0

Dausų bangos sukuria galimybę matyti praeitį (2)

vasario 24, 2012 Alternatyvus mokslas, PASAULĖŽIŪRA

Tęsinys// III. Atgalinė pasaulio istorijos raida

Po kurio laiko aš panorėjau vėl pažvelgti į Žemę ir, po atidaus tyrimo, pamačiau trikampio pavidalo pusiasalį, kuris pilkokos spalvos įsikišo į Juodąją jūrą. Vakariniame jo krante aš pažinau kariuomenę, susidedančią iš mano žemės brolių ir žudančiųjų vienas kitą su žiauriu įnirtimu. Aš pradėjau galvoti apie barbariškus karo papročius ir su nuliūdimu pamaniau, jog šiame Krymo kampelyje krito 800.000 žmonių… Po to debesys uždengė nuo manęs Europą.

Aš buvau erdvėje tarp Kapelos ir Žemės. Po kurio laiko, aš pažvelgiau į Paryžių ir labai buvau nustebintas, matydamas, kad jo gatvėse vyksta sukilimas. Prisižiūrėjęs atidžiau, aš pažinau barikadas, kurios buvo pastatytos gatvėse. Prieš mane buvo 1848 metų liepos dienos! Mano protas veltui stengėsi suprasti, kokiu būdu galėjo atsitikti, kad aš mačiau 1848 metų įvykių po 1854 metų įvykių…

Kiek vėliau aš pamačiau Paryžių iškilmingos šventės dieną. Storas, raudonveidis karalius važiavo gražioje karietoje per Naująjį tiltą. Jaunos mergaitės, apsirengusios baltomis suknelėmis, stovėjo tilto šaligatviuose. Tai buvo, matyti, Burbonų sugrįžimas į Prancūziją.

104 pav.

Aš supratau galimumą matyti seniai įvykusį įvykį, bet matyti įvykį priešingoje tvarkoje atrodė man perdaug fantastiška. Aš nutariau, kad matau prieš save ne Žemę, bet kitą, panašią į ją planetą, kurios istorija vyko kaip tik priešinga tvarka. Tuo laiku bendra planetos išvaizda žymiai pasikeitė. Paryžius, Lionas ir Havras visai pasikeitė ir pasidarė žymiai mažesni. Užtat Versalis pasiekė kaip ir savo didybės apogėjų. Prieš mane, kartoju, vyko Prancūzijos istorija, nors ir priešingai kartojosi jos įvykiai. Po respublikos pasikartojo patvaldystė, o po to, feodalizmo epocha. Bastilijos terasoje aš pamačiau Liudviką XI. Kiek vėliau, pažvelgęs į Ruane aikštę, aš pamačiau liepsną, kuri prarijo Orleano mergelę.

Po to kaip man teko būti liudininku Septintojo kryžiaus karo, aš pamačiau Trečiąjį kryžiaus karą, kur aš pažinau Fridrichą Barbarosą iš jo barzdos. Paskui aš dalyvavau Pirmajame kryžiaus kare. Tokiu būdu aš buvau seniausiųjų laikų Prancūzijos istorijos įvykių liudininkas. Paryžius daugiau neegzistavo, ir Senos vandenys ramiai sruveno pro apaugusius žole ir glosniais krantus.

Civilizacijos centras persikėlė į pietus. Aš pamačiau Romą imperatorių laikų visoje jos didybėje. Vėliau man teko būti liudininku milžiniško Vezuvijaus prasiveržimo, kuris palaidojo Herkulaną ir Pompėją.

Kiek vėliau aš pamačiau Julijaus Cezario lavoną ant laužo. Po Cezario laikų prieš mane atsistojo konsulų periodas, o po to Laciumo. Aš mačiau, kaip Egipto vergų minios statė piramides. Galija (dabartinė Prancūzija) buvo apdengta ištisų pelkių, ir jos gyventojai labai buvo panašūs f laukinius, apgyvenusius vandenynų salas. Prieš mane buvo akmens amžius.

Dar vėliau aš pamačiau, kad gamtos valdžia tenka kažkokiai didelei beždžionių rūšiai, lokiams, liūtams, hienoms, raganosiams. Pagaliau atėjo laikas, kada aš ne tik negalėjau įžiūrėti nė vieno žmogaus šio dangaus kūno paviršiuje, bet net nesutikau niekur ir ženklą to, kad ten kadaise buvo gyventa žmonių. Planeta atrodė panaši į didžiulį sulydyto metalo rutulį, apsuptą metalo garų. O Saulė, kuri pirma apšvietė jį, dabar jau neviršijo jo savo šviesa ir pati pradėjo didėti tūriu, ir man pasidarė aišku, kad planeta turės baigti savo gyvavimą, susiliejusi su Saulės atmosfera.

Būti pasaulio pabaigos liudininku pasitaiko ne kiekvienam. Ta mintis sukėlė manyje tokią ekstazę, kad aš nebegalėjau susilaikyti nesušukęs: „Tai štai ji, pasaulio pabaiga!“

„Tatai ne pabaiga, – prieštaravo man kažkoks vidaus balsas, – o Žemės pradžia. Tu matei prieš save visą Žemės istoriją, nuolat atsitolinant nuo šios planetos greitumu, viršijančiu šviesos greitį“…

Šis supratimas nepadarė man stebinančio įspūdžio. Kai kurios įvykių smulkmenos jau seniai vertė mane įtarti kažką panašaus.

IV. Mūšis prasideda nuo galo

Imkime pvz. mūšį ties Vaterlo. Kaip tik aš pamačiau mūšio lauką, aš pirmiausia pastebėjau krūvas sudribusių ant žemės lavonų, piktąją mirties pjūtį. Per rūką aš pamačiau Napoleoną, laikiusį už pavadžio arklį ir besiartinantį prie mūšio lauko, einantį atbulą. Lydėjusieji jį karininkai traukėsi tokiu pat būdu. Kai kurios patrankos jau pradėjo šaudyti. Apsipratęs su vietove, aš galėjau įžiūrėti, kad mirusieji kariai pradeda atgyti ir vikriai atsistoti. Kariai atgijo ištisais daliniais, ir greit atgijusių karių skaičius pasidarė gana žymus. Negyvieji arkliai pasekė žmonių pavyzdžiu, ir ant atgijusių arklių tuojau atsirado raiteliai. Kaip tik du arba trys tūkstančiai karių atlijo, jie tuojau sustojo į taisyklingas eiles. Abi priešininkų armijos pagaliau susiėjo į krūvą ir prasidėjo atkaklios kautynės. Kai prasidėjo kautynės, kariai abiejose pusėse pradėjo atgyti. Prancūzai, anglai, prūsai, vokiečiai, hanoverai, belgai, – pilkos milinės, mėlyni, raudoni, žali, balti mundurai – pasikelia iš mirties lauko ir taip pat pradeda kautis.

105 pav.

Keisčiausia buvo tai, kad juo atkaklesnė ir baisesnė buvo kova, juo didėjo kovojusiųjų skaičius. Į kiekvieną sėkmingą patrankos šūvį atgydavo tuojau numirėlių krūva ir stodavo į eiles. Abi priešininkų armijos per ištisą dieną naikino viena kitą kartečiais, sviediniais, granatomis, kulkomis, durtuvais, buožėmis, špagomis ir kardais, o kada kautynės pagaliau pasibaigė, abiejose pusėse neatsirado nė vieno negyvo, nė vieno sužeisto! Sudraskyti mundurai patys savaime susitvarkė, ir kariuomenė išsirikiavo kolonomis. Paskui abi armijos pamažu pasišalino viena paskui kitą.
Prieš srovę (aukštyn) laiko upe

Kverensas. – Aš nesuprantu šio reiškinio ir būsiu jums labai dėkingas, jei jūs man paaiškinsite jo priežastį.

Liumenas.– Jūs galėtumėte patys suprasti, nes jums yra žinoma, kad aš tolinausi nuo Žemės greičiau, negu šviesos greitis.

Pirmiausia įsivaizduokite sau, kad jūs tolinatės nuo Žemės greičiu, lygiu šviesos greičiui. Tada jūs nuolat matysite tokį Žemės vaizdą, koks jis buvo jums iškeliaujant. Jei jūs tuo būdu keliautumėte tūkstantį ir net šimtą tūkstančių metų, jūs visuomet lydėtų tas pats vaizdas; jį galima lyginti su fotografija, paliekančia nepasikeitusi pavidalą ir tuomet, kai pats originalas jau seniai pasikeitė ir paseno.

Įsivaizduokite dabar, kad jūs atsitolinate nuo Žemės greičiu, viršijančiu šviesos greitį. Kas atsitiks? Jūs pralenksite šviesos spindulius, išėjusius iš Žemės anksčiau jūsų, t. y. kas sekundė pavysite skrendančias erdve fotografijas visų įvykių, kurie vyko Žemės rutulyje. Skrisdami greičiau už šviesą, jūs sutiksite kelyje spindulius, išėjusius iš Žemės ankstesniais metais ir nešančius su savimi, taip sakant, fotografines nuotraukas, atitinkančias anuos metus.

Keliaujant erdve greičiu, prašokančiu šviesos greitį, jūs paeiliui pamatote vaizdus vis senesnių laikų. Tuo būdu jūs galite plaukti laiko upe aukštyn prieš tėkmę.

Ar taip?

Baigėme ištraukas iš Flamarijono apysakos apie šviesos plitimo pabaigiamybės padarinius. Apysaka buvo parašyta tada, kai dar nebuvo žinoma, kad šviesos greitis yra didžiausias galimas gamtoje greitis ir kad sudėjimas labai didelių greičių vyksta ne tuo pačiu dėsniu, kurį taikome paprastiems greičiams. Speciali reliatyvumo teorija sako, kad spėjimas, jog gali būti greitis, prašokąs šviesos greitį, nesuderinamas su gamtos dėsniais. O stebėtojas, sugalvotas Flamarijono, turįs galimybę priimti šviesos spindulius, turi, žinoma, pasiduoti fizikos dėsniams. Prancūzų astronomo pamąstymai pasižymi ir kitais netikslumais. Tačiau tais laikais astronomas galėjo kalbėti ne tik apie materialų pasaulį, bet apie dvasinį, kurio dėsniai leidžia sielai keliauti laiku ir neįtikėtinu greičiu…

© 2012, viršaitis. All rights reserved.

Palikite atsiliepimą

Jūs turite būti prisijungęs komentavimui.