Baltų žinyčios vartai

0

Mitologinės traukos paviliotas

viršaitis lapkričio 25, 2010 mitologija, PASAULĖŽIŪRA

Jolanta Matkevičienė.

Vilniuj gimęs, Vilniuj augęs, taip pat turėjęs grupę „Ramapedas“, kurioje grojo pianinu ir gitara, šiandien ir pats su šypsena prisimena muzikinių „šėlionių“ laikus, bet, kaip sakoma, nė viena patirtis gyvenime nepamaišo. Baigęs matematiką Vilniaus universitete, jis netapo „tiksliukų profesoriumi“, o, atvirkščiai, tapo mokslininku – religijotyrininku, savarankiškai perskaitęs milžinišką kiekį filologinės literatūros ir apgynęs disertaciją mitologine tema. Kodėl? Ilgai negalvojęs Dainius Razauskas atsako, jog mitologija, tautosaka jam yra pats įdomiausias dalykas pasaulyje, todėl arčiausiai širdies… O kai žmogus daug ką daro iš širdies, būna be galo įdomu klausyti… Apie save, kaip asmenį, jis nemėgsta kalbėti kaip ir apie ateities darbus. Ir tai suprantama, nes paremta tautos išmintimi. (Kalbėti galima apie tai, kas padaryta. O padaryta nemažai: trys knygos – studijos, devynios galybės publikacijų, bendraautorinių darbų, verstų knygų.) Todėl įveikti krizei mokslininkas siūlo skaityti, domėtis tuo, kas be galo įdomu. Juk „Kas skaito, rašo – duonos neprašo…“  Ir nors neseniai leidykla „Aidai“ išleido jo knygą „Vytis simbolikos požiūriu“, šiandienos „Nuošalėje“ bus aitvaras iš baltų mitinio vaizdyno juodraščių…

Dainius Razauskas Nuotrauka Petro Gagilo

Aitvaras…

Aitvaras – mitinė lietuvių būtybė, nes tokiu pavadinimu būtybės neturėjo nei latviai, nei prūsai, – teigia Dainius Razauskas, aprašęs būtybės vaizdinį, remdamasis istoriniais, įvairių žanrų tautosakos, kalbos, tyrinėtojų šaltiniais. Kaip atrodė aitvaras, kur ir kaip gyveno (o gal ir tebegyvena?) bei kam nešė turtus, o kam nelaimes, pravartu žinoti ir mums, ypač šiuo sunkmečiu, kai reikia pinigų, o jų nėra…

Svirnas – pagrindinė aitvarų buveinė.

Ką sako istoriniai šaltiniai

Pasak D. Razausko, „patikimai ir palyginti dažnai lietuvių aitvaras minimas pradedant XVI a. Pirmąsyk jis paminėtas pirmojoje lietuviškoje knygoje „Katekizmas“, išleistoje 1547 m. Mažojoje Lietuvoje Martyno Mažvydo, tačiau, manoma, jog jau 1075 m. Adomo Brėmeniečio žinia, esą aisčiai garbina sparnuotus drakonus, ir yra seniausias aitvaro archetipas. 1582 m. Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje Jonas Lasickis aitvarą pamini kaip turtų saugotoją, gyvenantį už tvorų, o 1639 m. Apaštališkojo misionieriaus Jurgio Šavinskio pranešime apie vyskupijų būklę LDK sakoma, jog žmonės aitvarus nuo tvorų saugojimo ir iš noro praturtėtigarbina…

Teismai dėl aitvarų

1741 m. Šiaulių ekonomijos Žagarės teisme buvo nagrinėta Jono Ežerinsko ir Simano Norvaišos byla dėl nepagrįsto apkaltinimo raganavimu, esą aitvarą laiko, byla baigta šalių susitarimu.
1746 m. Alytaus miesto teismas nagrinėjo Tamošiaus Palaziejaus su žmona skundą prieš Kazimierą Krivicką, apšmeižusį tokiais žodžiais: „Ar tu ponia, kodėl tave kviečia į pokylius? Iš kur jūs tokie turtingi? Su velniu gyvenate, ir aitvaras jums neša; jau ir mano svirno trys ketvirtadaliai į tavo svirną nukeliavo.“ Pasak D. Razausko, iš čia matyti, jog dar XVIII a. viduryje aitvarais kai kas labai tikėjo.

iliustracija iš Justino Žilinsko knygos „GIRIŲ KAUKAS IR ŽMONIŲ DRAUGAS“ ,išleido „Tyto Alba”, piešinio autorė Neringa Meškauskaitė

Aitvaro darbai

Vilniaus kolegijos ataskaitoje, 1605 m., matyt, turėta omeny aitvaras: „Savo svirnuose, pačiame viršuje, jie padeda vežimų ratus, kad aitvaras į kitų kaimynų svirnus pavogęs neišneštų grūdų.“ Apaštališkasis misionierius J. Šavinskis  1639 m. irgi teigė, jog „šios rūšies padarą vėlumoje ar išnaktose skrendant ir aš pats ne kartą esu matęs ir, švento Kryžiaus ženklu paženklinus, akimirksniu išnykstant arba į bedugnes nugarmant pastebėjęs, ir netgi jų grobį esu nutvėręs, iš klėčių, svirnų bei sandėlių prisiplėštą.“ Tarsi ir sužinome, jog aitvaras vagia grūdus iš ūkininkų svirnų, tačiau gali ir namus padegti. XVII a. antroje pusėje Matas Pretorijus sako, jog aitvaras Perkūno, t.y. griaustinio, mušamas, nes pasidarė per daug artimas žmogui, o kadangi jis baudžiamas dėl žmogaus, tai ugnimi  žmogui ir atlyginąs – uždega namą. Žinoma, aitvaras gali nešti savo šeimininkui ir pinigus, ir pieną…

Kas jis toks?

Pagal M. Pretorijų, Dievas – iš mėsos ir kaulų. Todėl sudegus namui gaisro vietoje ieškoma kaulų ir randama, nors namuose tuo metu nebūtų buvę nei gyvulio, nei žmogaus… To paties M. Pretorijaus surinktomis žiniomis, aitvaras – žmogaus išvaizdos, tik su neįtikėtinai didelėmis rankomis ir pėdomis… Pagal J. Šavinskį: „… inkubai, bjaurios dvasios, kai kada pasirodančios žmogaus pavidalu, bet dažniausiai – kaip baidyklės, laukiniai skraidantys gaidžiai ar povai išskėstais sparnais, kurie, kai jiems iš uodegos matyti žyrant ugnies kibirkštis, yra blogas ženklas – neneša savo šeimininkui nei pinigų, nei javų, o jei pasirodo juodas, tamsus, manoma, jog sugrįžta javais ir pinigais nešinas…“
Turint omeny išvaizdą, kaip teigia D. Razauskas Norberto Vėliaus žodžiais, apie tai užsimenama net 60 procentų visų sakmių apie aitvarus. Pirmiausia į akis krinta aitvaro gebėjimas būti įvairaus pavidalo. Vienaip jis atrodo skrisdamas, kitaip – gyvenamosiose patalpose, dar kitaip – įsigijimo vietose…

Kur įsigyti aitvarą?

Tautosakoje sakoma, jog aitvarą galima išperinti iš gaidžio kiaušinio arba kuilio pautų, laikant juos po pažastimi, lovoje ar panašiai. Aitvarą galima ir nusipirkti. Karaliaučiuje ar Rygoje, o parvažiavus namo žmoną reikia pasveikinti: „Kad tau velnias į širdį įlįstų.“ Tačiau vietoj širdies dažnai pasakoma žodis „sūbinė“, ir aitvaras supykęs išlekia. Gali pasitaikyti ir išmestas aitvaras. Nusipirkęs jį dėžutėje ar tabokinėje turi parnešti namo jos neatidaręs. Jei „laimingasis“ neiškenčia – atidaro, žiūri, ten paprastas daiktas, dažniausiai angliukas. Žmogus pamano esąs apgautas ir išmeta, o ten ir būta aitvaro…

Galima jį ir netyčiomis rasti, pavyzdžiui, ant tvoros užkabintą pantį, sulytą ir drebantį juodą viščiuką… Pasak Povilo Višinskio, aitvarą galima įsigyti ir tam tikroje vietoje padėjus maisto, dažniausiai kiaušinienės. Jei kam jis pradeda nešioti turtus, tas gali jį prašyti sutartais ženklais vieno ar kito daikto: jei padėsi kvietinių kukulių – atneš kviečių, jei avižinio kisieliaus – avižų, jei sruogą linų – rūbų, jei beržinių anglių – pinigų…

Kaip elgtis?

D. Razausko surinktomis žiniomis, aitvaro savininkas privalo vykdyti prievoles: jį maitinti ir užrašyti jam savo sielą. Jei gyvas būdamas žmogus neįstengė aitvaru nusikratyti, mirus jo siela atitenka aitvarui arba velniui. Norint sau gauti aitvaro nešamas gėrybes kitiems, reikia parodyti lekiančiam aitvarui nuogą užpakalį ir greitai slėptis po stogu. Tačiau nežinia ką tas aitvaras gali nešti. Jei neša pinigus, tuomet jais ir apipils, bet gali nešti ir utėles… „Kai pamatysi lekiant oru raudoną pagaikštį (žarsteklį), žinok, kad aitvaras pinigus neša… Kai aitvaras pasirodo, žmogui užima kvapą, jaučiamas dūmų kvapas, o raiste, kur aitvaro gulėta, išdegusi žolė, lyg ugniavietė.“
Šiaip ar taip, Balio Buračo apibendrinimu, „aitvaras nesąs nei blogas, nei geras. Kas jį mylįs ir gerai prižiūrįs, tam jis didelius turtus sukraunąs. Kuris aitvaro negodoja, nemyli, tam jis pikta darąs, kartais net skaudžiai keršijąs. „Tačiau aitvarą reikia gerbti. Pas ką prijunksta – neša visokių daiktų, nes tampa žmogaus bičiuliu, o kai jam nebesi geras – keršija…

P.S. D. Razauskas plačiai nagrinėja ir aitvaro vardo etimologiją, pradedant nuo Jono Basanavičiaus „Klajojanti ugnis“ iki A. J. Greimo „Papirkinėti, užglostyti“… Kiekvienas iš mūsų turbūt gali bet ką perskaityti taip kaip nori ir su „filosofinės etimologijos“ mintijimais, būdingais tik pačiam sau…

anyksta.lt

© 2010 – 2017, viršaitis. All rights reserved.