0

Pavasaris vėju ateina

kovo 29, 2012 PASAULĖŽIŪRA

Libertas Klimka//
Jau gyvename vasaros laiku. Kovo 27-ąją saulė Vilniuje tekėjo 7.03 val., leidosi 19.46 val., o Klaipėdoje – 16 minučių vėliau. Taigi šios dienos ilgumas – 12.43 val. Ir kasdien diena vis po 4–5 minutes ilgės. Po įprastinių darbo valandų jau ganėtinai šviesos iškyloms į gamtą, pamatyti, kaip ji bunda po žiemos miego.

Pamatyti, kaip skleidžiasi pirmieji žiedai, teka sula, sprogsta pumpurai. Jeigu tik negąsdins kartais žvarbokas pavasario vėjas…

Upės jau išnešė ledus. Ir Neries bei Vilnios slėnyje ėmė blaškytis baltasparnių kirų būrys. Kiekvieną pavasarį jie sostinės svečiai, tarsi ant savo sparnų kartu su vėju atneštų ir šilumą.

Poeto Henriko Radausko apie pavasarį taip sueiliuota:

Ir mes į pavasarį tirštą

Nugrimzdom, į ūžiantį tvaną

Kur medžiai ir debesys tirpsta,

Kur paukščiai ir vėjai gyvena.

Kodėl pavasarį vėjas vienoks, o kitais metų laikais – jau kitoks? Apie tai pasakoja sakmė:

„Labai dažnai pūsdavęs Vakaris vėjas ir vieno žmogaus visus stogus sušiaušęs, suardęs. Jam taip įsipyko ir jis nuėjo ieškot paties vėjo. Ėjęs ėjęs ir radęs pamarėj seną seną seneliuką, labai apiplyšusį, visą skvarliuotuotą ir net be kelnių. Jis turėjęs dūdelę ir vis pūtinėjęs. Kai tik jis kur pasigręžiąs, pučiąs, tai viskas linkstą, maišąsi. Žmogus sakąs:

– Mažiau pūsk, nepūsk taip smarkiai! Man visus stogus nudraskei. Duok, aš tau parodysiu, kaip reikia pūst.

Senelis padavęs ir sakąs:

– Tik tu nepadaugink, kad ir moki.

Žmogus kai papūtęs, vėjas sakąs:

– Tu pasmaginai pūsti, tavo, žiūrėk, trobos nugriuvo. Tu mane mokai, o pats dar nemoki.

Žmogus parėjęs namo ir radęs trobas vėjo nugriautas… Vasaris pučia siaura dūdelyte ir lengvu kvapu, Žiemys – storesne, šaltu kvapu, o Rytys – smagesniu ir sausu. Tie vėjai, rodos, esą broliai. Vasaris vėjas esąs apsitaisęs žaliais drabužiais, Rytinis – rausvais, Žiemys – baltais gauruotais kailiniais, o Vakaris – tai visas suplyšęs ir lopiniuotas“.

Tautosakininkai tokius pasakojimus vadina etiologinėmis sakmėmis. Jos paaiškina kokio nors reiškinio ar net konkretaus daikto kilmę. Tauta iš reikalo kūrė tokias sakmes, nes neturint sukaupus pakankamai žinių apie gamtą, dar iki mokslo radimosi, smalsus žmogaus protas vis tiek neduodavo ramybės, nuolat klausinėdamas: „Kodėl pasaulis yra toks, iš kur visa tai?“

Mitinė sąmonė apgyvendino aplinką – kaimo sodybas supančius laukus, miškus ir vandenis, netgi dangaus skliautą ir požemį keistomis, kartais draugiškai, o kartais ir priešiškai nusiteikusiomis mitinėmis būtybėmis arba dievybėmis. Manyta, kad net gyvuliai, paukščiai ir žvėrys turi savo slaptąjį gyvenimą, mąsto ir kalbasi tarpusavyje. Tačiau šis paslapčių kupinas dvasių pasaulis tik retsykiais, tik ypatingais atvejais atsiveria tarsi scenos uždanga prieš žmogų. Nustebina, išgąsdina, pasako ką nors labai reikšmingo, įteigia tam tikras nuostatas…

Būtent sakmės ir yra tas tariamas mitinio pasaulio atsivėrimas. Ilgus šimtmečius, o gal ir tūkstantmečius iš lūpų į lūpas perduodami šie kūrinėliai nusigludino, jų forma ištobulėjo, nieko nei pridėti, nei atimti. Tai mūsų tautosakos perliukai. Sukurti jie atidžiai stebint gamtą, žmonių santykius, pastebint ir nusakant labai subtilius žmogaus psichologinius bei gyvūnų elgsenos niuansus. Čia atsispindi ir gamtos reiškiniai, ir žmogaus jausmai jų atžvilgiu. Sakmėse sukaupta mūsų protėvių patirtis, tik išreikšta ji ne loginiais teiginiais, bet fantazijos polėkio kupinais vaizdais.

Paslėptąją sakmių prasmę atskleidžia mitologijos mokslas. Didžiausi lietuviškųjų sakmių tyrinėjimo nuopelnai priklauso mūsų mokslininkams Jonui Baliui ir Norbertui Vėliui. Tai buvo tikri baltiškosios senovės „žyniai“. Praeitą savaitę Lietuvių literatūros ir tautosakos institute vyko konferencija, pavadinta profesoriaus N. Vėliaus skaitymais. Joje buvo nagrinėjami ir aptarinėjami tautosakos kūriniai bei papročiai, išreiškiantys lietuvio tradicinius santykius su žeme. Beje, labai pagarbius ir sudvasintus, nes kartų kartos mūsų krašte gyveno iš žemdirbystės.

O sakmės apie vėjus yra aktualios, nes moko su gamtos galiomis elgtis itin atsargiai. Ateityje juk nuo to priklausys žmonijos išlikimas gimtojoje Žemės planetoje…

Pasakojimas skambėjo per Lietuvos radiją.

© 2012, viršaitis. All rights reserved.

Palikite atsiliepimą

Jūs turite būti prisijungęs komentavimui.