Svečias iš Europos XVI amžiaus Lietuvoje
Libertas Klimka//
Etnologijos moksle, kaip ir istorijos, labai vertinami pirminiai šaltiniai – kada ir kas pirmasis ką nors pasakė apie tautos papročius. Kuo iš gilesnio laiko šulinio tos žinios, tuo jos vertingesnės, nes tada lengviau atspėti jų pirmapradę reikšmę.
Pirmosios žinios apie Lietuvą civilizuotąją Europą pasiekė per kraštą aplankiusių svetimšalių pasakojimus ar laiškus. Kryžiuočiams terūpėjo saugūs karo keliai…
Sigizmundas Herbershteinas (1486–1566)
Prieš 495 metų per Lietuvą į Maskvą keliavo imperatoriaus Maksimiliano I pasiuntinys, austrų riteris Sigismundas Herberšteinas (1486–1566). Smalsaus ir pastabaus žmogaus būta: keliaudamas per mažai žinomas šalis, stebėjo gamtą, žmonių gyvenseną, jų tarpusavio santykius. Maža to, savo pastebėjimus užsirašinėjo. Savo keliones vėliau aprašė kelių šimtų puslapių knygoje, pavadintoje lotyniškai „Rerum Moscouiticarum commentarii“. Lietuviškai tai skambėtų maždaug taip: „Maskvos istorijos paaiškinimai“. Daugiausia vietos veikale skirta, kaip tai matyti iš pavadinimo, Rusijai, kurioje pasiuntinys ilgėliau ir užtruko. Bet knygoje yra ir mus labai dominantis skyrius „De Lituania“.
S. Herberšteino knyga buvo išspausdinta 1549 metais Vienoje. Ji sukėlė nepaprastai didelį visuomenės susidomėjimą, mat Rytų Europos šalys po ilgai trukusios kryžiuočių blokados tik vėrėsi likusiajam pasauliui. Tuometinė politinė situacija truputį primena buvusią mūsų laikais po sovietų imperijos žlugimo. Tame pat XVI šimtmetyje knyga buvo perspausdinta net septynis kartus, išversta į italų ir vokiečių kalbas. Tikrai populiariausia knyga! Ir netiesa, kad Europai nerūpi, kas darosi jos pakraščiuose…
Tad kokia buvo tais tolimais laikais Lietuva, kuo ji nustebino S. Herberšteiną? Štai ką jis rašo apie sostinę Vilnių: „Miestas plačiai išsidriekęs, įsikūręs tarp kalvų, prie Vilijos ir Vilnios santakos. Dabar Vilnių juosia mūro siena. Jame statoma daug bažnyčių ir mūrinių namų. Ypač išsiskiria pranciškonų globojamas vienuolynas, kurio statyba labai daug kaštavo. Tačiau Vilniuje daugiau yra rusiškų cerkvių negu Romos tikėjimo bažnyčių“.
S. Herberšteinas užsimena ir apie ekonominius krašto ryšius. Jis rašo: „Lietuviai labai turtingi medaus, vaško, pelenų; ir iš to pelnosi, daug jų išveža į Gdanską, o iš ten – į Olandiją. Lietuva taip pat daug duoda dervos, medžiagos laivų statybai, ir javų. Stokoja druskos, kurią perkasi iš Britanijos. Kai jūroje siautėjo piratai, druską gabenosi iš Rusijos, todėl ir dabar iš įpratimo lietuviai vartoja rusišką druską“.
O labiausiai S. Herberšteiną Lietuvoje nustebino dvasinio gyvenimo savitumai. Pasak jo: „dar ir dabar čia daug stabmeldžių, kurie savo namuose lyg namų dievus maitina kažkokius šliužus keturiomis lyg driežų trumpomis kojomis, juodu ir nutukusiu, neilgesniu kaip trys sprindžiai kūnu, vadina juos Givuoites. Kai tam tikromis dienomis apvalius namą, jos atšliaužia prie padėto maisto, kol prisisotinusios į savo vietą grįžta, jas baimingai garbina visa šeimyna.“
Žinoma, čia S. Herberšteinas gerokai pripainiojo: žalčius ir žebenkštis, tuos gyvius, kurie išties būdavo laikomi namuose, kad gintų maisto atsargas nuo graužikų, išvadino gyvatėmis. O gal tai ir ne riterio kaltė – pavadinimai galėjo susikeisti dėl istorinių aplinkybių, neigiant visa, kas susiję su senąja baltų religija.
Dar įdomūs šio austrų pasiuntinio paminėti tikėjimai apie gydomąją galią turinčias briedžio kanopas ir stumbro odos diržus. Beje, jo knyga iliustruota tauro ir stumbro graviūromis. Knygoje taip pat įdėtas žiupsnelis žinių apie mūsų krašto žmonių gyvenseną. Galime tai laikyti pirmuoju etnografiniu aprašymu.
Kažkodėl S. Herberšteinui savitesni pasirodė žemaičiai: Tekstas apie juos toks: „Žemaičiai vilki paprastus drabužius, ir tuos dažniausiai pelenų spalvos. Jie gyvena žemose ir labai ilgose trobose, kurių viduryje saugoma ugnis. Prie jos sėdėdamas šeimos tėvas mato gyvulius ir visą namų ūkį. Mat jie paprastai po tuo pačiu stogu, kur gyvena patys, laiko be jokios pertvaros ir gyvulius. Vyresnieji vietoj taurių vartoja taurų ragus.
Tai narsūs ir karingi žmonės. Kare dėvi šarvus, turi daug visokių ginklų, ypač iečių, labai trumpų, kaip medžiotojų. Jų arkliai labai maži, jog net sunku patikėti, kad jie pajėgia tokius darbus atlikti: svetur jais kariauja, namie laukus dirba. Žemę aria ne geležimi, o medžiu. Tai dar labiau kelia nusistebėjimą, nes jų žemė kieta, o ne smėlėta, ir joje pušys visai neauga“.
O kas nepatiko Lietuvoje austrų riteriui? Pirmiausia, nežmoniška valstiečių priespauda, nekilmingųjų beteisiškumas bei valdovo pareigūnų korupcija. Anot vieno bajoro, „Lietuvoje bet koks žodis kainuoja auksą“. Dar S. Herberšteinas knygoje aprašo, kaip susikivirčijo karvedys Mykolas Glinskis ir Trakų vaivada Jonas Zaberezinskis. Istorija baigėsi tuo, kad dėl intrigų neapsikentęs M. Glinskis pabėgo pas Maskvos carą, dar ir visas pasienio pilis atidavęs priešui.
„Nihil novi sub sole“ (Nieko naujo po saule), sako romėnų priežodis, pasirodo, tinkantis visiems laikams…
Pasakojimas skambėjo per Lietuvos radiją.
© 2012, viršaitis. All rights reserved.
Latvijas Dievturu Sadraudze
Maža ką koks perėjūnas krikščionis, svetimos religijos apimtas, prirašydamas priraitė. Reikia nepamiršti, kad Lietuva tame laikmetyje jau buvo tapusi krikščionybės ekspancijos centru – ir tokiems jau įsidrąsinusiems pobrunoniniams pašalaičiams.
Tai, kad, anot šio krikščioniško priraitymo, žmonės vienoje pusėje trobos gyveno, o kitoje – kiti GYVUOLIAI (ne gyvuliai), tai tik rodė tų žmonių atitinkamą požiūrį. Tokį gan filosofinį požiūrį, kad lietuviuose visuomet kažkas turi numirti tam, kad kitas toliau gyventų – kaip egzistencinį aukos būdą – gan plačiai yra aptaręs Gintaras Beresnevičius.