0

Sukurti skulptūrų parką įkvėpė paminklas motinai

lapkričio 26, 2010 Amatai, Archyvai

Raimondas GUOBIS.

Pradžių pradžia buvo pačiame Anykščių rajono pakraštyje, jau Raguvos parapijoje, Juostininkuose, kur vietinę merginą Saliomėją Baltušnikaitę pažino jaunikaitis iš gretimo Jočiūnų kaimo Pranas Tarabilda. Kuomet ėmė gyventi šeimos laimėje, veik kas dveji metai namus aplankydavo kūdikio gimimo laimė, tik pasaulį karui užgriuvus, tas ritmas sutriko. Taip gimė 8 vaikai: Bronislovas, Romualdas, Steponas, Aldona, Antanas, Aleksandras, Pranciškus ir Saulė. Šeima dažnai kilnojosi, gabenosi iš vietos į vietą, ten, kur vyras, mokėjęs staliaus ir kitokios meistrystės, puikiai skaičiuodavęs, gaudavo darbo, kol galiausiai jau po karo sėsliai apsigyveno Raguvoje.

Prie Aleksandro išskobto teisingojo Dievo stabtelėjo broliai Steponas ir Romualdas

Motina visuomet tik šeimininkavo namuose tą pulkelį vaikų augindama, daržus, laukus sužiūrėdama, valgį gamindama, kantriai nuo ryto iki vakaro triūsdama. Viskuo su namiškiais dalijosi, ką geriausio turėjo, stengėsi duoti vaikams, juos labiausiai už viską pasaulyje mylėjo, juos pasidalijimo džiaugsmo mokė. Vaikai visi nuo prigimimo turėjo Tarabildų giminei būdingą menininko gyslelę, juk ir tėčio vyresnis brolis Petras Tarabilda savo menais garsėjo, pasaulinio lygio, mokslus baigęs Paryžiuje kūrėjas buvo, puikiausia dailininkė, knygų iliustratorė buvo ir jo žmona Domicelė Tarabildaitė – Tarabildienė, dėl menų pamišę buvo ir jų vaikai.

Tačiau ne visiems Saliomėjos vaikams menininkais tapti lemta buvo, rinkosi praktiškas profesijas, o ir mamutė iš kaimo į didesnius miestus važiuoti, mokytis skatino, kad „čia pasilikus kas nestumdytų“. Tad Bronislovas tapo kultūros administratoriumi, daug metų dirbo „Vairo“ klubo direktoriumi Šiauliuose, Antanas baigė sodininkystės mokslus Kretingoje, Romualdas ir Steponas išsimokė veterinarais, visi jie bandė piešti ir kitokius menus kurti, bet gabiausieji buvo jauniausieji. Jaunylis, pagrandukas Pranciškus, puikiausias piešėjas, drožėjas bei akmenkalys, dirbęs ir su legendiniu Viliumi Orvidu, nūnai savo gabumus retai teatskleidžia. Tačiau svarbiausias iš visų menuose – skulptūrų parko tėviškėje kūrėjas, ir dabar kūrybingai, produktyviai betriūsiantis, Aleksandras.

Kuomet nuo nelengvo gyvenimo pavargusi mamutė mirė, belaukiant metinių, Aleksandras iš masyvaus ąžuolo išskobė moters deivės veidu skulptūrą, skirtą motinai. Ji pirmoji papuošė sodybą ir iki šiol čia yra pati svarbiausia, didingiausia, spinduliuojanti amžina dėkingumo ir meilės dvasia, tarsi atsiliepiančią poeto eilėms: „Motina, man tavo veidas saulę mena…“. Motinos veidas jaunas, taisyklingas, deivės bruožų, apsuptas šviesos aureole, austinės juostos karūna vainikuotas, rankose – lelija, o jaukioje – papėdėje saugiai žaidžiantys vaikai. Skulptūros viršuje – apvaizdos akis, krikščionybės ženklas bei kryžiaus saulutė.

Tuomet meilės, staigaus išsiskyrimo su motina kančios sugautas, įkvėptas Aleksandras per kelias dienas iškalė tris skulptūras. Kartu su paminklu motinai sodyboje buvo pastatytos senovės lietuvių krivio, ilgaplaukio, barzdoto vyro, besiremiančio žalčiu besiraitančia lazda, rankoje laikančio puotos ragą, juk čia – Raguva. Trečioji skulptūra, nors vaizduoja barzdotą Dievą – Rūpintojėlį, yra ir tautiškai patriotiška, nes viršūnės kryžiaus kryžmoje puikuojasi Gedimino stulpai ir veržliai pirmyn skriejantis Vytis, o užrašas primena, kad „Dievas yra nei geras, nei blogas, jis – teisingas…“. Vėliau, Aleksandrui sėkmingai kuriant, sodybą papuošė dar keletas skulptūrų. Čia ir Baltijos jūros mitinis valdovas Neptūnas, ir kankliuojantis, Lietuvos didybės laikus apdainuojantis Vaidila, ir dangiškasis mūsų tėvynės globėjas šv. Kazimieras, karūną menančia kepure, raudonu karališku apsiaustu, ir Laisvės varpas ąžuolinis, čia mistiški ženklai ir įrašai: „Tiesa viena, kelių daug… Religijos – tai gėlės Dievo pievoj…“. Palaukėje stūkso gumbuotas, pajuodęs, neregėto storumo, gumbuotas ąžuolo stuobrys, kuris ir be žmogaus prisilietimo – gražiausias paminklas, palengva kasmet vis labiau juodijantis, trūnijantis ir besikeičiantis, toliau Dievo valia vis naujais vaizdiniais besiveriantis. Paminklai papėdėse apkrauti grožio teikiančiais ir sutvirtinančiais akmenimis, juk „Praeitį žino tik akmuo…“. Daugiausia tėviškės sodyboje bešeimininkaujančio brolio Stepono bei jo žmonos Janinos triūsu sodyba tapo paminkline, skulptūras papildo vaismedžiai, krūmynai, gėlynai, akmenys, švelniai žaliuojančios dukart per savaite nupjaunamos pievutės. Besišypsanti šeimininkė patikina – besikrapštydami po sodybą jie praleidžia dienų dienas, nė nepamato, kaip prabėga laikas. Grožio oazė tapo plačiai žinoma ir turistų lankoma vieta, sužavėti svečiai rašo gražiausius žodžius į sodybos lankytojų knygą.

Tarsi sodybos parko tąsa, anapus gatvės, ant kalnelio prie kapinių, stūkso didingas, Lietuvos serngires, rūsčią istoriją menančio gumbuoto ąžuolo kryžius su Motinos amžina meilės ugnimi liepsnojančia širdimi. Šį paminklą Raguvos miestelio 500 metų jubiliejui patriotinių gimtinės meilės jausmų įkvėptas Aleksandras sukūrė 2001 metais.

Žolinės atlaidų dieną tėviškėje susirinkę visi 6 broliai Tarabildos su žmonomis, vaikais ir jų palikuonimis maldose, mintyse, pasikalbėjimuose prisiminė Motiną, kuriai būtų rugpjūtyje sukakę 100 metų, tėvuką, kitus savuosius besiilsinčius Viešpatyje, ir visą plačią giminę.

anyksta.lt

© 2010, viršaitis. All rights reserved.

Palikite atsiliepimą

Jūs turite būti prisijungęs komentavimui.