0

Vardų ir įvardų diena

vasario 15, 2012 Istorija

Libertas Klimka//

Vasario 14-ąją verta pakalbėti apie vardus bei įvardus. Tačiau apie šventojo Valentino dieną – tik trumpai, keletu sakinių. Nes Meilės jausmų diena labai jau populiariosios žiniasklaida sureikšminta ir, deja, sukomercinta. Nors meilės šiame pasaulyje nebūna per daug…

Apskritai šv. Valentino legenda ir tradicija radosi viduramžių Europos universitetuose. Studentai tądien rašydavo jausmingus laiškelius savo išrinktajai. Dabar mobiliuoju telefonu siunčiami standartiniai logotipai…

Gaila benunykstančios epistoliarinės tradicijos; juk laišką galima skaityti ir po 70 metų, graudinantis jaunystėje patirtų jausmų.

Verta prisiminti, kad tradicinėje lietuvių kultūroje, kalendorinių švenčių rate yra trys pavasario dienos, per kurias jaunimas galėdavo atviriau savo jausmus parodyti, švelnius žodžius išsakyti.

Tai Pempės diena (kovo 19-oji, per Juozapines), Gegutės šventė (gegužės pradžioje išgirdus raibąją kukuojant) ir antroji Sekminių diena, vadinta Ryteliu. Tad ar betrūksta čia importinio Valentino ar sovietmečio Moters dienos?

Žymiai svarbiau mūsų istorinei atminčiai tai, kad vasario 14-oji yra Lietuvos vardo diena. Kvedlinburgo miesto vienuolyno metraštyje ties 1009-ųjų metų data parašyta, kad vasario 14-ąją kažkur Lietuvos pasienyje žuvo misionierius Brunonas su savo palyda.

Paveikslas vaizduoja, Brunono Kverfurtskogo nužudymą (Vok. Bruno von Querfurt, -1009 apie 970 Kverfurt., Prūsija), šven. Prūsijos apaštalą

Pirmą kartą rašte, istoriniame dokumente paminėtas mūsų krašto vardas! Buvo išgirstas, – imta lankytis Lietuvoje, prekiauti, o vėliau, pamačius krašto turtus, ir kariauti. Visko būta per istorijos tūkstantmetį…

Tačiau rytinėje Baltijos jūros pakrantėje gyveno ne tik lietuviai. Dar Antikos rašytojai mini aisčius, neurus, gerulius… Šiandien sakome, kad kalbiniu požiūriu esame baltai, nuo neatmenamų laikų gyvenantys prie Baltijos jūros.

Įdomus sutapimas – vasario 14-oji yra mūsų „krikštatėvio“ vokiečių kalbininko Georgo Heinricho Ferdinando Neselmano (Georg Heinrich Ferdinand Nesselmann) gimimo diena. Šiemet – 201-osios metinės. Tai šio iškilaus mokslininko, vieno lituanistikos pradininkų plunksnai priklauso įvardas baltai.

1845 m. išleistame veikale „Senųjų prūsų kalba“ (Die Sprache der alten Preußen) apie prūsų kalbai giminingas kitas kalbas jis parašė: „Aš siūlyčiau šią šeimą vadinti baltų kalbų šeima arba kaip kitaip“. Pasiūlymas gerai prigijo, tikriausiai, kad buvo paimtas iš Baltijos jūros vardo.

Pirmą kartą lotyniškas jūros vardas mare Balticum paminėtas XI a. antrojoje pusėje Adomo Bremeniečio „Hamburgo vysku­pų istorijoje“. Autorius šį vardą kildino iš lotynų kalbos žodžio balleum, reiškiančio dir­žą kardui prisirišti.

Anot A. Bremeniečio, toji jūra „lyg kokia juosta per skitų kraštus driekiasi“. Yra ir kitokių mūsų jūros vardo aiškinimų; štai garsusis rusų kalbininkas Vladimiras Toporovas, remdamasis prūsų vietovardžiais, mano, kad prūsų žodis balt veikiausiai reiškė „marias“.

Kaip ten bebūtų, šiandien kalbininkai, tyrinėjantys lietuvių, latvių ir prūsų kalbas, vadinami baltistais. O istorikai sako, kad Mindaugo karalystę sudarė baltų gentys, – tai jų sukurta valstybė, XX a. pradžioje tapusi Lietuva ir Latvija.

G. H. F. Neselmanas gimė 1811 m. vasario 14 d. Fürstenau kaimelyje, esančiame į šiaurės vakarus nuo Elbingo miesto Prūsijoje (dabar tai Kmiecinas Lenkijos Pamario vaivadijoje). Studijavo Karaliau­čiaus universitete; ten nuo 1838 m. ir pats profesoriavo. Karaliaučiuje ir mirė 1881 m.

G. H. F. Neselmanas buvo labai plačios erudicijos mokslininkas. Jį domino ne tik kalbotyra, bet ir matematika, istorija bei numizmatika. Dėstė rytų kalbas, parašė mokslo darbų iš sanskrito, persų, arabų, turkų filologijos. Tačiau didžiau­sią jo mokslinio palikimo dalį sudaro veikalai apie lietuvių ir prūsų kalbas.

Reikšmingiausias lituanistinis darbas – 1851 m. pasirodęs lietuvių-vokiečių kalbų žodynas (Wörterbuch der littauischen Sprache). Šiam darbui G. H. F. Neselmanui pavyko pasitelkti nemažą būrį lietuvių kalbos žodžių bei tautosakinės medžiagos rinkėjų. Žodyną sudarė apie 35000 lietu­viškų žodžių, nemažai jų paimta iš senovinių raštų, tarmių; yra net ir tikrinių vardų.

Taigi galima sakyti, kad G. H. F. Neselmano žodynas jau buvo tezaurinio pobūdžio lietuvių kalbos žodyno užuomazga. Iki F. Kuršaičio žodynų pasirodymo dau­giau negu du dešimtmečius Neselmano žodynas mokslininkams bu­vo pagrindinis lietuvių kalbos leksikos šaltinis, turėjęs nemažą reikšmę lyginamajai indoeuropiečių kalbotyrai.

Kitas didžiulės svarbos šiai mokslo šakai G. H. F. Neselmano darbas – „Prūsų kalbos tezauras“ (Thesaurus linguae Prussicae), išleistas 1873 m.

G. H. F. Neselmaną domino taip pat ir liaudies kūryba. Mokslininkas sudarė ir išleido stambų 410 dainų su 55 melodijomis folkloro rinkinį Littauische Volkslieder („Lietuvių liaudies dainos“, 1853 m.). Didelis G. H. F. Neselmano nuopelnas baltistikai – parengtas visos Kristijono Donelaičio kūrybos leidimas (Christian Donalitius Littauische Dichtungen, 1869), ten įdedant ir jo atliktą „Metų“ vertimą į vokiečių kalbą.

Mūsų akademikas Z. Zinkevičius, vertindamas baltų kalbų tyrinėtojo G. H. F.Neselmano darbų reikšmę, pažymėjo: „Paniekinta, tik valstiečių sodybose vartojama kalba spar­čiai skynėsi kelią į didžiuosius Europos universitetus. Tai, žinoma, negalėjo neskatinti lietuvių inteligentų atsidėti savo gimtosios kalbos labui, stiprino jų prisirišimą prie gimtosios kalbos, kėlė tautinę ambi­ciją, pasitikėjimą savimi, padėjo nugalėti svetimųjų įteigtą nepilnavertiš­kumo kompleksą“.

lrt.lt

© 2012, viršaitis. All rights reserved.

Palikite atsiliepimą

Jūs turite būti prisijungęs komentavimui.