0

Lietuvių tauta ir jos namai

vasario 17, 2012 Architektūra, Valstybė

Arūnas Brazauskas//
Šiemet vasario 16-ąją iš naujo įsipareigota tesėti senus pažadus. Vilniaus miesto savivaldybės taryba priėmė rezoliuciją, kurioje numatyta, kad iki Nepriklausomybės Akto 100-ųjų metinių 2018 metais turėtų būti įkurti Tautos namai.

Sklypą pirko prieš 100 metų

Kur jie atsiras, kol kas neaišku, nors 2007 metų vasario 16-ąją minint Tautos namų idėjos šimtmetį ant Vilniaus Tauro kalno buvo atidengtas paminklinis akmuo.
1907 metais daktaro Jono Basanavičiaus pasiūlyta mintis už kelerių metų įgavo žemę po kojomis – už lietuvių suaukotas lėšas buvo nupirktas žemės sklypas ant Tauro kalno.

Įsipareigojant per šešerius metus įgyvendinti šimtametę idėją, buvo prisiminti Justino Marcinkevičiaus žodžiai: „Tauta atstato Valdovų rūmus, nors pati neturi ne tik rūmų, bet net ir namų.“

Galėtume pasiguosti – tauta nors ir be namų, bet užtat yra valstybė. 1912 metais, kada nupirktas žemės sklypas, Lietuvos valstybės nebuvo, bet būta pakankamai entuziazmo ir pasitikėjimo vieni kitais, nors pasišventusiųjų būrys gausumu nepasižymėjo.

Stato, stato, nepastato

Tik vargu ar kas nors sieja su dabartine valstybe didelių statybų viltis. Valstybė nesugeba laiku ir skaidriai pakartoti XVI amžiaus statybos užduočių: pastatyti Valdovų rūmų, nelabai jai sekasi jau praėjusio amžiaus technologinės užduotys – Ignalinos atominės elektrinės uždarymas.

Nepaisant to, narsiai kimbama į XXI ir tolimesnių amžių darbus – siekiama pastatyti naują branduolinę jėgainę, nors dar neaišku, kaip keliems šimtmečiams saugiai palaidoti radioaktyviąsias atliekas.

Kol valstybė klumpa, neįveikdama nei praeities, nei ateities projektų, ne vienas lietuvis teisėtomis ir neteisėtomis priemonėmis renčia savo būstą.

Ar Tautos namai, turintys stovėti per amžius kaip Tauro kalnas, ar kokia nors pirtelė prie ežero, pastatyta pažeidžiant servituto teisę – visa tai nekilnojamasis turtas. Ir to turto reikalai tvarkomi pagal įstatymus. Jeigu kas nors ne taip, byla keliauja į teismą.

Pasakymą apie benamystę galėtume pratęsti – tauta nei rūmų, nei namų neturi, bet mina teismų slenksčius. Tai gal teismai ir yra tautos namai?

Teismas neturi būti nei svetingas, nei jaukus. Svarbu, kad teismas veiktų. Juk ne dėl apstatymo grožybių vaikštome į juos, o dėl teisingumo. Koks tas teisingumas, turi nuomonę ne vienas, kuris susidūrė su lietuviška Temide.

Pasakėčia su moralu

Atpasakosiu vieno piliečio įspūdžius. Byla irgi buvo susijusi su žeme ant šlaito. Stebuklinė pasakojimo dalis, galbūt, nieko nenustebins. Ar tai didelis netikėtumas, kad kažkokios paslaptingos jėgos pakeičia žemėtvarkos dokumentus ir planus? Klausydamasis apie tai, atvirai pasakius, nuobodžiavau. Suklusau, kada pilietis pasakojo, kaip buvo priimtas sprendimas.

Teisėjas susizgribo, kad neturi po ranka reikiamo įstatymo. Vienos iš šalių advokatas turėjo ir, teisėjo paprašytas, garsiai perskaitė. Kaip paskui paaiškėjo, gal dėl skubėjimo, gal dėl blogo regėjimo advokatas kažką praleido, vieną kitą žodį ne taip perskaitė. Ir teisėjas nusprendė jo šalies naudai.

Gal tas pasakojimas tikras, gal pagražintas, bet ar tai ką nors iš esmės keičia? Dabartinis lietuviškas teismas – institucija, kuri dažniau ne teisingumą vykdo, o sutvarko kieno nors reikalus.

Pasakėčios moralas galėtų būti toks: tauta be valstybės atrodo varganai. O valstybės pamatas yra teisingumas.

Tautos namai turi turėti tvarius gelžbetoninius pamatus, tačiau jei nebus teisingumo, į tuos pamatus bus galima pilti bet ką, ir nebus atsakingų už namų griūtį.

Komentaras skaitytas per Lietuvos radiją. lrt.lt

© 2012, viršaitis. All rights reserved.

Palikite atsiliepimą

Jūs turite būti prisijungęs komentavimui.