Baltų žinyčios vartai

0

Kviečiame į pokalbį apie Vydūno regėjimus

viršaitis balandžio 9, 2012 Dvasinis ugdymas, Renginiai

Vydūno mintys pamąstymui: „seniai man buvo sakoma, kad aš reiškiąsis  dažniau iš regėjimo kaip iš protavimo. Todėl paprastai galvojantiems tūli mano aiškinimai ne tuojau bus įmanomi…“

Sąmonė,  p. 5  Atsitinka kartais, kad pamirštu savo aplinką ir pakylu į kaži kokias dausas. Užmaršoje seniai pranykusi praeitis aušta tada iš naujo. Ir regiu, lyg tatai būtų esama tikrovė. Bet yra ir antraip. Tikrovė mane paveikia, tarsi ji būtų regėsys. Ir kalbėdamas apie vienąir antrą [dalyką], dažnai negalėčiau iš karto pasakyti, kas tikrovė ir kas regėsys. Sapnas ir tikrovė (Jaunoji karta, 1930, nr. 11, p. 161)

IŠTRAUKA IŠ REGĖJIMO „IEŠKOJIMAS DIEVO“

[…] Žinojo dabar, jog ne taip galima Dievą surasti, kaip tai daryti buvo bandęs. Išmokti reikia skaistybę garbinti ir jai pasiduoti. Širdį skaidrinti – taip tegalima pradėti Dievo ieškoti.

Ir jis sau ėjo ir tuo nauju būdu jo ieškojo. Bet buvo tai labai sunku. Tikrą kovą reikėjo ištverti. Ir ji tęsėsi labai ilgai. Niekai buvo prieš ją tos kelionės ir patirti baugumai bei skausmai kalnynuose, prie jūrų ir didžiųjų smiltynų. Bet pagaliau aiškiai jautė, kaip viršų palaikąs ir kaip skaistybė pradeda palaiminti jo sielą.

Tad ir atsitiko stebuklas. Nauja, visai dar nepatirta esybė užgimė jo sieloj. Ir lyg visi pasauliai ir dangūs sugiedojo jo sielos aukštybėse neapsakomą amžinybės giesmę. Negalėjo nei suprasti, nei išmanyti tos didybės ir galios, kuri dabar jam apsireiškė. Ką jis kalnynuose, prie jūrų ir smiltynų buvo patyręs, tai pasirodė tik lyg kokie šešėliai prieš tą, ką dabar sužinojo. Bet ir neapsakomas malonumas iš to spindėjo į jį. Ir jis tegalėjo tyliai pagarbindamas prieš jį nusilenkti. Visa jo esybė buvo vienas tik žodis: Mano Viešpati! Tu mano siela!

Vaikščiojo jis tad po pasaulį. Bet kaip ypatingas tasai jam dabar atrodė! Visame, kas yra ir kas atsitinka, jis matė Dievą. Tarsi Dievas pats žvelgtų iš jo sielos į visa, ir save visame matytų. Iš viso jautė spindint tą pačią šventą galią, šventą dvasią. Tik tas Dievas, kurs jo sieloj apsireiškė, tas jam taip žmoniškai arti buvo, lyg jįjį globtų, kaip motina savo kūdikį. Ir aiškus tapo jam tas žilosios senovės mokslas apie Dievą Tėvą, Sūnų ir Šv. Dvasią.

Visai kitaip dabar išrodė ir naujai patiriami apsireiškimai gamtoje ir žmonijoje. Nebebuvo taip žiauri ir beširdė mirtis. Jautėsi jaunuolis gyvenąs anapus užgimimo ir mirimo. Anapus jų esanti visa gyvybė. Visi skausmai, kurie megzti prie anųdviejų, rodės negali pasiekti jo esybės. Visa, ką žmonės kenčia, kame jie žūva, tesą jų pačių stovio kūriniai, kurie juos varo kilti aukštyn, malonėn, Meilėn, Dievopi…

(Jaunimas, 1913, nr. 4, p. 8–9 )

© 2012, viršaitis. All rights reserved.