1

Šis tas apie naujosios Lietuvos ištakas

vasario 16, 2012 Istorija, Valstybė

Antanas Kulakauskas//

Vasario 16-osios – simbolinio šiuolaikinės Lietuvos valstybės gimtadienio proga – verta šį tą pasakyti apie naujosios Lietuvos ištakas, juolab kad dėl jų interpretacijų vis dar kyla ne tik literatūrinių, bet ir politinių aistrų.

Antanas Kulakauskas

Kaip žinoma, šiuolaikiniai lietuviai nevengia pasigirti, ypač prieš latvius ir estus, kad jie turi seną, bent jau XIII a. siekiančią, valstybingumo tradiciją. Bet blaiviai mąstantis ir į istoriją ne per nacionalistinio mentaliteto klišes žiūrintis žmogus turėtų pripažinti, kad po Pirmojo pasaulinio karo sukurta tautinė Lietuvos valstybė nebuvo senojo valstybingumo tradicijos produktas.

Istorinės politinės sociologijos požiūriu ji iš esmės niekuo nesiskyrė nuo tuo pat metu sukurtų Latvijos ir Estijos valstybių. Beje, kaip ir Čekoslovakijos, Suomijos, o dar anksčiau Bulgarijos.

Šių valstybių idėjinės ištakos slypi XIX a. liaudiškos kilmės etnokultūriniuose sąjūdžiuose, kurių pirminis bazinis tikslas buvo neleisti išnykti modernizacijos procese etninėms tautoms, iki tol egzistavusioms tik tradicinės liaudies kultūros lygmenyje, sukuriant jų kalbos ir kultūros pagrindu vadinamąsias aukštąsias kultūras.

Kad būtent tokį tikslą puoselėjo etninių lietuvių ir žemaičių tautinis sąjūdis, liudija tokios Antano Baranausko poetinio kūrinio „Giesminyko pasikalbėjimas su Lietuva“, parašyto 1859 m., t. y. bemaž tuo pat metu kaip ir garsusis “Anykščių šilelis”, eilutės:

„Viso svieto mokslus lietuviam paduosiu;

Viso svieto raštus, knygas lietuviškan versiu.

Lietuvnykai žmonės bus visi galvočiais,

Visam svietui, visuos moksluos eis kelio vedžiotų“.

Natūralus dalykas, kad ilgainiui etnokultūriniai sąjūdžiai, jei tik įgydavo didesnę liaudies paramą, virsdavo etnopolitiniais sąjūdžiais, t. y. imdavo kelti tautinio valstybingumo tikslus, nes tautinė valstybė ar bent tautinė teritorinė autonomija gali geriausiai užtikrinti ir minėtų bazinių kultūrinių tikslų realizavimą.

XIX–XX a. sandūroje tokią stadiją pasiekė ir etninių lietuvių tautinis sąjūdis, beje, jau susiskaidęs į atskiras, tarpusavyje konkuruojančias idėjines politines sroves arba partijas.

1905 m. net buvo blykstelėjusi viltis gauti politinę teritorinę autonomiją, bet ji pasirodė iliuzinė – autonomijos neatgavo netgi ją anksčiau turėjusi Rusijai priklausiusi Lenkijos dalis – vadinamoji Lenkijos karalystė.

Tačiau, kaip žinoma, netrukus Europa tapo milžiniško kruvino karo lauku, o jo baigtis buvo santykinai palanki naujoms, tautinių sąjūdžių pagimdytoms kultūrinėms politinėms bendruomenėms. Tiesa, tik Vidurio Rytų Europoje. Nes, pvz., 1918 m., Belgijai tebesant Vokietijos okupuotai, nepriklausomybę paskelbė flamandai, bet jos negavo – nuolatinių politinių nesutarimų tarp dviejų etnopolitinių bendruomenių – flamandų ir valonų – kamuojama Belgija gyvuoja ir šiandien.

Beje, naujosios Lietuvos kelias į nepriklausomybę ir jos tarptautinį pripažinimą buvo komplikuotesnis nei Latvijos ir Estijos.

Papildoma kliūtimi Lietuvai šiame kelyje buvo ir senojo valstybingumo paveldas, netgi iš dalies gyva jo tradicija, kurią tebepuoselėjo dalis lenkakalbio jos elito.

Mat lenkiškasis nacionalizmas Lenkija laikė visas buvusios jungtinės Lenkijos ir Lietuvos valstybės žemes, o diduma lenkakalbio senosios Lietuvos elito Lietuvos valstybingumą įsivaizdavo tik vienokioje ar kitokioje sąjungoje su Lenkija.

Savotišku senojo Lietuvos valstybingumo tradicijos atstovu buvo ir J. Pilsudskis, kurio vizijoje Lenkija turėjo tapti branduoliu, traukiančiu prie savęs kitas naujai susikūrusias Vidurio Rytų Europos valstybes.

Ši geopolitinė vizija buvo toliaregiška ir racionali tarptautinio saugumo požiūriu, tačiau jos tuo metu mažai kam reikėjo tiek pačioje Lenkijoje, tiek už jos ribų, o J. Pilsudskio bėda buvo ta, kad jis mėgino ją įgyvendinti daugiau kliaudamasis karine jėga, o ne derybomis, ir, žinoma, savo vizijos įgyvendinti nesugebėjo.

Vilniaus ir jo regiono prijungimas prie Lenkijos patenkino lenkiškojo nacionalizmo interesus, bet dėl konflikto su Lietuva ne sustiprino, o susilpnino ir Lenkijos kaip regioninės valstybės tarptautines pozicijas, ir tarptautinį saugumą apskritai.

Lietuva, kad ir be Vilniaus, nepriklausoma valstybe liko, ir sugebėjo daugmaž įgyvendinti tą etninių lietuvių tautinio sąjūdžio viziją, kurią poetine forma dar XIX a. viduryje deklaravo Antanas Baranauskas.
Per dvidešimt tarpukario metų lietuviai įgijo visavertės politinės tautos arba nacijos savimonę ir kultūrinį potencialą. Viso to pakako, kad savarankiškos nacijos mentalitetas neišnyktų ir per vėlesnį pusšimtį sovietinės okupacijos, su nacių okupacijos intarpu, metų.

lrt.lt

© 2012, viršaitis. All rights reserved.

Atsiliepimai (1)

 

  1. Ženklas sako:

    Autorius teisingai nurodo mūsų valstybės atkurimo priežastis -liaudišką etnokultūrinį sąjūdį,norą neišnykti. O kiek tada buvo priešininkų ir besijuokiančių. Kažkokie mužikai nori kalbėti lietuviškai ir savo valstybę turėti. Dabar esam. Ir šiandien, pasiremdami tautos kultūros lobynu – mitologija sutartinėmis, ir t.t. turime gaivinti, plėsti ir gilinti savą baltų religiją. Dievai ir Deivės tai tas ir nenugalimas ginklas kovoje už išlikimą tauta globalizacijos procese.

Palikite atsiliepimą

Jūs turite būti prisijungęs komentavimui.