0

Kai paukšteliai ir žmonės visi giedodavo

kovo 22, 2012 Muziejai

Biržų krašto muziejus „Sėla“ – iš arčiau.

„Lengva įsivaizduoti, kaip smagūs būdavo šventadienių rytai, kai paukšteliai ir žmonės visi giedodavo…“ – paradoksaliai suskamba iš praėjusio amžiaus atklydę etnomuzikologo, tautosakos rinkėjo ir tyrinėtojo, archaiškojo muzikavimo propaguotojo, pedagogo Stasio Paliulio mintis šiandien, sekmadienio rytą pavasario erdvę skrodžiant čaižiam benzininio pjūklo garsui, pro kurį jau nebeprasiskverbia saulės ieškančio, dangaus skliauto aukštybėse virvančio vieversio giesmė, nei savo inkilą vėl suradusio varnėno džiaugsmingas švilpiniavimas…

Skudutininkai. 1913 m. Fotografas Petras Ločeris (1892 - 1973).Biržų muziejaus arch. nuotr.

O žmonių giesmė (S. Paliulis giesmėmis vadino sutartines, polifonines dainas, 2010 m. įtrauktas į UNESCO reprezentatyvaus žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą), jau kažin kada nutilusi, atgyja tik folkloro kolektyvų lūpose ir tik todėl, kad didelės meilės ir pastangų dėka senosios sutartinės, pradėtos XIX a. pabaigoje rinkti kunigo Adolfo Sabaliausko- Žalios Rūtos drauge su suomių profesoriumi A. R. Niemiu, sugulė į tautosakos rinkinius, vėliau šį kilnų darbą tęsiant iš „garsaus Savučių sodžiaus“ išėjusio Stasio Paliulio, kuris taip pat aistringai rinko ir archajišką mūsų krašto instrumentinę muziką, įtraukdamas į šią veiklą ir savo studentus.

Tautosakos rinkėjų dėka sutartinės ir archajiškais liaudies instrumentais atliekamos polifoninės melodijos dar ir šiandien gyvos, dar ir šiandien jomis žavimasi, jos tyrinėjamos, o profesoriaus Algirdo Vyžinto parengta knyga „Sutartinių ir skudučių kelias. Stasys Paliulis“ atskleidžia, kokį milžinišką darbą šiame dirvone išarė S. Paliulis.

Tautosakos rinkėjas Alfonsas Sabaliauskas-Žalia Rūta.

S. Paliulio tėvas Mykolas Paliulis mokėjo ne tik ožio ragą pūsti, giedoti sutartines, groti lumzdeliu, skudučiais, bet ir pats šiuos instrumentus pasidarydavo, derindavo. Tokioje terpėje augo būsimas etnomuzikologas, čia meile senajai lietuvių muzikai galėjo užsikrėsti ir A. Sabaliauskas, M. Paliulio sūnėnas, kuris savo poemoje „Savu keliu ėjusių Nemunėlio ir Apaščios vaizdai Žalios Rūtos piešti“ rašė: „Kas nėra Savučiuos buvęs / Kas nėra to kiemo lankęs ? / Rūmas ūžė nuo jaunimo, / Grindos trenkė nuo „žilvičio“, / Čia sava daina skambėjo, / Čia girdėjai ir skudutį; / Čia sena darbšti bobutė / Net ir giesmę užripavo, / Dėdės lūpuos’ ožio ragas / nešė skardą lig Sviliais“.

Svetingojoje Mykolo Paliulio sodyboje Adolfas Sabaliauskas ne sykį lankėsi ir su suomių mokslininku A. R. Niemiu, sužavėtu mūsų tautos muzikalumo.

Tyrinėdamas archajiškąjį muzikavimą S. Paliulis paneigė baigiančią nusistovėti nuomonę, kad sutartinių giedojimas yra išskirtinis reiškinys, būdingas Šiaurės Rytų Lietuvos regionui. Žinotina, jog giedamos jos buvo ir kitose Lietuvos vietose, tačiau mūsų krašte, kaip niekur kitur, ilgiausiai išsaugotas archajiškas jų atlikimo būdas, sutartinių giesmių šokiai, išryškėja aiškus ryšys su instrumentine muzika: skudučiais, ragais, daudytėmis atliekamomis melodijomis.

Anot S. Paliulio, kada buvo susidomėta archajiškų pučiamųjų instrumentų muzika ir ji pradėta užrašinėti, skudučiai buvo išlikę tik nedideliame Šiaurės Lietuvos plote: Vabalninko, Biržų, Rokiškio, Kupiškio apylinkėse. Ši unikali muzikavimo tradicija galėjo visiškai išnykti, jei ja XX a. nebūtų susidomėję iš sodžiaus kilę inteligentai.

Be jau minėtų A. Sabaliausko ir S. Paliulio, daugiau mažiau šia muzika domėjosi, bandė užrašyti ar ją propagavo, bandė sudominti moksleiviją ir J. Janonis, K. Binkis, B. Sruoga, S. Dagilis, o šio susidomėjimo pasekmė, kad mes šiandien galime didžiuotis ne tik išsaugoję unikalius muzikos kūrinius, bet ir archajiškus liaudies muzikos instrumentus, kuriuos galime pamatyti Biržų krašto muziejaus „Sėla“ muzikos instrumentų salėje. Dalis jų – patys seniausi muziejaus eksponatai, menantys muziejaus Biržuose įkūrimą prieš 84 metus. P. Ločerio 1931 m. kadre, užfiksavusiame Biržų muziejaus etnografijos ekspoziciją, – pirmosios muziejaus ekspozicijos fragmentas: muzikos instrumentai ir geležiniai kryžiai. Kuriant muziejų ekspozicijos pagrindą sudarė Biržų gimnazijos ir pradinių mokyklų muziejėlių rinkiniai.

Biržų muziejaus etnografijos ekspozicijos fragmentas: muzikos instrumentai, geležiniai kryžiai. P. Ločerio nuotr., 1931 m.

Akiras-Biržys 1928 m. taip aprašė liaudies meno ekspoziciją: ant sienų 6 kartonai, o ant jų prisegti muzikos instrumentai, 10 kanklių, 3 trimitai, 2 komplektai skudučių ir keletas atskirų skudučių. Tuitodvario “dudytų” – trimitų orkestro komplektas, toks pat ir Bakšėnų k.

Senuosius muzikos instrumentus, surinktus kaimuose, penkiastyges ir daugiastyges kankles, ragus, daudytes, skudučius, muziejui aukojo pradinių mokyklų mokytojai, kaimų gyventojai. Savos gamybos skudučius dovanojo Biržų krašto liaudies muzikantai Kostas Burbulis (1889–1982) iš Klausučių ir Mykolas Venclavas (1859–1940) iš Braškių, Stasys Einoris iš Vabalninko valsčiaus Tuitodvario kaimo aukojo 5 ragus, dirbtus 1918 m. nepriklausomybei pažymėti.

Šie instrumentai ir po 84 metų mūsų muziejuje reprezentuoja mūsų krašte ilgiausiai išsaugotas archajiško etnomuzikavimo tradicijas. Ekspozicijoje galima pamatyti visą liaudies instrumentų evoliuciją: nuo jau minėtų skudučių, ragų daudyčių, piemenų švilpynių, mažai kam žinomo vienastygio instrumento manikarkos, kelių rūšių kanklių (nuo penkiastygių iki dvylikastygių) iki paprastus instrumentus keitusių modernesnių, atkeliavusių iš kitų kraštų: armonikų, bandonijų, smuiko, lietuviško pianino „Birutė“, kurį Biržų fotografas Petras Ločeris nupirko trims savo sūnums (vienas jų, Algirdas Ločeris, buvo garsus Lietuvoje akordeonininkas, pedagogas).

Tačiau plačiau apie archajiškiausius instrumentus, įdomiausius jų pavadinimus, pagal tai, kokia partija kuriuo būdavo atliekama, jais grojusius mūsų krašto muzikantus – kitą kartą, nes šiuokart norėtųsi dar syk stabtelėti prie paties unikaliausio instrumento – žmogaus balso ir prie taip S. Paliulio pamėgtų giesmių – sutartinių bei jų giedotojų. Jei A. Sabaliauskas sakė: „Ir dabar, užtriūbijus ragui, nubunda visas mano prigimimas ir pakyla nepaprasti jausmai, kuriuos galėčiau egzaltacija pavadinti, ir atsimena gegužės ryto pievų įvairumas ir mirgėjimas pievų rasoje ir rudens girių ūžimas…“, tai S. Paliulis sakė, tą patį jausdavęs sutartinę išgirdęs.

Sutartinių giesmininkė Viktė Kairytė-Našlėnienė apie 1938 m. Stasio Paliulio nuotr.

Dažniausiai sutartines giedodavo moterys, nes sutartinės tarsi būdavo neatskiriama jų buities dalis, jų darbų lengvintoja. Sutartinės giedotos dirbant visus pagrindinius darbus: šieną grėbiant, rugius pjaunant, linus raunant, verpiant, audžiant… Tačiau, anot Mykolo Paliulio, giedodavę ir vyrai, ypač mėgę prie alaus… Taip pat „valiuodavo“ šieną pjaudami, ne tik moterys grėbdamos. Tačiau XX a. pradžioje tiek A. Sabaliauskas, tiek vėliau sutartines užrašinėjęs S. Paliulis, vyrų sutartinių giedotojų jau beveik nebesutikdavę, užtat tiek vienam, tiek kitam teko sutikti moterų, sukaupusių savy ištisus giesmių lobynus.

Tikra pasakų laumė S. Paliuliui pasirodė Galvokuose dūminėje gryčiutėje gyvenusi sutartinių giedotoja Viktė Kairytė-Našlėnienė, kurios veidas nušvisdavo vos tik užsiminus apie sutartines. Moteris lenkė visas giedotojas savo sutartinių mokėjimu, ir, anot S. Paliulio, gebėdavo net nežinodama sutartinės pritaikyti kitos giedotojos pagiedotos sutartinės melodijai taip vadinamą sutartinės „patarimą“. Gyvybinga moteriškutė, visada vaikščiodavusi su šypsena, išdidi, kaip jos sutartinių bajoraitė, labai mylėjusi vaikus, organizuodavusi jiems įvairius žaidimus, eidavo ratelius, inscenizuodavo pasakas ar Šventojo Rašto epizodus, padariusi kaukes, kartu su vaikais keliaudavo per kaimą, apdovanodavo juos savo rankomis dirbtomis „titilėmis“ (žaisliukais), todėl jie su pagarba ją vadindavo Titilių bobute. Išpuošta šiaudelių ir spalvotų popierėlių gėlyčių girliandomis buvo ir dūminė gryčiutė, gražiai pataisyta, rankdarbiais apdangstyta buvo ir jos lovelė.

Titilių bobutė Viktė prie savo namelio Galvokuose apie 1938 m.

Be daugybės sutartinių, ji puikiai žinojo visas vestuvių apeigas, su įvairiomis oracijomis, mokėjo šokių, ratelių „laluškų“, skudučiuoti. S. Paliulis net keturias vasaras lankė Viktę Našlėnienę, norėdamas užrašyti visą jos sukauptą tautosakos lobyną, vadindamas ją paskutine sutartinių lakštingala.

Jei ne S. Paliulio užrašyti prisiminimai apie Galvokų lakštingalą, ne jo darytos fotografijos, apie Titilių bobutę nieko nežinotume… Tik palaidojusi savo tėvelį, mūsų muziejuje salių prižiūrėtoja dirbanti, savo prižiūrimų salių ekspoziciją atmintinai žinanti, Irena Kutrienė iš savo mamos sužinojo, kad jos tėčio močiutė (Irenos probobutė) ta pati Titilių bobutė. Moteris sakė, kad jai apmaudu, jog tėtis apie savo močiutę nepasakodavo (Viktei Našlėnienei mirus jam buvo vos 10 metų), tik kada ji imdavosi karpyti, daryti įvairius rankdarbius iš popieriaus, tėtis sakydavo: tu kaip mano tetulė… Gal iš tiesų minėdavo ne tetulę, o Titilių bobutę, bet tuokart Irena nesuprasdavo, apie ką tėtis kalba. Irenai mama pasakojo, kad popierinėmis gėlytėmis jos prosenelė Viktė prieš šventes išpuošdavusi bažnyčią (tikriausiai Kupreliškio), kad gebėdavo numegzti mažutėlytę pirštuotą pirštinėlę, kuri vos ant mažojo pirščiuko užlįsdavo…

Amžino poilsio Titilių bobutė, paskutinė sutartinių lakštingala, atgulė Dilių kapinaitėse, kurių viduryje stovi koplytėlė, kur Strazdelio kunigauta. O dainingosios Viktės provaikaitė Irena šią vasarą ruošiasi aplankyti ne tik savo senelių Skukauskų ir prosenelės Viktės Našlėnienės kapelius Diliuose, bet ir atrasti Galvokuose senolį, kuris dar gali apie Titilių bobutę papasakoti…

Edita Lansbergienė

„Biržiečių žodis“

„Sėlos“ muziejaus fondų nuotr.

Selonija.lt

© 2012, viršaitis. All rights reserved.

Palikite atsiliepimą

Jūs turite būti prisijungęs komentavimui.