0

Astralinės kelionės (2)

vasario 7, 2012 Neįprasti reiškiniai ir įvykiai

Rūta Stasiulytė// Tęsinys 2/

Po astralį naršė daugybė žmonių. Tarp jų pasitaiko ir žinomų asmenų. Antai mokslininkas Karlas gustavas Jungas, „išėjęs“ iš kūno, pakilo į aukštąjį astralio klodą, iš kur Žemę stebėjo panašiai kaip kosmonautai iš savo erdvėlaivio.
Astralio klodai
R. Monro pasakoja iš pradžių keliavęs tarsi turistas, norįs aplankyti visą pasaulį. Vėliau jis patekdavo į vietoves vis mažiau primenančias įprastą Žemės vaizdą. Vis dėl to į kosmoso erdves  R. Monro nekilo. Jis mini iš viso tris astralio klodus, arba sluoksnius. Pirmasis, į kurį siela įskrieja išsyk, kai tik palieka kūną, yra čia pat, šalia mūsų. Šis sluoksnis labiausiai panašus į regimą pasaulį. Šis pasaulis ir artimiausia astralio dalis – tarsi dvi persipynusios vieno audinio gijos. Kaip glaudžiai susijusios, matyti iš to, kad palikus kūną einama kiaurai per sienas ir kitas materialias kliūtis.

Po artimąjį astralio klodą R. Monro keliavo minties galia – kur panorėdavo atsirasti, ten akimoju ir pasijusdavo esąs.
Pasak R. Monro, antrasis astralio klodas, po kurį ilgai naršė, taip pat yra tarsi persmelkęs medžiaginį pasaulį, bet čia žmogaus tykoja daugiau pavojų. Nors R. Monro tikina keliavęs, kur norėjęs, tuo tenka abejoti, nes pats rašo, kad šiose „ekskursijose“ pasitaikydavo netikėtų maršruto pokyčių. Pavyzdžiui, syki vyras pateko į kažin kokį siaurą tarpeklį, kur susidūrė su žmogaus pavidalo būtybėmis, vilkinčiomis uniformas. Jos buvo priešiškai nusiteikusios. Tikėtina, kad tai buvo žmonių sielomis (ar vėlėmis) apsimetusios tamsos dvasios.

Astralyje R. Monro bendravo su daugybe neaiškios prigimties būtybių. Kai kurios iš jų atrodė kaip jo mirę draugai ir pažįstami. Tačiau kažin ar tai buvo vėlės, nes jos elgėsikitaip nei anksčiau, kai gyveno Žemėje.  R. Monro stebėjosi jų paikomis kalbomis ir netikėtais agresijos protrūkiais. Kai kurie iš tų „pažįstamų“ net bandė sugauti ar sužeisti R. Monro. Laimei jis pats ir ginklai buvo nematerialūs.
Nors teko skaityti apie įvairias astralyje patiriamas traumas, ten keliaujama be kūno, tad apie fizinę kančią čia kažin ar verta kalbėti. Tačiau juk galima ir kitaip nukentėti. Štai R. Monro rašo, kad astralyje buvo kankinamas. Šie nelinkusio fantazuoti žmogaus atviravimai netiesiogiai patvirtina teiginį, kad ir po mirties kančia yra galima. Ir dėl klinikinės mirties trumpam palikę kūną žmonės toli gražu ne visuomet įskrenda į daugeliui žinomą šviesų tunelį, kur susitinka su gerosiomis dvasiomis. Kai kurie žmonės klinikinės mirteis metu patenka lyg ir į pragaro prieangį.
Amerikietis statybininkas Tomas Velčas, dirbdamas lentpjūvėje, nukrito nuo pastolių, atsitrenkė į šalia vandenyje esančius rąstus ir paniro gilyn. Jo kūną pavyko laiku ištraukti ir atgaivinti. Vėliau šis žmogus pasakojo, kad praradęs sąmonę pasijuto stovįs šalia milžiniško degančio lavos ežero. T. Velčas ten pamatė grupelę liūdnų žmonių, tarp kurių buvo ir seniai mirusių jo pažįstamų. Tomas suprato patekęs į nykų kalėjimą. Nors jis ir nusiminė, bet jautėsi nusipelnęs rūsčios bausmės, nes iki tol gyveno labai nedorai. Vyras vėliau rašė, kad vieta, kur jis buvo, panaši į Apokjalipsėje minimą ugnimi ir siera degantį ežerą. Tai vieta, skirta „neištikimiems, nešvankėliams, žudikams, ištvirkėliams, stabmeldžiams, visiems melagiams“ (Apr 21,8). Būdamas šalia tarsi tokio ežero T. Velčas gailėjosi blogai elgęsis ir meldė dievą jo pasigailėti. Tą patį darė ir žmonės, subėgę į nelaimės vietą.

Bus tęsinys
Pagal TV savaitę „paslaptingas pasaulis“

© 2012, viršaitis. All rights reserved.

Palikite atsiliepimą

Jūs turite būti prisijungęs komentavimui.