0

Romų visuomenės centre lietuviškos užgavėnės

vasario 22, 2012 Lietuvos aktualijos, tradicijos ir papročiai

Mums lietuviams įprasta švęsti Užgavėnes, mes nuo vaikystės įpratę matyti ir patys gaminti Užgavėnių kaukes. Tarp Užgavėnių personažų matyti čigonus ne tik kad įprasta, bet tapo neatsiejama mūsų kultūros dalis. „Lietuviško“ čigono vaidmuo Užgavėnėse tapo stereotipišku. Kaip rašo Juozas Kudirka, „čigonai“ vilki spalvotais suplyšusiais drabužiais, vyrai – su bizūnais, moterys – su vaiku (lėle) ant rankų. Jie dažniausiai būna be kaukių,

http://www.farwater.eu/images/Aferistai/Cigones.gif

tik veidus išsiteplioja suodžiais.“ Šis stereotipas per 100 metų gerokai pasikeitė. Romai vilki pakankamai gerais drabužiais, netgi galima pastebėti prabangiais. Čigonas ir čigonė žiemą dėvės gerus kailinius, jaunos čigonės trumpus kailinukus, ilgus aulinius batus. Spalvotų skarmalų mes nepamatysime.

Lietuvoje mažai kas žino, kad Vilniaus taboras sudarytas iš žemutinio ir aukštutinio, kuriame gyvena apie 500 romų, dalis čia gyvena pastoviai, kita dalis migruojanti tarp Lietuvos ir Anglijos arba Rusijos. Žemutinio taboro čigonės laikomos rusų čigonais, o aukštutinio taboro romai save vadina lietuviškais čigonais. Rusų čigonės privalo nešioti ilgus sijonus, iš kurių mes dažnai atskiriame romų tautybę.

Romai uždaroje savo bendruomenėje labai griežti moterų moralės atžvilgiu, nors tuokiasi labai jauni. Moterų padorumas turi atsispindėti drabužiuose. Bet kūdikį ir dabar dažnai pamatysime ant jaunos čigonės rankų, ir ne todėl, kad vaiko labai reikia įtikinti „klientą“ buriant ar kaulijant pinigų, bet dažnai todėl, kad jaunos mamos neturi kam palikti. Romų vaikų šeimos dažnai neturi motinų, nes nemažai sėdi kalėjime už narkotikų platinimą (sėda moterys, nes joms mažiau skiria atsėdėti nei vyrams).

Vyrai senai nenaudoja jokio bizūno, netgi nelabai kas jį yra turėjęs rankoje. Nežiūrint į prabangių drabužių nešiojimą, čigonas dažnai yra purvinas, nepraustu veidu ir rankomis. Toks nevalyvumas matomas ir ant vaikų. Nereiktų stebėtis, kad senovėje juos vaizdavo išsitepusius suodžiais. Net ir dabar šiuolaikinis jų gyvenimas be kūrenamos malkomis lūšnos sunkiai suvokiamas (rašau apie taborą). Vaikai dažnai apleisti, neprausti ir su nešvaros kvapu. Visai nestebina ir hepatito A viruso atsiradimas tarp nešvarių gyventojų.

Romų vaikai susirenka į Romų visuomenės centrą, kur praleidžia didelę dalį dienos, žaidžia kompiuteriais, su mokytojais mokosi piešti, atlikti elementarius darbelius, mokosi socialinių įgūdžių.

Grįžkim prie Užgavėnių, kurias bandė suorganizuoti lietuvių mokytojai romų vaikams. Užgavėnių dieną tabore buvo tylu, jokio Užgavėnių šventės požymių. Daugelis čigonų net nežino kas yra Užgavėnės arba rusiškai „maslenica“. Tai ne jų šventė ir tėvai tokių tradicijų neperduoda.

Tad lietuvišką tradicinę šventę dienos centre dirbantys lietuvių mokytojai bandė surengti ir Romų visuomenės centre. Su vaikais piešė kaukes, padarė Morę. Bet blynus ir vaišes turi atsinešti kiekvienas savo. Romai tuoj pareiškė, kad duokit jiems miltų, tada jie prikeps ir blynų. Atrodė, kad šventė gali net neprasidėti. Tik dalis vaikų atsinešė po saują saldainių ir nekantriai laukė Morės sudeginimo.

Vaikai jokių kitų kaukių nesidarė, tik velnio. Dirbtinai „čigonų“ nevaidino ir net nesuprato, kad jie patys yra gyvi šios šventės dalyviai be jokių kaukių. Keli suaugę vangiai stebėjo popierinės baidyklės padegimo ceremoniją. Daugeliui vaikų tai tiesiog buvo savotiškas kažko naikinimo aktas, nors ir bandė mokytojai mokyti dainuoti „Žiema, žiema, lauk iš kiemo“.

Vaikai lietuviškai sugebėjo rėkti tik „žiema, žiema“. Apipylus benzinu Morė sudega akimirksniu. Degančios vaikų akys sustingsta į ugnies naikinimo galią, bet tuoj virsta sniego „muštynėmis“ ir apsimėtimu sniegu. Jokio šventės džiaugsmo ar supratimo kam ši šventė reikalinga.

Keli rusiškai kalbantys mažamečiai čigoniukai pasidomėjo, ar tikrai dabar žiema pasibaigs, ar tikrai rytoj jau švies saulė? Kai buvo pasakyta, kad reikia būtinai sudeginti visas blogas mintis ir darbus, senus popierius, dalis vaikų nuoširdžiai stengėsi surinkti popierių likučius ir sudeginti, bet dalis iš jų juokėsi ir apmėtė sniegu, užgesindami ugnį.

Po šios „šventės“ visos romantiškos sąsajos su senoviniais „Užgavėnių čigonais“ išnyko akimirksniu. Tikroji realybė rodė, kad Užgavėnės ir dabartiniai čigonai nieko bendra neturi. Romai nedalyvauja miesto Užgavėnių tradicijose.

O šiuo metu viską užgožia grėsmė netekti ir savo lūšnų. Tad žemiau pateikta citata iš projekto „Kultūrinis paveldas ir mokymasis visą gyvenimą“ , kad „Tarpkultūrinis dialogas yra vienas iš svarbiausių Europos Sąjungos tikslų. Būtina sąlyga vystyti tokį dialogą tarp Europos gyventojų, mūsų atveju – tarp suaugusiųjų, ypač dėl tam tikrų priežasčių įtrauktų į tikslinę grupę su specialiais poreikiais, – etninio kultūrinio paveldo išsaugojimas, pažinimas, suvokimas. Šio projekto turinys akcentuoja  kiek savo, tiek kitų Europos tautų kultūrinio paveldo pažinimą ir išsaugojimą, tokiu būdu ugdant pagarbą kitai tautai. Kultūrinis paveldas sudaro svarbią individo identiteto dalį“ atsiskleidžia nuoga tiesa, nėra jokio tarpkultūrinio dialogo. Ir ne todėl, kad lietuviai nenori bendradarbiavimo, bet todėl, kad romų visuomenei visiškai neįdomų kas ta Lietuva, netgi dažnai priešingai, išgirsti, kad Lietuva prakeikiama viskuo, nes tik ji kalta, kad romams yra blogai.

© 2012, viršaitis. All rights reserved.

Palikite atsiliepimą

Jūs turite būti prisijungęs komentavimui.