0

Apie pavasarį, madą ir švenčių laukimą…

kovo 21, 2012 Muziejai, Parodos

Edita Lansbergienė, muziejininkė//

Permainingas, veržlus, tikrai keturvėjiškai binkiškas į mūsų kiemus ir širdis vėl braunasi pavasaris… Ir jeigu vis šviesėjantys rytai ir vis šiltesni saulės spinduliai širdį glosto, tai besispardančios žiemos šunybės erzina (per švelniai pasakyta… stačiai varo iš proto): į akis drebiamas sniegas, rūpestingai sudėliotą šukuoseną ištaršantis vėjas, nutrūkusio vairuotojo, pralekiančio pro šalį, tykštelėta putra nudrabstytas gražiausias tavo paltukas, kiaurai šlapios kojos… Anoks čia džiaugsmas pavasario sulaukus?.. O dar atėjęs į galvą suvokimas, kad reikia judintis iš žiemos tingulio, nes pavasario darbai užgriūna.

Gal ir ne taip baisu, tie pavasario darbai juk ne kiekvienam… Priklauso nuo to, ar mieste gyvenam, ar kaime; ar daržuose, darželiuose kapstomės, ar daržoves parduotuvėse perkam, o vienintelis mūsų darželis – ant palangės nespėta numarinti kažkokia proga dovanota orchidėja… Bet nepaisydami to, vis tiek galvojam apie ateinančią didžiausią pavasario šventę – Velykas, kurioms turim pasiruošti: ir namus, ir „dūšią“ išsikuopti.

Bet šiandien jau priešvelykinis bruzdesys niekaip nebeprilygs didžiuliams namų tvarkymosi darbams, kurie užgriūdavo mūsų močiučių, promočiučių nugaras. Kai beveik kiekvienuose namuose stovi automatinė skalbyklė, ar kas gali įsivaizduoti, ką reiškia pavasarinis žlugtas. Ir gal visai nesuvokiamai skamba į Lietuvių kalbos žodyną patekę posakiai: „Parvažiavus pridirbo šarmo, visos žiemos žlugtą apimerkė – vėl bus skalbimo“; arba – „Baltinių prirenki per vasarą kubilą, rudenį – vėl žlugtas“. Žodis žlugtas buvo vartojamas dviem prasmėmis: skalbtini drabužiai ir pats skalbimo procesas, kuris buvo didelis ir sunkus darbas. Juk pavasarį tekdavo visos žiemos žlugtą išskalbti. Be to, moterys per žiemą staklėse sėdėjo, vėl drobių priaudė, ir jas teks skalbti, balinti…

Biržų krašto muziejuje „Sėla“ surengta nauja paroda iš muziejaus fondų šįkart kviečia pažvelgti į pavasarinę biržiečių madą ir kartu pristato drabužių žlugto bei lyginimo rakandus. Viena iš parodos sumanytojos Jadvygos Kriščiūnienės idėjų ir buvo parodyti šiandieninei kartai, kad nebūdavo paprasta ir lengva pasiekti, kad namuose būtų švara, kad šeimyna būtų švariai ir tvarkingai aprengta, kad kasdienis ne tik drabužis skyrėsi nuo šventadienio, bet ir lova ypatingai, balčiausiais ir puošniausiais patalais buvo klojama tik šventadieniams ar svečiui.

Tad pažvelgęs į šioje parodoje eksponuojamą kraičių skrynią pamatysi, kad iš jos vienas po kito buvo ištraukti ir paprasti, kasdieniniai drabužiai, lovos baltiniai, rankšluosčiai, ir šventadieniai, patys balčiausi ir ploniausi, iš taip vadinamo linų šilkelio austi… Šalia paprastų kasdieninių moteriškų marškinių, kurių apatinė dalis, taupumo sumetimais, prastesnio, pakulinio audinio, darbinių drobinių vyriškų kelnių, gerokai sudilusių nuo nešiojimo ir skalbimo, akį traukia buvusi nepaprastai graži ir originali kompozitoriaus Antano Budriūno žmonos Konstancijos lininė suknelė (1935 m.), papuošta mereškuotomis detalėmis. Puošyba ne tik labai kruopšti ir daili, bet tam laikotarpiui ir pakankamai drąsi, nes kiauraraščiu puoštos ne tik rankovės ir kišenės, bet ir suknelės priekis bei nugara.

Parodoje stengtasi parodyti rankšluosčių puošybos įvairovę (o iš rankšluosčio pločio gali sužinoti apie jo archajiškumą), kiek išmonės, meilės ir kruopštumo įdėdavo kraitį kraudamos merginos: siuvinėtos puošniomis raidėmis monogramos ar amžinos meilės simboliai, rankšluosčių galai puošti nėriniais, pinikais ar mereškuoti.

Rankdarbių mėgėjos turėtų nepraleisti progos, ateiti ir pabandyti įminti auksarankių užmintas mįsles: kokiu būdu, kokia technika išgauti nepakartojami raštai. Kartu su rankšluosčiais eksponuojamos ir viena už kitą įdomesnės rankšluostinės, kurios turėjo ir praktinę, ir estetinę paskirtį – rankšluostinėje pakabintas gražus rankšluostis kartu buvo ir interjero puošybos detalė.

Kadangi paroda – ir apie biržiečių madą, tai galėsite pamatyti ir puošnesnį drabužį, ne laukams, ne gryčiai… Čia jau turėjo kur pasireikšti kriaučiai – siuvėjai. Gražūs, elegantiški moteriški kostiumėliai, pavasariniai paltai, vyrų kostiumai, moterų (skarelės, šaliai, kepurėlės) bei vyrų galvos danga, kitos aprangos detalės. Ir, kad niurzgėjimo ir nepasitenkinimo pavasariu priežastimi ne kiekvienam seniau tapdavo purvinos ir šlapios gatvės, galėsite įsitikinti pamatę, kad išsaugoti sausus ir švarius batus mūsų senelių karta gebėjo… Ne tik vyrai tokiu metų laiku ant gražių nublizgintų batų audavosi dar labiau blizgančius kaliošus, kurių paskirtis buvo išsaugoti batus sausus ir švarius, bet ir moteriškiems dailiems bateliams su kulniuku buvo galima kaliošus įsigyti (nešioti iki XX a. vidurio)… Tai, kas racionalu ir praktiška, negali būti pamiršta, tad nenuostabu, kad šiandien jau iš Skandinavijos kraštų pas mus atkeliauja kaliošėliai dailiems auštakulniams bateliams…

Tačiau ne mažiau įdomi (nei kraičių skrynios turinys) parodos dalis – žlugto skalbimo ir lyginimo rakandai, kurie eksponuojami parodoje ir apie kuriuos daugiau sužinoti, gyvai su jais susipažinti bus galima naujoje edukacinėje programoje „Mažas grūdelis visų svietų aprėda“. Ne tik kaip linelis rengė kasdien ir šventėms puošė, lovą klojo ir stalą dengė, bet ir kiek meilės tam brangiausiam lino sėmenų grūdeliui buvo sudėta į patarles, priežodžius, mįsles, dainų žodžius, galės pajusti kiekvienas, atėjęs į minėtą edukacinę pamoką, į kurią pakviesti norime ir jaunesnių klasių mokinius kartu su mokytojais, ir vaikus su savo tėveliais, seneliais.

Pamokos dalyviai galės pabandyti ir patys žlugtą žlugti, ir išskalbtą drabužį išlyginti. O geriausiai liną lygina tikrai ne šiuolaikiniai lygintuvai, bet lygintuvo pirmtakas kočėlas, kuris ne tik lygina, bet ir minkština lininį audinį. Visus tikrai turėtų sudominti ir analogiškas kočėlui prietaisas – brūžkos, dar kitaip vadintas mogliais. Brūžkos buvo taip pat naudojamos lininiams audiniams bei kasdieniniams drabužiams lyginti, o kartu ir minkštinti (tokios funkcijos mūsų šiandieninis lygintuvas neatlieka), tik jau tokio prietaiso negalėjai rasti kiekvienoje gryčioje (ne taip, kaip staklių), jos buvo naudojamos dvaruose, dvareliuose, klebonijose, ten, kur lyginti reikėdavo gerokai daugiau, nei paprasto valstiečio ūkyje.

Kočėlas ar mogliai netiko nei vilnoniams, nei šilkiniams ar kitokiems atvežtiniams audiniams, taip pat išeiginiams drabužiams lyginti, tad atsiradę lygintuvai šiuos prietaisus pamažu išstūmė (nors mogliai, atkeliavę iš XIX a., dar tebebuvo naudojami iki XX a. 4-ojo dešimtmečio, o kočėlu dar linines paklodes kočiodavo ir 7-8-ajame dešimtmečiais). Parodoje galima pamatyti visą lygintuvo evoliuciją (nebent nerasite paties geriausio ir smagiausio, kuriuo lyginate savo drabužius…)

Naujoje parodoje, atrodo, ne kaži kokie lobiai, bet… Taip galvodami galite labai smarkiai apsirikti. Tai, kas atkeliavo iš Jūsų močiučių kraičių skrynių ir atrado vietą mūsų muziejuje, netviska prabanga, tačiau tai ilgus šimtmečius kaupta mūsų tautos patirtis, perduota iš kartos į kartą, tai tautos kolektyvinėje sąmonėje susiformavusio požiūrio į darbą bei estetikos pajautos atspindys, tai ką turėtume branginti ir saugoti kaip mūsų savasties dalį.

„Biržiečių žodis“, „Sėlos“ muziejaus nuotr.

Selonija.lt

© 2012, viršaitis. All rights reserved.

Palikite atsiliepimą

Jūs turite būti prisijungęs komentavimui.