0

Netikėta sukaktis

vasario 17, 2012 Šventės, Valstybė

Gintaras Aleknonis //
Netikėta sukaktis – dvidešimt antrą kartą vasario šešioliktąją švenčiame nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje. Bet iš tikrųjų tai didžiulis ir iki galo nesuvoktas mūsų laimėjimas. Tarpukario Lietuvoje Nepriklausomybės dieną suspėta atšvęsti tik dvidešimt du kartus.

Net nepastebėjome, kaip mūsų Lietuva laimėjo lenktynes su laiku ir praaugo aną, sovietinės okupacijos metais slapta širdyje idealizuotą, o viešai niekintą vadinamąją buržuazinę Lietuvą.

Tuoj naujosios mūsų nepriklausomybės vaikai bus vyresni už savo senelius, kurie trisdešimtąsias anos nepriklausomybės metines galbūt paskutinį kartą šventė stribų apsuptoje slėptuvėje, prieš tai slapta iškabinę trispalvę okupantų trypiamo miestelio centrinėje aikštėje.

Tokia laiko perspektyva turėtų mums suteikti galimybių brandžiau pažvelgti į šią ir į aną Lietuvą. Nors vargu ar dera jas lyginti. Kai keturiasdešimtaisiais ana Lietuva šventė Nepriklausomybės dieną, „ribotas“ Raudonosios armijos kontingentas jau braižė okupacijos planus.

Šiandien Zokniuose budintys keli NATO naikintuvai yra neribotos viso Vakarų pasaulio paramos ženklas. Tos paramos, kurios mums taip pritrūko keturiasdešimtaisiais.

Ir anuomet, ir dabar Lietuvą vienijo laisvės troškimas. Tačiau šiandien matydami visai kitokią nepriklausomybės perspektyvą, negu anuomet regėjo mūsų seneliai, kasdien išgyvendami laisvės jausmą, galbūt nebesugebame branginti ir džiaugtis tuo, ką turime.

Istorikai gali ginčytis, ar gerai, kad keturiasdešimtaisiais pasitinkant okupantus nebuvo paleistas nė vienas šūvis. Į šį klausimą jau pasibaigus pasauliniam karui savo krauju atsakė mūsų partizanai.

Istorijos pamokos negali apsaugoti nuo šiandienos klaidų. Bet verta prisiminti, kaip lemtingų istorijos lūžių išvakarėse nesugebėjome atskirti, kas yra savi, o kas svetimi.

Tiesa, tuomet Lietuvoje nebuvo visagalio melo detektoriaus. Bet ar tyrimo poligrafu rezultatai būtų įtikinę anuometinį prezidentą Antaną Smetoną atsisakyti sumanymo atleisti kariuomenės vadą generolą Stasį Raštikį ir į jo vietą skirti Vincą Vitkauską, kuris po kelių mėnesių atvėrė sienas okupantų daliniams ir pareikalavo „iš visų karių ramybės, tvarkos, darbo ir gražaus santykiavimo su SSSR kariais“.

Kai užvedama galinga propagandos mašina, kai slaptos pažymos ar telefonų pokalbių įrašai pateikiami kaip neginčijami įrodymai, pasikliauti vien intuicija gali būti pavojinga. Tai liudija skaudi tokių tautos patriotų kaip Vincas Krėvė ar Balys Sruoga patirtis.

Keturiasdešimtaisiais jie nesugebėjo įvertinti tikrosios užsienio grėsmės Lietuvai, neapykanta įsiėdusiai savai valdžiai ir nepasitikėjimas buvo stipresni už netikrą iš Rytų brukamą atsinaujinimo viltį.

Nejaugi esame pasmerkti amžinai spėlioti, kas yra tikrieji Lietuvos draugai, o kas pasislėpę priešai? Ir poligrafu tikrinti atsakymų teisingumą.

Nepriklausomybės dienos išvakarėse vienas, o gal ir ne vienas Vilniaus didžiųjų prekybos centrų pirkėjus viliojo tautinėmis prekėmis. Ant specialiai papuošto prekystalio buvo sudėliotos įspūdingos šokolado plytos su Trakų ir Gedimino pilių atvaizdais, regis dar nuo krepšinio čempionato užsilikusi tautinė atributika.

Pilnatvės šiam vaizdui suteikė knygos: buvusio prezidento Valdo Adamkaus „Paskutinė kadencija“ ir jo patarėjo Lauro Bielinio „Prezidentė“. Atrodo, kad iki pilno naujosios Lietuvos vaizdo prekybininkams pritrūko tik klasikos veikalo „Ir tuomet dirbome Lietuvai“.
lrt.lt

© 2012, viršaitis. All rights reserved.

Palikite atsiliepimą

Jūs turite būti prisijungęs komentavimui.