0

Jaudinanti lietuviška patirtis be stereotipų

balandžio 2, 2012 Lietuviai užsienyje

Stasys Vaitonis//
Pavojinga nelegalių migrantų kelionė per Meksiką.
Per didžiulę Meksikos teritoriją sienos su JAV link riedantys krovininiai traukiniai gabena ne tik krovinius, bet ir „gyvąsias prekes“. Tai – tūkstančiai Centrinės Amerikos gyventojų, pasiryžusių pavojingai kelionei į geresnį gyvenimą.


Tačiau neretai košmariška kelionė „mirties traukiniu“ baigiasi tragiškai: žmonės iškrenta iš sąstato ir žūva arba sunkiai susižaloja. Maža to, kaskart jų tyko nusikaltėlių grupuotės, besigviešiančios atimti paskutinį dolerį, neoficialų bilietą į išsvajotą pasaulį – JAV, o vietos teisėsaugos institucijos abejingai stebi visą šį procesą.

Meksika turi daugybę savų problemų, todėl tūkstančių salvadoriečių ar hondūriečių likimas kol kas lieka antrame plane. Taigi per Meksiką keliaujančiais migrantais priverstos rūpintis nevyriausybinės organizacijos. Viena tokių – „Estancia del Migrante González y Martínez“. Pasišventusių entuziastų būryje galima surasti ir vieną lietuvę… Augustė Usonytė Esekso universitete Didžiojoje Britanijoje studijuoja politikos mokslus ir šiuolaikines kalbas.

Ispanų kalbos paskaitos merginą atvedė į tolimą ispanakalbę Lotynų Amerikos valstybę – Meksiką. Jau daugiau nei septynis mėnesius šioje šalyje praleidusi lietuvė pamatė ne tik turtinga istorija ir kultūra alsuojančią Meksiką, tačiau ir kitą, tamsiąją jos pusę. Augustė nedvejodama tapo savanoriškos organizacijos nare ir laisvu nuo studijų metu skuba ten, kur Meksiką kertantiems migrantams iš Centrinės Amerikos labiausiai reikia neabejingų žmonių pagalbos.

Su Auguste kalbėjomės apie gyvenimą Meksikoje, ten egzistuojančias problemas, darbą savanoriškoje organizacijoje ir bandėme sugretinti tenykštę situaciją su liūdna nūdienos Lietuvos realija – masine emigracija.

Viso gyvenimo santaupos – negarantuotas bilietas į JAV

Ar per Meksikos teritoriją masiškai sienos su JAV link traukiantys migrantai pačios Meksikos valstybės mastu yra įvardijama kaip rimta problema, kurią reikia spręsti? Ar visgi labiau žiūrima pro pirštus? Juk iš esmės nenormalu, kai policija ir nusikalstamos gaujos veikia kone panašiais principais ir niekas nekontroliuoja ant valstybinių krovininių traukinių pavojingai keliaujančių žmonių.

Nors Meksika yra viena gražiausių ir įdomiausių mano matytų šalių, o meksikiečiai – vieni draugiškiausių mano sutiktų žmonių, egzistuoja ir kita, ne tokia pozityvi šios šalies pusė. Oficialiai Meksika yra demokratiška šalis, tačiau korupcijos įtaka vis dar labai svarbi ir pastebima žmonių gyvenime. Tas pas ir kalbant apie valdžią. Prezidentas (Felipe Calderonas – red. past.) prieš kelerius metus paskelbė karą narkomafijai, tačiau panašu, kad pati mafija turi stipresnes pajėgas nei vyriausybė. Ta pati situacija ir su migrantais. Egzistuoja įstatymai, ginantys migrantų teises, tačiau jų nelabai paisoma. Todėl tokios organizacijos, kaip, pavyzdžiui, mūsiškė, stengiasi daryti spaudimą vyriausybei, kad bent kiek pajudėtų žmogaus teisių reikalai. Tačiau kol kas iš valdžios pusės nelabai kas keičiasi.

Kad ir kaip būtų keista, taip keliaujantys žmonės niekam netrukdo ir policija jų nestabdo. Bent jau kiek man pačiai teko girdėti. O blogiausiu atveju, jei migrantai nenori, kad juos kas pamatytų, sulipa į atvirus vagonus arba slepiasi tarpuose tarp vagonų, nes ten jie mažiau pastebimi.

Ar yra bent apytiksliai žinoma, kiek tokių „Mirties traukinio“ keliautojų pasiekia tikslą – JAV? Ir ką jie daro traukiniui privažiavus JAV sieną – nelegaliai ją kerta, paperka pareigūnus, pasinaudoja suklastotais dokumentais?

Teko girdėti, kad maždaug vienas iš šimto migrantų galų gale kerta sieną, tačiau tiksliai to patvirtinti negaliu. Norėdami kirsti Meksikos – JAV sieną migrantai iš Centrinės Amerikos kreipiasi į vadinamus „coyotes“, kurie už tam tikrą užmokestį vizos neturintiems žmonėms padeda kirsti sieną. Tačiau net ir sumokėjus pinigus, patekimas į JAV nėra garantuotas, nes visuomet egzistuoja galimybė būti sugautam. Vienkartinis mokestis „coyote`i“ yra maždaug 3000 dolerių.

Kai pirmą kartą išgirdau tokią kainą, nesupratau, iš kur žmonės, bėgdami nuo skurdo, gauna tokius pinigus… Pasirodo, jie arba parduoda visą savo turtą tikėdamiesi geriausio, arba pinigų gauna iš JAV jau įsikūrusių savo šeimos narių.

Meksiką ir JAV skiria upė, vadinama Río Bravo, prasidedanti Ciudad Juárez – viename pavojingiausių Meksikos miestų – ir tekanti rytinės pakrantės link. Visoje šioje zonoje kirsti sieną labai sunku, nes ji stipriai saugoma. Dažniausiai „coyotes“ dirba dykumoje į vakarus nuo Ciudad Juárez, nes šios teritorijos ne taip saugomos.

Kiek veikia tokių organizacijų, kurioje pati dirbi? O gal jūs esate tie vieninteliai, pionieriai, padedantys rizikuojantiems keliautojams?

Mūsų valstijoje esame vienintelė tokia organizacija. Kartu su mumis dar dirba „Amnesty International“, bet jie labiau prisideda prie renginių organizavimo, diskusijų apie šią problemą, žmonių informavimo ir pan. Tuo tarpu mūsų organizacija teikia humanitarinę pagalbą. Tai mūsų pagrindinė veikla, tačiau dabar pradedame organizuoti ir savo renginius, pristatome savo veiklą visuomenei. Apskritai Meksikoje egzistuoja keletas tokių organizacijų. Pagrindinės yra Verakruze, Meksike, Gvadalacharoje ir čia, Keretare. Šių organizacijų veikos pobūdis panašus į mūsų.

Tačiau mūsiškė „Estancia del Migrante González y Martínez“ nuo kitų skiriasi tuo, kad būtent šioje vietovėje susikerta visos traukinių linijos, nesvarbu iš kur ateinančios. Visi migrantų traukiniai, kertantys Meksiką, pravažiuoja visai šalia mūsų organizacijos slenksčio. Migrantai netgi praminė šią vietą oaze, nes čia gauna ir pavalgyti, gali ramiai, be baimės pasiilsėti. Kadangi esame šalies centrinėje dalyje, dažnai pakeleiviai mus pasiekia nevalgę kelias dienas. Jie būna visiškai išvargę. Dėl šios priežasties jiems pas mus apsilankyti labai gera…

Visuomenės nuomonė keičiasi, o valdžia tyli

Palygink plėtros mastą nuo tada, kai jūsų organizacija pradėjo savo veiklą. Kaip keitėsi paramos mastai, savanoriaujančių žmonių skaičius, apgyvendinimo, transporto sąlygos, ryšys su valstybinėmis institucijomis ir pan.? Ar padėtis akivaizdžiai pasikeitė į gerąją pusę?

Mūsų organizacijos veikla ir apskritai tokia idėja egzistuoja jau apie vienuolika metų, kai Don Martínas pradėjo teikti pagalbą migrantams. Oficialiai egzistuojame daugiau kaip pusę metų. Žymesni pasikeitimai matomi kalbant apie visuomenės nuomonę ir nusiteikimą, o vyriausybė kol kas tyli. Organizavome daug renginių, apklausų, kuriose dalyvavo Meksikos piliečiai. Viena pirmųjų apklausų parodė, kad jauni žmonės arba nežino, kas vyksta šalyje, arba jiems tiesiog nerūpi tol, kol tai jų pačių asmeniškai neliečia. Dėl šios priežasties organizavome fotografijų konkursus, dokumentinių filmų vakarus, koncertus, kuriuose žmonės galėjo tiesiog atsinešti maisto – pupelių, ryžių, duonos, vaisių – ir paaukoti organizacijai. Viename iš koncertų buvo paaukota apie 90 kg sauso maisto davinio. Mus tai pakankamai nustebino.

Kiekvieną kartą, kai tik vykstu į Estancia, mano draugai iš universiteto klausia, ar galėtų važiuoti kartu ir kuo nors padėti. Nors vyriausybę kol kas paveikti yra sunku, visuomenės susidomėjimas ir norėjimas suteikti pagalbą, ganėtinai išaugo. Nuolat dirbančių žmonių yra apie dešimt, tačiau yra daug norinčių prisijungti tuomet, kai tik atsiranda laisvo laiko ir galimybių. Dėl to labai džiaugiamės.

Pereikime prie lietuviško aspekto. Ar tu esi vienintelė lietuvė šioje organizacijoje?

Per visą mano praleistą laiką čia, Meksikoje, nė karto nebuvau sutikusi nei vieno lietuvio, todėl jau daugiau nei pusę metų su niekuo neteko gyvai kalbėti lietuvių kalba. (Šypsosi – red. past.) Organizacijoje dar yra vokiečių, kartais prisideda argentiniečiai. O visi likusieji – meksikiečiai.

Visiems čia labai įdomu, kas ta Lietuva, kur ji yra, kokia kalba mes kalbame ir pan. Meksikoje su žmonėmis kalbant apie Lietuvą, viskas yra kitaip nei Europoje. Natūralu, kad Europoje žmonės daugiau ar mažiau turi supratimą, apie ką kalbama. O Meksikoje yra tokių, kurie niekada nebuvo girdėję apie mūsų šalį, todėl su dideliu susidomėjimu klausosi mano pasakojimų apie Lietuvą.

Organizacijos nariai labai džiaugiasi, kad turi žmonių iš kitų šalių. Tai reiškia, kad problema lieka ne tik pačioje Meksikoje, bet apie ją gali išgirsti ir pasaulis.

Kas labiausiai sukrėtė tiesiogiai susidūrus su šia problema, pamačius tuos vargšus žmones, su jais iš arčiau pabendravus? Gal įstrigo kažkokia ypatinga akistata, išgirsta istorija?

Teko pačiai girdėti ir matyti keletą baisių vaizdų. Kartą, kai nuvažiavau į Tekiskiapaną, kur prie pat traukinio bėgių yra mūsų organizacijos patalpos, radau vyrą su apibintuota koja. Pasirodo, kelios minutės prieš man atvažiuojant jis bandė lipti į traukinį ir nukrito, o traukinys pervažiavo koją. Tuo metu, kai aš jį mačiau, vyrą jau buvo apžiūrėjęs vietinis daktaras. Jis buvo be kojų nagų ir kentė didelį skausmą. Rimtesnei medicininei pagalbai jie neturėjo nei laiko, nei teisės, nes vis dėlto visi per Meksiką keliaujantys migrantai yra „nedokumentuoti“. Ispanų kalboje yra toks terminas „indocumentado“. Išvertus į lietuvių kalbą tai reiškia „nelegalas“.

Kita, dar labiau sukrečianti istorija, įvyko prieš pat Don Martíno akis, tad man pačiai matyti neteko. Vienas jaunas vaikinas taip pat bandė įlipti į bevažiuojantį traukinį. Jis taip pat nepajėgė tvirtai užsikabinti, iškrito, o traukinys jį sumaitojo į gabalėlius. Besiklausydama šio pasakojimo mačiau ašaras Don Martíno akyse. Įsivaizduoju, kad nors žmogus ir nepažįstamas, tokios patirtys labai sukrečia… Tuomet pagalvoji, kad nesvarbu, iš kur žmogus atkeliauja, turi dokumentus ar ne, jis mums privalo rūpėti. Juk vis dėlto jis yra žmogus…

Ir jeigu tik turime galimybę, privalome daryti viską, kad išgelbėtume jo gyvybę. Taip, lietuvis interneto komentatorius sakys, kad tas Centrinės Amerikos gyventojas, kuriam išgelbėsime gyvybę, nuvažiuos į JAV, kels nusikalstamumo lygį ir temps Amerikos ekonomiką žemyn. Taip, galbūt. Tačiau juk tai yra jo pasirinkimas, ką daryti su savo gyvenimu. Nusispjauti matant alkstantį, mirštantį, sužeistą žmogų, kuriam reikia pagalbos, būtų tiesiog nežmogiška. Ir tuomet nesvarbu – turi jis pasienio antspaudą savo pase, ar ne.

Ar per tą laiką, kiek teko dirbti šioje organizacijoje, susidūrei su pavojais, buvo kokių nors nemalonių nuotykių ir pan.?

Aš pati daugiau dirbu renginių organizavimo srityje, nors taip pat užsiimu ir humanitarine pagalba. Kadangi visą laiką nebūnu prie traukinio bėgių, man pačiai asmeniškai pavojus negrėsė. Tačiau Don Martínas, kuris yra pagrindinis šios organizacijos žmogus, yra sulaukęs grasinimų, jeigu nenutrauks savo veiklos. Jis nepasidavė ir tęsė savo veiklą. Kol kas nieko blogo neįvyko…

Pavojus dirbant šį darbą egzistuoja tuomet, kai įlipi į traukinį. Ten gali atsitikti bet kas: egzistuoja tiek iškritimo galimybė, tiek galimybė būti pagrobtam, užpultam „Las Maras“ nusikaltėlių grupuočių.

Lietuviai emigrantai – laimės kūdikiai, lyginant su lotynų amerikiečiais

Turbūt ne vienas lietuvis visus lotynų amerikiečius vertina vienodai ir nemato tarp jų skirtumo: ar tai būtų meksikietis, salvadorietis, gvatemalietis, hondūrietis, kubietis ar pan. O kaip yra iš tiesų, ar skiriasi šių šalių žmonių mentalitetas, bendravimo ypatumai? Juk tikriausiai teko susidurti su pačiais įvairiausiai žmonėmis.

Mano patirtis ir nuomonė negali būti vertinama objektyviai, nes aplinka, kurioje susiduriu su žmonėmis iš Lotynų Amerikos šalių, labai skiriasi. Dauguma meksikiečių, su kuriais bendrauju, yra arba aukštąjį išsilavinimą turintys, arba dar bestudijuojantys žmonės. Tai protingi, sunkiai dirbantys ir atkakliai savo tikslų siekiantys žmonės. Tuo tarpu visi Centrinės Amerikos gyventojai, su kuriais susiduriu, dažniausiai yra neturintys išsilavinimo, skurdžiai gyvenantys žmonės, todėl lyginti skirtingų žmonių klasių negalėčiau. Tačiau, kiek pačiai teko bendrauti, tiek vieni, tiek kiti yra labai šilti, padedantys žmonės.

Žinoma, kiekvienoje šalyje egzistuoja kultūriniai skirtumai, tačiau palyginus europietišką kultūrą su lotynų amerikietiškąja, labai aiškus skirtumas yra tas, kad nors pastarieji ir neturi pinigų, jie su tavimi pasidalins viskuo, ką tik turi. Dauguma jų šilti ir draugiški žmonės, su kuriais labai lengva bendrauti. Nors pačioje pradžioje turėjau sunkumų su ispanų kalba, visi jie man labai daug padėjo išmokti, suprasti ir kalbėti. Iš meksikiečių jaučiu didesnę toleranciją užsieniečiams, negu iš tų pačių britų, kai tik pradėjau studijuoti universitete.

Studijuojantys lotynų amerikiečiai nedaug kuo skiriasi nuo studijuojančių europiečių. Tačiau apskritai nemėgstu klijuoti žmonėms etikečių. Taip, bendros tendencijos egzistuoja, tačiau niekuomet negaliu teigti, kad šios šalies gyventojai yra vienokie ar kitokie. Kiekvienas yra kažkuo savitas, kitoks, ypatingas. Meksikiečiai tikrai negeria tekilos nuo ryto iki vakaro, nemiega po kaktusais, nejoja ant asilų ir nenešioja sombrerų, kaip kai kurie vis dar turbūt galvoja. (Juokiasi – red. past.)

Nemažai interneto komentatorių po Tavo ankstesnio straipsnio apie per Meksiką keliaujančius migrantus pradėjo lyginti lietuvius emigrantus su tais rizikuojančiais lotynų amerikiečių keliautojais. Turbūt tai būtų nelabai teisinga, tiesa? Juk visgi mes po Europos Sąjungą ir apskritai po pasaulį galima keliauti laisvai, o tie žmonės neturi vizų, rizikuoja savo gyvybe. Matyt, net piniginis klausimas čia negali būti panašumas, nes mes esame nors ir ne didžiausi turtuoliai, bet visgi ir ne Salvadoro lygio…

Manau, kad migracija bei migrantai Europoje, taip pat ir lietuviai, susiduria su visiškai kitokia kasdienybe, negu migrantai čia, Meksikoje. Vis dėlto esame Europos Sąjungoje ir mums legaliai įsidarbinti Europos Sąjungos šalyje yra kur kas lengviau. Mums nereikia rizikuoti gyvybe bandant patekti į kitą šalį, o ir priežastis, dėl kurios migruojame, dažniausiai nėra nebeturėjimas ką valgyti, o tiesiog norėjimas gyventi geriau, nes netenkina Lietuvoje gaunami atlyginimai.

Tuo tarpu Centrinės Amerikos gyventojai migruoja todėl, kad ten gyventi kartais jiems būna nebeįmanoma dėl nepakeliamo skurdo. Sakysite: patys kalti, nemoka tvarkytis savo pačių šalyje… Bet juk labai panaši situacija egzistuoja ir Lietuvoje. Žmonės, kurie nebegali susirasti darbo namuose, tiesiog išvažiuoja ieškoti laimės kitur. Todėl patys taip besielgdami negalime kaltinti tų žmonių, kurie pasirenka šį kelią. Galbūt ne tokį legalų, kaip kad lietuviai, tačiau su tokiu pat tikslu gyventi geresnį gyvenimą.

Migrantai, nepriklausomai, kur jie bebūtų ar keliautų, turi bendrą viltį – tikėjimą, kad kitur bus geriau. Tuo turbūt Lietuvos migrantai ir yra panašūs į šiuos, su kurias man tenka dirbti. Lietuviai susiduria su kitokiais iššūkiais, kitokiomis problemomis, tačiau Europoje su jais elgiamasi visai kitaip, t. y. kaip su Europos Sąjungos piliečiais. Todėl, manau, kad daugumai, kad ir emigranto duoną valgantiems lietuviams, tiesiog sunku įsivaizduoti, kaip žmonės čia gyvena.

Paskutinis mano klausimas vėlgi susijęs su Lietuva. Ar iš arti pamačius Lotynų Amerikos skurdą neatrodo, kad dažnai mes klaidingai galvojame esantys dideli vargšai, nors, matyt, taip toli gražu nėra. Kokios mintys apima grįžtant iš ano pasaulio į mūsiškį – Lietuvą?

Apskritai Meksika nėra tokia skurdi valstybė, kaip visi įsivaizduoja. Didesniuose miestuose viskas daug moderniau ir elegantiškiau negu pačioje Lietuvoje. Ši šalis yra tikras kontrastas. Pavyzdžiui, turtingiausias pasaulio žmogus yra meksikietis (Carlosas Slimas – red. past.), o tuo pačiu metu yra žmonių, kurie per dieną turi pragyventi iš 50 pesų – maždaug 10 litų. Gatvėse pilna vaikų, neinančių į mokyklą ir pardavinėjančių kramtomą gumą, saldumynus, nes tėvai juos siųsdami į gatvę žino, kad vaikas susilauks daugiau gailesčio, uždirbs daugiau pinigų ir šeima galės tą dieną pavalgyti.

Taip pat gausu moterų, bandančių įsiūlyti savo rankdarbius bei vyrų, tiesiog pribėgančių prie tavo automobilio lango, puolančių jį valyti ir už tai prašančių kelių pesų. Pirmąkart pamačiusi šiuos žmones pagalvojau, kad mes Lietuvoje vis tik gyvename ne taip jau ir blogai, valgyti turime… Taip, kartais būna sunkių momentų, tačiau į gatves miniomis dar neiname…

Nors Meksikoje pilna neteisybės, šalis turi daug problemų su demokratija, atotrūkis nuo turtingųjų iki skurdesnių žmonių gan didelis, tai viena gražiausių mano matytų valstybių. Čia sutikau vienus įdomiausių žmonių savo gyvenime, iš kurių daug ko išmokau. Meksikoje pamačiau, koks visai kitoks gali būti pasaulis. Meksikoje žmonės mane įkvėpė savo ryžtu ir noru kabintis į gyvenimą. Esu tikra, kad kai reikės išvažiuoti, bus sunku ir liūdna palikti visus šiuos išgyvenimus ir pradėti rašyti sekantį gyvenimo skyrių.

Tikėkimės, kad tu būsi ne paskutinis žmogus iš Lietuvos, bent nedidele dalimi prisidedantis prie Meksiką kamuojančių problemų sprendimo. Ačiū už pokalbį.

Interviu publikuotas interneto svetainėje įvesti.lt.

Įvesti.lt

© 2012, viršaitis. All rights reserved.

Palikite atsiliepimą

Jūs turite būti prisijungęs komentavimui.