkime tokie fobiški visam tam, kas sparčiais žingsniais žengia į mūsų gyvenimus, o pritaikykime tai savo poreikiams ir džiaukimės tuo, ką iš to gauname.

lrytas.lt

© 2012, viršaitis. All rights reserved.

Atsiliepimai (1)

 

  1. Arvydas sako:

    As esu tas is nedaugelio, kuris nesinaudoja jokiais socialiniais tinklais:
    1. Bendrauti su zmogum, kuri gerbi, reikia gyvu zodziu. Tam yra telefonas, Skype ir pan. technologijos. Jos man leidzia susisiekti su toli esanciais. Esantys greta bendraujam susitikdami, ir jokio pasiteisimo del laiko stokos. Gamtoj saslykai, maudynes, sporto sales, egzotiskos pirtys, uzstales pievoje prie namo… ir t.t.
    2. Kas nors gali mane laikyti paranojiku, bet tie soc. tinklai sukurti ne zmoniu bendravimui, o zvalgybai ir kontrzvalgybai (zmoniu snipimejimui ir persekiojimui) palengvinti. Juk jus patys savanoriskai susiregistruojat: kas, su kuo kokiais rysiais susietas.
    Nebukim naivus. Kreditines korteles = koncentracijos stovyklu tatuiruoti numeriai; mobilus telefonai ir GPS = sekimo itaisai; elektroniniai leidimai=100% jusu persekiojimas judant darbovieteje ir pan. Net ir I-netas buvo sukurtas kariniams rysiams, o ne zmonems, tik isslydo i masini naudojima ir snipinejima…

Palikite atsiliepimą

Jūs turite būti prisijungęs komentavimui.