0

MAURICE GENEVOIX (1890–1980) „Žuvėdra“

kovo 27, 2012 Kūrėjai ir kūryba

Mūsų prigimtinė religija neatsiejama nuo gyvybės įstatymo. O tai pats didingiausias įstatymas iš visų.. Baltai visais laikais puoselėjo ir saugojo Gamtą. Prisimenu 1992-uosius metus… Tautosakos ekspedicija…  Su keliais bičiuliais einame iš trobos į trobą, užrašinėjame… Ir šit viena moteris prisipažįsta, kad ji kasdien keliasi penktą valandą ryto, kad atidarytų tvartelio duris. Jūs pasakysite, kas čia tokio ir koks čia jos nuopelnas?! Tačiau ji kasdien kėlėsi tik dėl vieno nereikšmingo dalyko, visai mažmožio, kad išleistų į lauką „tvarte įsikūrusią kregždutę“. Tuomet suvokėme, koks dvasios žygdarbis slypėjo šiame moters poelgyje ir, kad Lietuvoje dar esama turbūt vienintelės pasaulyje – kregždžių prižiūrėtojos – pareigybės…

Šią meilę Gamtai ne visada mokame tinkamai įvertinti. Kiekviena tauta turi savąją emocionalumo skalę. Pietinių šalių jausmai stipresni, Šiaurės – santūresni. Ar mes santūrūs, ar tiktai drovūs?.. Tai amžinas klausimas, liečiąs mūsų identitetą. Todėl šįsyk pažvelkime, ką prieš penkiasdešimt metų jautė ir kokį pasaulį matė talentingas prancūzų žodžio meistras Morisas Ženevua…

„Žuvėdra“ – savitas tekstas. Gana įmantrus, keliasluoksnis. Autorius, kažkada nusprendęs daugiau nebeminėti „žeminamų ir trypiamų“ savo bičiulių, eilinį kartą nepaiso sau duotos priesaikos ir prisimena „vargšę žuvėdrą, kaulijančią išmaldos, artimo sodžiaus belaisvę“. Nors rašytojo pečius jau slegia 80-ies metų našta, bet jis vėl ir vėl grįžta į jaunystę. Šios kelionės anapus laiko ypač pavojingos, nes žadina svajones ir aitrina širdį…

Morisas Ženevua (Maurice Genevoix), kuris nepaprastai mylėjo Gamtą ir kvietė ją pamilti mus, pasaulio gyvūnams – Nojaus Arkos įnamiams – skyrė net tris novelių knygas: „Romusis Žvėrynas“ (Tendre bestiaire, 1969), „Užburtasis Žvėrynas“ (Bestiaire enchanté, 1969), „Nepamirštamasis Žvėrynas“ (Bestiaire sans oubli, 1971). Novelė paimta iš paskutiniojo rinkinio.

Šiltas ir nuoširdus meilės prisipažinimas Žuvėdrai, byloja, kad ir šį sykį buvo verta sulaužyti tylos įžadą…

2010 m. lapkričio 29 d. Prancūzija šventė 120-ąsias Moriso Ženevua gimimo metines.

Bon voyage!

MAURICE GENEVOIX (1890–1980)

MAURICE-GENEVOIX. autorius Jacques Tassin

Žuvėdra

Aš maniau užvertęs puslapį ir galįs mažiausiai kuriam laikui nebegrįžti savo pėdomis ir atsiduoti vienatvės prisiminimams. Bet, deja, ne! Ir taip, be abejo, žymiai geriau. Po boružės ir zylės, po maldininko… Bet man visa tai reikia papasakoti neskubant.

Tą dieną, kai nusprendžiau pašvęsti savo plunksną šiam Žvėrynui, tai buvo, kaip išsireikštų poetas, noras sustabdyti laiko skrydį; arba iš naujo užkirsti kelią Tvanui. Aš svaigau iš entuziazmo ir buvau pilnas baimės širdies gilumoje: visa jos stiprybė – nuojauta.

Koks nors atsitiktinumas turėjo tai patvirtinti; be to, greičiausiai, kad Jo nebūčiau galėjęs atvaizduoti. Vos vos pravertos mano Arkos durys, tai buvo skrydis žadąs užimti kvapą. Stumdomus, pažemintus, apkurtintus, sutryptus man reikėjo surinkti iš žemės platybių, atverti žvilgsnį, išjudinti, prakalbinti. Girdite: pasveriant jų nuopelnus ir galimybes juodu ant balto. Visiškai šališkai, savaime aišku, tačiau ne keliaklupsčiaujant.

Keliaklupsčiavimas mane būtų nuvedęs, Dievas žino, kur. Pasaulis neaprėpiamas ir sklidinas stebuklų. Tai mano giesmė. Išmintinga, kad jau iš pradžių nusprendžiau nepasiduoti savo silpnumui.

Aš susitaikiau su likimu, taigi, vadovausi griežta atranka, tvirtai nusprendęs laikytis pagrindinės nuostatos, kuri nejautri bet kokiam skundui, bet kokiai dejonei ir bet kokiam prašymui. Ir vis dėlto, kokia širdgėla! Sudie, Kaouspcoutos ežero jūriniai ereliai, Uolėtųjų kalnų pumos, grizliai, Elko salos buivolai ir kanadietiškieji elniai! Sudie, Žoalio rykliai, Kubos galingieji jaučiai, su ragais kaip lyra, ir lenktynių kupriai! Priesaika paprasta: juodoji Afrika toli, Kanada nuo Vakarų dar toliau. Bet pasaulis lieka kitapus Javejos, Vernejų. Kitaip tariant, – visas pasaulis. Ir aš ten vykstu, turėdamas, vadinasi, pateisinimą nekaltoms klaidingoms priesaikoms, savo paskutiniajam priesaikos sulaužymui.

Slaptažodis, kurį šiandien daviau, buvo Žuvėdra. Vieniša žuvėdra, vienos žuvėdros šauksmas virš Slėnio, už mano kambario lango, kurio užteko paduoti toną. Mano galva buvo pilna sparnų plazdesio, skambanti nuo nedarnių riksmų, nuo šios kakofonijos, būdingos jūrų iškyšuliams, kuri viena būtų galėjusi įteigti mintį apie paryžietiškojo buto kudakuojantį klegesį, apie septintą ar aštuntą valandą vakaro, dažniausiai per nusisekusį kokteilį. Aš buvau toli, viskas sekėsi gerai. Jodo kvapas virš paplūdimio kuteno šnerves, bangų mūšos triukšmas stelbė paukščių riksmą. „Man! Man!“ – šaukė jie. Kur padėjau savo skraidantį kilimą? Šios kelionės anapus laiko ypač svaigina. Prisiminimai trykšta iš visų pusių, kaip pingvinų kaimenės iš pajūrio uolingųjų landynių.

„Man! Man!“ Stovėjau ant keleivinio laivo denio, farvaterių labirinte, kuris atskiria Vankuverį nuo Vankuverio. Tarptautinio uosto, aidinčio nuo kūjo dūžių ir sirenų gausmo, ir ilgos salos, kur aplinkui Viktoriją, soduose noksta braškės. Mažosios sekvojų salos su jų dutūkstantmete branda, atrodė, plaukia ant savo inkarų. „Man!“– šaukė kirai. Buvau su jais. Sutūpę būriais kilvaterio tolumoje, melsvi dribsniai ant baltos putos, jie leidosi nešami ir liūliuojami vilnijančių sūkurių, staiga atsiplėšdami vienas paskui kitą ir perskrisdami į laivo paskuigalį.

Šviesiaplaukiai, išpūstžandžiai, įraudę vaikai svaidė jiems žemės riešutus. Žavėjausi skrydžio grakštumu ir galia. Jie kilo prieš vėją, nešami oro srauto, taip pat, kaip jų broliai apačioje, ant vilnių. Jie galėjo laikytis prieš vėją, beveik nejudindami savo plačių sparnų. Mačiau jų apvalią, tamsiai rausvą akį, kuri sekė vaikų rankas. Ne!.. Krintančias sėklas į jūrą. Vos kryptelėję sparnais jie prisivydavo jas, kirsdami šiurkščiu geltonu snapu, ir glemždami vieną po kitos. Vaikai juokėsi. Aš juokiausi su jais. Šis juokas, šie šauksmai, putų teškenimas aukštame, storame laivo pirmgalyje… Milžiniški, apvalūs, pilni debesys saulės, saulės, plaukiančios nuo vienos iki kitos salos, erdvės palaima! Pasaulio jaunystė vandenynų pakrantėse…

Bet jau įkėliau koją į mūsų Senąjį pasaulį, į plunksnų sūkurį, į Freelio rago paukščių debesis, į vasaros šviesą virš Razo atbrailų. Visai žemai, papėdėje uolos, blizgančios nuo rūdžių ir saulės, stoviniuodami perdėm manieringai, suraitę kaklą raide S, penki kormoranai tykojo žuvies. Išgirdau mane lydėjusio senio patarimą:

– Esu tikras, kad jie seka mūsų pėdomis. Tokiu atveju paimkite šį akmenį! Svieskite!..

Prisimenu vėl Žuenvilį. Ten, iš tiesų, parodžiau jėgą. Penki kormoranai nuskrido.

– Jūs gerai mėtote, – pratarė senasis vadovas.

Dar jaunystė… Šios kelionės anapus laiko – pavojingos. Tokia pati žuvėdra sušuko už lango. Tai įvyko vieną žiemos dieną, apniūkusią nuo dangaus, rusvai violetinio ir geltono. Aš mėgavausi šiluma, apkamšytas, rūpestingai prižiūrimas, išlepęs senis. Mąsčiau apie grėsmingą sniegą, apie niūrias dienas, kai bangų nešami plaukia ledokšniai švino spalvos Luara, apie mažas pėdukes it žvaigždutes, kurias palieka atsispaudę tokie smulkūs jų pirštai, apie smėlio pakrantes, kurias plaka kruša.

Jausmas nuslopo manyje nuo liūdnos gėdos, kuri kilo užliejusi visą esybę. „Kuriam galui?“– paklausiau savęs. – Šis žaidimas – apgaulingas ir bergždžias, nes tarp šių eilučių palieka tik keletą pažemintų laimėjimų, keletą paniekinimo vertų veidmainysčių!“ Aš prisiminiau vargšę žuvėdrą, artimo sodžiaus belaisvę. Kaip ji pateko tarp jo sienų? Nulaužtais, pakirptais sparnais, apsiblaususiom, purvinom plunksnom, šokuojanti, kaulijanti snapu išmaldos, kalbanti pilvu, iš gilumos, iš gūžio, ir ūmai sprogstanti juoku, tikrumoje, širdį veriančiu juoku, besijuokianti vargšė žuvėdra, ištremta iš dangaus pilnatvės, vaiskaus oro – jos sparnų draugo.

Pakilau, atsisukau į užutekį, ieškodamas akimis beribiame klonyje laisvos žuvėdros, šaukiančios vėjyje. Ji pasirodė, ji skrido į mane. Tai nebuvo žuvėdra, bet jūros kregždė, viena iš mažųjų žuvėdrų – kirlių, kurias senesnieji upeiviai vadina pjerais garinais. Ji prisiartino; pilkai juoda su baltu. Įžiūrėjau šakotą uodegą, plėvėtus nagus, styrančius po pilvu. Susilyginusi su manimi, ji sušuko, arba, greičiau, švelniai sumurkė ir pasisuko apie vieną sparną link žemupio. Tai buvo kaip ir dvigubas kvietimas. Kitą akimirką atsiradau lauke.

Šaltis buvo skvarbus, bet ne piktas. Paėjėjęs du ar tris šimtus žingsnių, nebejutau jo gėlimo. Mano kraujas, kvėpavimas susiliejo su žygiavimo ritmu, kurio niekas nevaržė. Laikinai nusekusi Luara, dygiakrūmiais apaugusio šlaito apačioje paliko gargždą be priedangos. Galėjau nusileisti ir eiti pakrante.

Atspindėdamas dangų tykiai tekėjo vanduo. Beribis rusvai violetinis debesis, toks liūdnas mano kambario gilumoje, dabar visas nušvito švelnia, visa užliejančia šviesa. Ji gimė vienoje siauroje properšoje, kurioje, tarsi užuolaida, pakylėta rankos, atsiskleidė rytinis dangaus kraštas, ne tiek geltonas, ne rusvas, ne vario spalvos; pati šviesa.

Žingsniavau dabar tarp alksnių ir Karolinos tuopų. Daugėjo smėlio, į kurį lengvai grimzdo akmenukai. Tyla, vienatvė ir švelnumas liejosi iš erdvės, iš dangaus, iš vilgšnaus vandens ir dangaus, atsispindinčio vandenyje. Jutau, kad visa, kas man duota, laidavo laimingą mano būtį. Mažoji kirlė, skrisdama šiek tiek priekyje, paliovė lydėjusi. Ji pasuko į krantą ir, liesdama topolių viršūnes, išnyko už žabarų audinio. Ir tą pačią akimirką tobulame užutekio, kuriame miegojo vanduo, įlinkyje, atsiūlėjusi dangų, staiga apdujo spindinti šviesa. Tai buvo tarsi nepaprastos maudynės, paslaptingas sutikimas, kuris išspaudė akyse ašaras. Pasaulis yra puikus!.. Iš naujo pasirodė mažoji kirlė. Aš krūptelėjau: aštuoni didžiuliai purpuriniai garniai ją lydėjo begalinės erdvės link. Jų skrydis buvo toks didingas ir ramus, kad apie tai galėjau ilgai mąstyti. Taip!.. Pasaulis yra nuostabus.

Atsidūriau šalia garnių lizdavietės. Pakilo paskutinė garnių pora. Ištiesiau jiems ranką ir pratariau: „Aš grįšiu!“

Visa tai parašiau šį vakarą, kupinas džiaugsmo. Galbūt laužydamas savo priesaikas. Bet galbūt taip pat – sakyk man, kuris tai žinai, mažasis Pjerai Garinai vėjyje, – galbūt pripažintas nekaltu ir išteisintas.

Paaiškinimai

Uolėtieji kalnai – kalnų grandinė Šiaurės Amerikos vakaruose, besitęsianti nuo Aliaskos iki Meksikos.

Elko sala (Elk Island) – nacionalinis parkas pietvakarinėje Kanadoje.

Žoalis (Joal) – Senegalo uostas Atlanto pakrantėje, į pietus nuo Dakaro.

Kuba (Kouba) – miestas Alžyre (Alžyro miesto apygarda).

Javeja (Javea) – šalia Javejos (Alikantės provincija, Ispanija, netoli Viduržemio jūros), Alsudia-Kansadese rašytojas turėjo vilą, kurioje ilsėdavosi atostogų metu. Čia, 1980 rugsėjo 8 d., jį ištiko lemtingas širdies smūgis.

Vernejai (Vernelles) – Vernejų kaimely, ant Luaros kranto, 1927 m.  pirktame sename name rašytojas praleido apie trisdešimt gyvenimo metų (išskyrus vokiečių okupaciją ir Paryžiaus laikotarpį) ir parašė didumą kūrinių.

Vankuveris nuo Vankuverio – Vankuverio uostas, įsikūręs priešais Vankuverio salą Kanadoje.

Viktorija (Victoria) – Britų Kolumbijos provincijos sostinė (Vankuverio saloje).

Freelio ragas (le cap Fréhel) – Bretanė, Saint Brieuc‘o įlankos šiaurrytinė dalis.

Razo smaigalys (la pointe du Raz) – uolingas iškyšulys vakariniame Bretanės pakraštyje (Finistero departamentas).

Žuenvilis (Joinville) – Aukštutinės Marnos departamento miestas Prancūzijos rytuose.

Iš: Conteurs français du XXe siècle

M.: Editions du Progrès, 1981

Vertė Ginas Žiemys

© 2012, viršaitis. All rights reserved.

Palikite atsiliepimą

Jūs turite būti prisijungęs komentavimui.