Baltų žinyčios vartai

0

Fenriras. Ką byloja ežero dugno lobis apie galindus ir gotus(1)

viršaitis vasario 15, 2012 Istorija, PASAULĖŽIŪRA

Algirdas Patackas//

lrytas.lt, pasiremdamas Lenkijos spauda, paskelbė sensacingą informaciją apie Prūsijos Galindijoje, dabartinės Lenkijos Mozūrijoje, prie Nidajno ežero rastą lobį, įvardintą kaip „baltų genties galindų kario kapas“ [1]. Kodėl ši žinia yra sensacinga? Ogi todėl, kad keičia mūsų sampratą apie baltų ryšius su visa to meto Europos pagoniškaja oikumena, praplėsdamas juos vakarų kryptimi net iki Ispanijos.

pav. nr.1 Radinys Prūsijos Galindijoje, prie Nidajno ežero

Bet apie viską iš eilės:

Lobio amžius – apie V a. pr. Kr., radimvietė – Olštyno vaivadijos Piečki (Pieczki) valsčiaus Čaškovo (Czaszkowo) kaimas (čia kadais gyveno senovinė baltų gentis – galindai). Rasta apie šimtas radinių, daugiausia ginklai, kai kurie iš jų sulaužyti; taip pat rasta ir papuošalų iš juodosios emalės bei gryno aukso ir sidabro. Tyrimams vadovavęs archeologas dr. Tomasz Nowakiewicz apibūdino radinius kaip „verčiančius susimastyti ir nelauktus“. Išties, lobis pateikė daug netikėtumų – ir tai, kad rastas ežero (buvusio) dugne, ir brangiomis radinių medžiagomis bei jų pagaminimo technologijomis; ir tai, kad ant ginklų ir papuošalų yra deginimo pėdsakų – atrodo, kario palaikai buvo pirma sudeginti, o po to paskandinti ežere, kas yra neįprasta šiam regionui – ir t.t.

Tačiau apsistosime ties vienu radiniu – papuošalu, kuriame pavaizduotas plėšrus žvėris [pav. nr.1]. Šį žvėrį lenkų archeologai įvardina kaip liūtą, o ir aplamai papuošalų stilistiką priskiria bizantiškajai įtakai. Bet atidesnis žvilgsnis į šį efektingą, aukštos meninės vertės radinį verčia daryti kitokią išvadą – šis žvėris, ko gero, yra mitinis vilkas Fenriras.

Šis gotų-skandinavų mitologinis personažas, kosminio blogio ir vyriškojo aršumo įsikūnijimas, buvo populiarus ne tik senovėje, bet ir dabar – nuo specialiųjų dalinių, task-forces pavadinimų iki multifilmų, internetinių fantazy stiliaus monstrų. Ši eschatologinė pabaisa yra siejama su pasaulio pabaigos (Ragnarok) motyvu. Dažniausiai sutinkami yra du siužetai. Pirmasis – Fenriras praryja saulę, po to žemę apgaubia tamsa, kosminis blogis triumfuoja (šito siužeto kitas variantas – Fenriras praryja Odiną, vyriausiąjį dievą, o jo sūnūs keršydami įstato Fenrirui į nasrus smaigą). Antrasis siužetas – kai Fenriras nukanda mitiniam herojui Tyrui dešinę ranką. Abu šie siužetai yra plačiai atvaizduoti meno kūriniuose – pradedant Edomis ir baigiant raižiniais ant akmens bei piešiniais manuskriptuose.

pav. nr.2 Vilkas Fenriras. Akmens raižinys Santjago de Kompostelos bažnyčioje.

Tačiau yra ir trečiasis siužetas, mažiausiai žinomas ir gal keisčiausias. Keliaujant po Ispanijos Galisiją, senovinėse jos bažnyčiose (Galisijoje krikščionybė įsitvirtino jau V-VI a. po Kr.!) dažnai tekdavo aptikti keistą raižinį ant akmens – vilką su labai ilgu, iš gerklės tysančiu liežuviu [pav. nr.2]. Tačiau išties tai yra ne liežuvis. Pagal senovinę legendą, Fenriras perkando Paukščių taką, sutrikdydamas kosmoso stabilumą, ir tada iš jo nasrų pradėjo tekėti dvi kosminės upės. Šis siužetas yra pats rečiausias, ir yra atvaizduotas, berods, tik Snoro Sturlusono „Edoje“ [pav. nr.3].
Radinys baltiškoje Galindijoje vaizduoja būtent šį siužetą – iš žvėries nasrų aiškiai matyti kyšantis liežuvis – kosminė upė. Lyginant su „galisiškuoju“ vilku, pavaizduotu realistine, „nearžia “ maniera, baltiškasis laimi – jame siurrealistine maniera atvaizduotas žvėris vaizdžiai manifestuoja plėšrumą, jo stilizuotos galingos letenos, neproporcingai išdidinti nagai ir nasrai daro pabaisą vienu įspūdingiausių pagoniškojo meno kūrinių.

Galindai ir gotai

Šis artefaktas – vilko Fenriro baltiškoji versija – kelia ir kitokių minčių. Be abejo, tiek šis radinys, tiek kiti, o taip pat ir laidojimo būdas yra sietini labiau su gotais nei galindais – laidojimai ežere yra žinomi gotų ir skandinavų kultūrose, pvz. Jutlandijos pusiasalyje. Tačiau jau seniai Jūratės Statkutės-Rozales kultivuojama antigermaniška – baltiška gotų kilmės versija čia gauna stiprų švietalą. Juk radinys rastas pačiame baltiškosios Galindijos centre, jos girių glūdumoje, Mozūrų ežeryne. Gal būt tai yra karo grobis, gal atsitiktinis precedentas, bet negalima nuneigti, kad jis liudija artimos gotų-galindų bendrystės naudai. Prisiminkime įžymiojo slavisto – baltisto Vladimiro Toporovo hipotezę apie galindų kelionę į vakarus (paskui gotus arba kartu su jais) – Paukščių taku, iki ispaniškosios Galisijos, bei jų pėdsakus toponimikoje. Savo ruožtu esame rašę [2], kad šių pėdsakų yra ir hidronimikoje, ir liaudies mene, ir netgi ispanų epe „El Side“. Šitame gal seniausiame Europos epiniame šedevre (XI a. po Kr.) yra atvaizduotas kilmingas riteris Galindas Garsija, don Galindo Garçia el Aragón, „narsioji ietis“ (lanca ardida), vienas iš El Sido, ispanų epinio herojaus palydos „kompanjerų“. Dar daugiau – Galindez‘ų (t.y. Galindaičių) dinastija IX-X a. po Kr. valdė Aragono karalystę.

GALINDAIČIŲ DINASTIJA:

Aznar I Galíndez valdė [809-820 m.], Garcia I Galíndez [820-833m.], Galindo Garçes [833-844m.], Galindo I Aznárez [844-867m.], Aznar II Galíndez [867- 893m.], Galindo II Aznárez [893-922m.), Andragoto (?) Galíndez, grafienė [922-943m.]. (J. Terrero – J.Reglá. Historia de España)

Prisiminkime, kad Simonas Grunau „Prūsijos kronikose“ (1529 m.) rašė: „Galindas [Galyndo] – aštuntasis Vaidevučio [Widowuti] sūnus, kaip ir jo broliai, stojo prieš savo tėvą ir krivaitį [kirwaito] ir prisiekė, ir jo tėvas paskyrė jam žemės nuo Alnos [Allo], Lawoso upių iki nustatytų Mazovijos [Masono] sienų. Šias žemes jis ilgainiui užvaldė ir ant aukšto kalno pasistatė pilį Galindą [Galindo], kuri dar ir šiandien vadinasi Galinderberg‘u. Ši tauta ilgainiui sustiprėjo ir labai pagausėjo“. Tad ar nebus anoji Galindezų dinastija tęsinys baltiškosios? Šiaip ar taip, gotų ir baltų sąsajas po šio radinio bus sunkiau vaizduoti kaip fantazijas ir marginalijas.

Aišku, tai neliečia esmės, mentaliteto dalykų – jau vien Fenriro įvaizdžio pakanka suvokti šių dviejų pasaulėžiūrų – gotiškosios ir baltiškosios – skirtybę ir netgi priešybę, tačiau iš kitos pusės šitie du pasauliai buvojo greta, tiek artimai, kad galima kalbėti apie galindus kaip apie tarpinę, „kraštinę“, pereinamąją, arba, dar tiksliau, „sūniškąją“ gentį tarp gotų ir baltų [3]. Ir dar – ar nebūta ir atgalinio ryšio? Kaip kitaip artefaktas, dažnas Ispanijoje ir Skandinavijoje, galėjo patekti į baltiškasias girias? Juk nuo Kauno iki Nidajno ežero tėra kiek daugiau nei du šimtai kilometrų.

tęsinys 2012 02 16

***
Šis tekstas paskelbtas „Naujojoe Romuvoje“, 2011, Nr.2

© 2012, viršaitis. All rights reserved.