1

nepaaiškinami garsai įvairiose Žemės vietose

vasario 1, 2012 Neįprasti reiškiniai ir įvykiai

Praėjusių metų rugpjūtį per pasaulį nusirito nepaaiškinamų garsų banga, kurių mokslininkai negalėjo paaiškinti. Nerimo apimti žmonės apie tai skelbia savo socialiniuose tinkluose, pateikia audio ir video įrašus. Šių metų garsų banga buvo girdima sausio 10-19 dienomis. Keisti garsai girdimi ore ir Žemėje.

Internete žmonės kelia įvairiausias versijas, kad garsus sukelia: tektoninių plokščių judėjimas, ateiviai, neišaiškinti geologiniai procesai, krikščionims priminė Angelų trimitus (pagal apreiškimą Jonui) ir pan.

Ar šie 2012 metai bus ypatingi ir kuo? Net ir tie, kurie niekuo netiki, vis dėlto slapta ruošiasi „kažkam“. Štai nesenai Merkinės „piramidės“ savininkas Povilas Žekas prasitaria, kad net kai kurie Lietuvos seimo nariai kaupia maisto, buitinės chemijos ir pan. atsargas neaiškiam laikmečiui išgyventi.

Lietuvoje keistų garsų kol kas nesigirdėjo nei danguje, nei žemėje. Bent jau niekas nepaskelbė.

Pamąstykim blaiviai, kaip gimsta garsas ir kokio reiškinio atspindžius jis neša? Iš žemiau pateiktų video įrašų girdisi labai žemo dažnio garsas, dažnai dundėjimas. Prisimenant, kad Garsas yra slenkantis slėgio svyravimas terpėje, kuris yra girdimas žmogaus ar gyvūno ausimis, turime pripažinti, kad tai ne haliucinacija. Paprastai svyravimas – mažas ir periodinis, tada garsas yra banga. Garsas sklinda ore ir kitose dujose, skysčiuose, kietuose kūnuose specifiniu greičiu. Vakuume garso nėra. Žmogaus ausimi girdimų garsų dažnis yra intervale 16 Hz – 20 000 Hz. Senstant silpnėja klausa, ypač aukšti tonai tampa negirdimi. Garso bangos perneša energiją.

Kaip atsiranda garsas?

Garsas yra tam tikra kinetinės energijos (judesio energijos) forma, kurią sukuria bet kuris virpantis objektas. Visų garsų priežastis yra mechaniniai aplinkos virpesiai, nors paprastai jie nematomi. Susidūrus automobiliams jų paviršiai pradeda virpėti, ir išgirstame smūgio garsą; muzika iš radijo imtuvo sklinda dėl to, kad virpa jo garsiakalbio membrana; kalbame ir dainuojame virpant balso stygoms gerklose.

Virpantis kūnas verčia virpėti arčiausiai esančias oro molekules. Virpesiai sklinda ore, sudarydami garso bangą, tačiau oras banga neslenka. Ten kur molekulės susispiečia, susidaro didesnio slėgio sritis (sutankėjimas), o ten, kur jų lieka mažiau – žemesnio slėgio sritis (praretėjimas). Pakaitomis einančios sutankėjimų ir praretėjimų sritys sklinda ore kaip garso banga. Pasiekus ausį, ji virpina ausies būgnelį, ir žmogus girdi garsą.

Kuo stipresni daikto virpesiai, tuo didesnis sutankėjimų ir praretėjimų slėgio skirtumas, ir garsas yra stiprus. Virpesių dažnis lemia garso aukštį, arba toną. Jei virpesiai dažnėja, sutankėjimų ir praretėjimų sritys suartėja – garsas darosi aukštesnis. Lėtesni virpesiai atitinka žemesnį garsą.

Sprendžiant iš žemo dažnio garsų, kurie išlieka nepaaiškinti, galim daryti prielaidą, kad kažkas sukelia lėtus virpesius.

Kadangi garso bangos girdimos ore ir  sklinda iš šaltinio visom kryptim, tai jo greitis turėtų būti ne didesnis nei 331 m/s. Dideliame aukštyje garso greitis yra mažesnis, nes oras yra retesnis.  Pavyzdžiui garsas vakuume nesklinda, nes jame nėra dujų molekulių, gebančių virpėti ir perduoti garsą. Tai tada sprendžiant iš garsų sklidimo, garsą sukeliantis reiškinys neturėtų būti toliau nei garsas gali pasiekti girdinčiojo ausis. Sakykim mes Lietuvoje negirdime garso sklindančio nei iš pietų Lenkijos, nei iš rytų Baltarusijos. Garsas yra lokalus. Tad jį sukeliantis reiškinys nebūtinai turi būti žemėje. Tada kyla klausimas, jei tai iš oro, kas danguje sukelia tokius virpesius? Ar garso bangas gali sukelti objektai, esantys virš Žemės atmosferos?

Kita įdomi šio reiškinio pusė yra psichologinė.

Kaip žmonės priima tam tikrą garsą. Daugeliui tai sukelia nerimą, stresą. Mat gyvūnijos pasaulyje garsas yra labai svarbi signalinė priemonė apie besiartinantį pavojų. Žmonės čia nelabai kuo skiriasi nuo gyvūnų. Mūsų protas nori paaiškinimo, kas sukelia garsą ir kokia jo prigimtis. Nuo to priklauso, kaip mes turėsime reaguoti. Pavyzdžiui išgirdę vandens garsą galim spręsti apie „potvynį“, jei tai būtų ūžimas ar traškesys, galbūt atpažintume didžiulio gaisro ženklus. Tačiau šie garsai nėra panašūs į mums žinomus žemiškus garsus ar gyvybės skleidžiamus garsus.

Jei žmogus yra dvasinė būtybė, turinti žemišką apvalkalą savo kūną, tai dvasinė esybė garsą gali priimti kaip signalą iš aukščiau. Žmogų persmelkia egsistencinis virpesys. Tarsi pažadina iš iliuzinio pasaulio gniaužtų. Kaip mes jaučiame tokius ženklus ir kaip juos suprantame yra visiškai atskiri dalykai ir labai individualūs, bet visus juos sieja vienas pojūtis – egzistencinis nerimas. Garsas visada buvo pranašas to, kas artėja. Beje, baltai.lt lankytojų statistika parodė keistą lankytojų srauto šuolį sausio 18 dieną, kuris buvo 4 kartus didesnis nei įprasta. Žmonės kažko ieškojo, o kas artėja parodys ateitis.

© 2012, viršaitis. All rights reserved.

Atsiliepimai (1)

 

Palikite atsiliepimą

Jūs turite būti prisijungęs komentavimui.