Knyga apie lietuvių tautotyros teorijos ir istorijos pradmenis
Lidija Veličkaitė//
Mūsų himno autorius Vincas Kudirka prieš mirtį rašytojai Gabrielei Petkevičaitei-Bitei kalbėjo: „Jei teks jums kada maskolių valdžia nusikratyti, turėsite dar sunkesnę kovą, kol savo juodųjų nenugalėsite.“ Šie pranašiški žodžiai, pasakyti prieš šimtą metų, tinka ir šiandien. Po 50 metų okupacijos išlikome. Tapome nepriklausomi. Tačiau po dainuojančios Sąjūdžio revoliucijos pritilo inteligentų balsas ir šiandien vėl vyksta sunki kova už gėrį, dorą ir tiesą.
Vienas seniausių ir garsiausių Vidurio Europos – Karaliaučiaus universitetas, garsioji ALBERTINA, 1544 m. įsteigtas Prūsijos kunigaikščio Albrechto Brandenburgiečio. Šio universiteto auklėtinis Martynas Mažvydas 1547 m. Karaliaučiuje parengė ir išleido pirmąją lietuvišką knygą „Katekizmo prasti žodžiai“ ir dedikavo ją Lietuvai su įrašu „Lietuva mano garsi kunigaikščių laiminga tėvynė“. Abraomas Kulvietis buvo šio universiteto graikų kalbos profesorius, taip pat dėstė hebrajų kalbą; Stanislovas Rapolionis – teologijos profesorius. Be pirmojo lietuvio Martyno Mažvydo, baigusio Karaliaučiaus universitetą 1548 m., jame vėliau studijavo Danielius Kleinas, Kristijonas Donelaitis, Liudvikas Gediminas Rėza ir daugelis kitų, kurie skleidė lietuvybės šviesos ugnį po visą Lietuvą.
Lietuviškai tautotyrai svarbi data 1599 m., kai Mikalojaus Daukšos išleistoje „Postilėje“ prabilta apie svarbiausius tautos požymius – jos kalbą, tėvų žemę ir papročius. 1818 m. L. Rėza išleido Kristijono Donelaičio poemą „Metai“, kurioje įvedė terminą tautiškumas. „Metuose“ kalbama apie vertybes, kurios turi tapti lietuvio savastimi, tai darbas – žmogaus ir tautos pamatinė vertybė. Poetas Justinas Marcinkevičius „Metus“ pavadino lietuvių tautos Biblija.
Mikalojus Akelaitis (1828–1887) 1857 m. į lenkišką žurnalą „Teka Wilenska“ nusiuntė straipsnį, kuriuo ragino gaivinti lietuvių kalbą, nes ji turi „sanskrito didumą, lotynų galybę, graikų dailumą ir italų skambumą“.
Po 1863 m. sukilimo Lietuvoje uždraudus lietuvišką raštą, Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius Tilžėje įkūrė lietuviškų knygų leidyklą, iš Varnių kunigų seminarijos klierikų ir jau ją baigusiųjų subūrė pirmųjų lietuviškos literatūros knygnešių organizaciją. Kaip žinome, į ją vėliau įsitraukė tūkstančiai valstiečių ir miestiečių.
Pirmasis Lietuvos istorikas Simonas Daukantas, mokslinius darbus rašęs lietuviškai, savo knygose „Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“ (1845), „Istorija žemaitiška“ (1836–1838), „Pasakojimas apie veikalus lietuvių tautos senovėje“ (1893) prabilo apie liuosybę ir tautinę garbę, palygindamas garbingą praeitį ir skurdžią lietuvių tautos dabartį rusų caro priespaudoje. Vėliau Vincas Mykolaitis-Putinas apie S. Daukantą rašė: „Idealiai gražiomis spalvomis piešdamas garbingą senovę, faktinai prieš akis turi skurdžią dabartį ir kiekvieną dabarties neigiamybę, stengiasi ją atsverti praeities teigiamybe…“
Turime Antano Baranausko „Anykščių šilelį“, kuriame poetas brangina Lietuvos senovę, svarbiausia, jos dorą, papročius, tradicijas. Pagaliau dr. Jonas Basanavičius 1883 m., įkurdamas pirmąjį lietuvišką tautinį mėnraštį „Aušra“, prakalbino jau nutautėjusius lietuvius jų gražia kalba, žadino pabusti ir gaivinti tautinę savimonę. Poetas Justinas Marcinkevičius Joną Basanavičių vadino upe, prasidėjusia mažyčiu upeliu Ožkabaliuose. Nuo šio upelio ir kilo lietuvių tautinis atgimimas.
Visą šią chronologiją rasime sudėtą į neseniai pasirodžiusią prof. Onos Voverienės knygą „Tautotyros etiudai“. Autorė yra peržvelgusi ir įsigilinusi į daugybę amžininkų knygų, jų įžvalgų, prisiminimų ir komentarų. Rasime žinių ne tik apie tautotyros mokslo pradmenis, bet ir apie tautinio atgimimo šauklius – romantikus: žemaičių vyskupą Motiejų Valančių, Joną Basanavičių, Vincą Kudirką, danų etnologą Agę Mejerį Benediktseną, Maironį ir tautotyros pradininką Lietuvoje – Vincą Mykolaitį-Putiną.
Tarpukario nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu tautotyrinė mintis priskiriama neoromantikams: Vydūnui, Vincui Krėvei-Mickevičiui, Baliui Sruogai. Vilhelmas Storosta-Vydūnas 1895 m. Tilžėje įkūrė lietuvių giedotojų draugiją, kuriai vadovavo 40 metų. Rengė vaidinimus, dainų šventes. Redagavo žurnalus – „Šaltinis“ (1905–1910), „Jaunimas“ (1911–1914), „Naujovė“ (1915), „Darbymetis“ (1921–1925). Vydūnas parašė daugiau kaip 30 dramos kūrinių, iš kurių reikšmingiausi trilogija „Prabočių šešėliai“ (1908), „Amžinoji ugnis“ (1913), „Pasaulio gaisras“ ir kiti. Svarbiausia Vydūno filosofijoje – tauta, ją sudarančių asmenų kraujo ryšys. Tik kraujyje „tūno tautos slėpinys“, su juo jungiama „tautos gyvybė“. Tauta – pagrindinė valstybės atrama.
1918 m. Lietuvai paskelbus nepriklausomybę buvo reikalinga nauja tautos, visuomenės ir asmenybės ugdymo koncepcija. Šio darbo ėmėsi 1920 m. iš Šveicarijos sugrįžęs Stasys Šalkauskis. Jis aktyviai įsitraukė į visuomeninę veiklą, įkūrė „Romuvos“ draugiją, kuri teigė, kad lietuvių tautos ateitį lems trys veiksniai: lietuvybė, krikščionybė, demokratija. 1921 m. prisidėjo steigiant žurnalą „Romuva“, kurį pats redagavo. Dėstė universitete, rašė mokslinius straipsnius, o 1922 m. tapęs profesoriumi, Kaune įkūrė Lietuvių katalikų mokslo akademiją.
Lietuvių tautinės ideologijos kūrėjai buvo prezidentas Antanas Smetona, kaip reta sulaukęs daugybės amžininkų ir istorikų dėmesio, ir Vladas Putvinskis-Pūtvis. „Lengva Tėvynę mylėti, kada ji klesti, daug svarbiau Tėvynę mylėti, kai jai sunku“, – tai V. Putvinskio-Pūtvio žodžiai. Jis teigė, kad kultūra – tautos dvasia, jei tauta neišlaikys savo kultūros – ji žus.
Knygoje rašoma apie lietuvių, bėgusių nuo raudonojo teroro, veiklą išeivijoje. Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo komitetas (VLIK) 1949 m. birželio 14 d. Hanau mieste Vokietijoje paskelbė 13-os punktų Pasaulio lietuvių chartą dabarties ir ateities kartoms, kurios gyvens už Lietuvos ribų. Lietuvos šūkis joje: „Lietuviais esame mes gimę, lietuviais turime ir būt!“ Tai ir tautybė, tautos gyvybė – lietuviška šeima, tautinė kultūra, tautos istorija ir t. t. Knygoje rasime žinių apie neoromantikų tradicijų tęsėją išeivijoje Vytautą Alantą, tautotyrininką filosofą dr. Juozą Girnių, poetą Bernardą Brazdžionį, Adolfo ir Jadvygos Damušių šeimą.
Kai sovietinės okupacijos metais (1940–1990) buvo numatyta programa „Lietuva – be lietuvių“, apie tautotyrą ir mąstyti buvo uždrausta, tačiau etnografijai ir etnologijai dar šiek tiek vietos atsirado. Daugelio metų darbai sudėti 1991 m. išleistoje Pranės Dundulienės knygoje „Lietuvių etnologija“. Etnografijos srityje daug pasidarbavo Angelė Vyšniauskaitė, Vacys Milius, Marija Miliuvienė, Vida Kulikauskienė ir daugelis kitų. Knygos „Tautotyros etiudai“ autorė rašo apie ginkluoto pasipriešinimo poetą Bronių Krivicką, prof. Vosylių Sezemaną, rašiusius tautinės kultūros klausimu, Justiną Marcinkevičių, kurio poetinės dramos „Katedra“, „Mindaugas“ ir „Mažvydas“ beldėsi į mūsų širdis. Skulptorius Antanas Kmieliauskas okupaciniais metais sukūręs šv. Kristoforo skulptūrą, kuri pastatyta Šv. Mikalojaus bažnyčios šventoriuje, buvo pašalintas iš Dailininkų sąjungos, liko be darbo. Tik 1994 m. jam suteiktas profesoriaus vardas, už Rainių kančios koplyčios freskas įteikta Lietuvos nacionalinė premija.
1990 m. Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, pasirodė daug knygų: prof. Romualdo Grigo „Lietuva nepriklausomybės kelyje“, „Pralaimėjęs Kainas“, „Tautos likimas“, „Tautos savigyna“ ir kitos; Broniaus Kuzmicko ir Lilijanos Astros „Šiuolaikinė lietuvių tautinė savimonė“; O. Voverienės straipsnių ciklai – „Tautotyra“, „Tauta ir valstybė“, „Tautinė mokykla“ bei Mariaus Kundroto straipsniai tautotyros teorijos klausimais.
Lietuvos atgimimo pradžioje 1989–1990 m. daug vilčių tautotyros raidai teikė pasirodęs straipsnių rinkinys, redaguotas dr. Romualdo Ozolo –
„Tautinis mentalitetas. Istoriosofiniai apmąstymai“ (V., 1989) ir analogišku pavadinimu Vilniuje vykusi konferencija. Tautotyros mokslui ši knyga buvo labai svarbi. Joje buvo numatytos strateginės tautotyros kryptys, iš kurių svarbiausios – atgimstančios tautinės valstybės teorinių pamatų kūrimas ir pačios tautotyros teorijos raidos krypčių orientyrai. Deja, nors stiprios tautinės valstybės pamatai buvo sukurti ir paskelbti, tačiau jie žlugo perėję atkurtos sovietinės valstybės realybės filtrą. Turime nusiaubtą ir iškankintą valstybę. Vietoj lietuviškos tautinės mokyklos turime depolitizuotą, nutautintą ir nupilietintą mokyklą, kurioje tik ginamos vaikų teisės be jokių įsipareigojimų sau ir mokyklai.
Neseniai pasirodžiusios prof. Onos Voverienės knygos „Tautotyros etiudai“ viršelis
Knygoje rasime medžiagos apie prof. Vytautą Landsbergį ir jo knygą „Būta ir pasakyta. Mintys“. V. Landsbergis rašo, kad tautos gyvybės pamatas yra jos kultūra – kalba, raštija, mokslo ir meno formos, gamyba, buitis, papročiai, tikėjimai ir tradicijos. Tačiau šis pamatas turi būti pagrįstas dorove. O valstybė – tai mes, žmonės. Kas būtume be valstybės? Tik būrelis žmonijos vandenyne, kuris gali nuskęsti. Su Lietuvos vardu turime vietą pasaulyje ir atsakomybę už ją. Vienas žymiausių Lietuvos publicistų – politologas, antikomunistas ir antiglobalistas Vilius Bražėnas, išgirdęs neigiamai kalbant apie Lietuvą, sakydavo: „Neniekinkit mano tautos, ji yra daug dvasingesnė už kitas Europos valstybes. Ne mes einame į Europą, Europa ateina pas mus.“ Deja, šis tautos žadintojas ir šauklys jau prieš metus išėjo iš šio gyvenimo, palikęs mums testamentinę knygą „Priminimai bendražygiams“, kurioje moko mus, savo mokinius, nenustoti kovoti prieš blogybes – atlikti pareigą tėvynei.
Knygoje nagrinėjamos tautotyros teorijos pradmenys, pradedant Martyno Mažvydo išleistoje pirmoje lietuviškoje knygoje atsiradusia tautotyros sąvoka tauta. Pati sąvoka tautotyra atsirado 1925 m., ją pasiūlė ir į mokslinę vartoseną įtraukė panevėžietis mokytojas Petras Būtėnas: „Tautotyra – tai mokslo šaka, tirianti vienos tautos dvasinę ir materialinę kultūrą bei jos savitumus, siekiant plėtoti tos mokslo šakos teoriją, istoriją, metodologiją, praturtinant tas jos struktūrines dalis naujais mokslo faktais, kartu tobulinant ir visos tautos dvasinę kultūrą.“
Pagrindinis Jono Basanavičiaus leidžiamo laikraščio „Aušra“ šūkis buvo „Lietuva – lietuviams“. Vincas Kudirka sakė, kad taip tardami „mes trokštame išgauti mūsų Tautai tokią politišką tvarką, kuriai esant, lietuviai galėtų save valdyti nepriklausydami svetimiesiems, o kultūriškas jų ūgis nebūtų trukdomas svetimtaučių“ (Varpas, 1902 m., Nr. 12). 1990 m. Lietuva, atgavus Nepriklausomybę, tapo tautine valstybe. Tačiau 1992 m., komunistams laimėjus rinkimus, šio tautinio valstybės modelio buvo atsisakyta ir, kaip sako knygos autorė O. Voverienė, „blaškytasi tarp rusiškojo sovietinio Lietuvos raidos ir vakarietiškojo gerovės valstybės modelio“. Knygoje skaitome dar griežtesnius dramaturgės Gražinos Mareckaitės žodžius: „prasidėjo chamo epocha“. Ji pasireiškia visko griovimu, apvertimu aukštyn kojomis. Taip gėris virsta blogiu, o blogis – gėriu. Tokie žodžiai, kaip garbė, sąžinė nebeegzistuoja.
Stojant į Europos Sąjungą (ES), mums buvo žadama, kad tautiškumas ir tautinės vertybės bus vienos iš svarbiausių Europos Sąjungos įsipareigojimų, jas skatins ir globos. Tačiau kaip matome, vyksta visai kitoks procesas, netgi atvirkštinis. Nors Vilniuje lankęsis Europos Parlamento pirmininkas Patrikas Koksas pasakė, kad Europai mes esame įdomūs tik savo savitumu ir kultūra. Prof. Vytautas Kubilius, dar stojant Lietuvai į ES, nubrėžė strategines tautos elgesio gaires, kurių lietuvių tauta turėtų laikytis ir kuriose nurodyta visų tautų lygybė, būtinoji gintis – nacionalizmas, teisėta valdžia tik per tautos valią ir t. t.
Knygos autorė klausia: „Ar rūpi mūsų valdžiai Lietuva?“ Jei mūsų jaunimui neįdiegiamos tautos vertybės, iš kur atsiras tas tautiškumas. Pagaliau, kai jaunimas nori išreikšti meilę tėvynei, surengia eitynes Kovo 11-ąją, jis apšaukiamas įvairiausiais epitetais ir lyg stumiamas į šoną. Gal dėl tokios nepagarbos jauni žmonės ir palieka Lietuvą… Knygos pabaigoje autorė įvardija daug visuomeninių organizacijų: Lietuvos moterų lygą, Tėvynės pažinimo draugiją, Lietuvai pagražinti draugiją, Vilniaus dailininkų klubą „Plekšnė“, Lietuvių tautinį centrą, kurių veikla nukreipta į tautiškumo ir tautinių vertybių puoselėjimą ir sklaidą.
Kaip įvardija „Tautotyros etiudai“ autorė prof. Ona Voverienė, knyga „ne tik apie tautotyros mokslo pradmenis, jos teorijos ir istorijos kūrėjus, bet ir apie žmones, asmenybes žodžiu, raštu ir darbais kūrusius lietuvių tautos savimonę, jos valstybę Lietuvą, žadinusius, kėlusius ir vedusius Tautą į kovą už jos laisvę ir nepriklausomybę“. Knyga tarsi maža enciklopedija, nurodanti kelią į tautos dvasinį atgimimą – kad neišnyktume, nenutautėtume, nesumaterialėtume ir neišsigimtume.
mokslasplius.lt
© 2012, viršaitis. All rights reserved.
Latvijas Dievturu Sadraudze
