0

Velykų švenčių patiekalai(2)

balandžio 7, 2012 Paveldas, tradicijos ir papročiai

Vincentas Sakas//

Aukštaitijoje per Šventąsias Velykas garbindavo vėles

Tuo tarpu Aukštaitijoje seniau per Velykas eidavę į kapines savo artimų mirusiųjų lankyti ir dėdavę ant jų kapų kiaušinių. Po vakarienės nenukraustydavo stalo, arba palikdavo bent kokio maisto mirusiems. Velykų metas – tai susitikimas ir atsisveikinimas su artimųjų vėlėmis (buvo manoma, kad vėlės lankosi šventintose vietose). Aukštaičiai tikėjo, kad vėlės išeina visai vasarai į atgimstančią gamtą. J. Basanavičius rašė: “Po numirimo kožnasis dar iki žaliojo četvergo saviškius lanko, ale po šitos dienos ant visados atsisveikina”. Aukštaičiai manė, kad po pirmo pavasarinio Perkūno vėlės pasitraukia, dingsta iš mūsų aplinkos.

Žemaitiškas antrosios Šventųjų Velykų dienos (Perkūno dienos) stalas

Didžiosios linksmybės ir pramogos prasidėdavo antrąją Velykų dieną, vadinamą Perkūno dieną. Antrąją Šventųjų Velykų dieną bažnyčioje valgių nešventindavo, užtat šventoriuje, o vėliau ir kiemuose šaudydavo į dangų, kad padėti Perkūnui atbaidyti piktąsias dvasias.

Antrąją dieną be aukščiau minėtų gėrybių ant stalo dar dėdavo košelienos (kai atsirado šaldytuvai, kalbininkai „košelieną“ pavertė „šaltiena“), rūkytų dešrų, žemaitiškai kraujuje su prieskoninėmis žolelėmis brandintų ir rūkytų liežuvių. Tiesa, kitomis Velykų dienomis lašinių ant stalo jau nebedėdavo.

Karštuoju patiekalu būdavo virta Velykų baltoji kiaulienos dešra, gardinta česnakais, mairūnais ir pipirais. Prie jos ir šaltienos būdavo duodami aukščiau minėti krienai, kuriuos reikėdavo visus paeiliui ragauti. Bulvių ant stalų Velykų, kaip ir Kūčių bei Kalėdų dienomis, duoti nebuvo priimta, netgi draudžiama. Sočiau mėgstantieji mėsą valgydavo su ragaišiais arba bandomis.

Perkūno dieną, sočiai pavalgę, galėdavo važiuoti arba vaikščioti į svečius, dovanų nešdami savo margintus kiaušinius. Svečiuose būdavo vaišinami, retas atsisakydavo burnelės kitos šeimininkų išskirtinės trauktinės arba antpilo. Svečiai girdavo vaišes, grožėdavosi gražiai papuoštais stalais. Pasigerti tą dieną būdavo net tik didelė gėda, bet ir nuodėmė.

Tuo tarpu vaikai eidavo kiaušiniauti, rodydavo ir girdavosi prieš kitus savo surinktais margučiais. Pasivaišinę, pasisvečiavę, ypač jaunimas ir vaikai puldavo laukan ridinėti kiaušinius arba rungtis margučių daužyme. Čia pasitaikydavo ir apsukruolių, kurie margučių daužymo rungčiai būdavo pasidirbinę medinių kiaušinių ir mėgindavo sukčiauti, bet griežti teisėjai kaip mat pastebėdavo apgaulę. Kiaušinių ridinėjimo varžybos būdavo per specialiai padarytą lovelį. Visi stengdavosi toliausiai nuridenti savo kiaušinį, nes tik taip įmanoma būdavo tapti nugalėtoju. Žemaičiai tikėjo, kad ridenimo nugalėtojui šie  metai bus tikrai laimingi, kad viskas puikiai seksis. Antra vertus dar galiojo tokios taisyklės: kieno paridentas kiaušinis palies kitą kiaušinį, tai tam ir atiteks. Būdavo, kad tie, kas mokėdavo gerai išvirti kiaušinius, kad ridenant kiaušiniai ridėtų reikiama kryptimi, surinkdavo pilną kiocalį (krepšelį) margučių.

Judrus jaunimas vėlgi nelikdavo be pramogų. Jei vaikai antrąją Velykų dieną kiaušiniaudavo, tai jaunuoliai ir nevedę vyriškai dėdinėdavo, t.y. jie eidavo prašyti kiaušinių pas merginas. Tos, kurios neturėdavo margučių, būdavo prievarta nuvedamos į vištidę ir sodinamos į vištos gūžtą perėti. Suprantama, merginos jau iš anksto turėdavo kapas margučių pasiruošusios, gražiausius savo simpatijoms dalindavo. Drąsesnės, stipresnės merginos, susitarusios su draugėmis, apsimesdavo, kad neturinčios margučių, – tai būdavo didelio klegesio, kai vaikinai tokią temdavo vištidėn, o draugės neleisdavo ir gelbėdavo „nelaimėlę“, – gera proga būdavo vienas kitą paglamonėti, paliesti arba, kaip žemaičiai sako, –  „pasikušinti“.

Nei pirmąją, nei antrąją Velykų dieną žemaičiai, skirtingai nei kitos lietuvių gentys, suptis sūpynėse niekas negalėdavo ir laukdavo nesulaukdavo rytdienos.

Žemaitiškas trečiosios Šventųjų Velykų dienos (Gegio dienos) stalas


Tą Šventųjų Velykų dieną, kurią žemaičiai vadino Gegio (-ės) vardu (kokią kėklių arba žemaičių dievybę šis pavadinimas slepia, – tegu nagrinėja etnologai) nešdavosi į bažnyčią pašventinti vištą. Pasibaigus pamaldoms, kunigas eidavo laukan ir pašventindavo šventoriuje paliktas vištas.

Parėję namo visa šeima eidavo dobti šventintos vištos. Višta jokiu būdu negalėdavo būti kirsdinama ir ypač griežtai draudžiama būdavo kirsdinti vištai galva, po ko ji ilgai kankindavosi, blaškydavosi ir taškydavosi krauju. Nudobta višta būdavo rami, tad ją šeimos galva su lašančiu krauju apnešdavo apie kiemą ir atiduodavo moterims, kurios vištą nuplikydavo verdančiu vandeniu, nupešdavo ir iš jos ruošdavo apeiginį trečiosios Velykų dienos valgį.

Ant stalų be kiaušinių, sviesto, ragaišių, bandų ir pyragų dėdavo ir dangaus dievus simbolizuojančius valgius iš laukinės ir naminės paukštienos.

Užkandžiui būdavo slėgtos antys, vytintos žąsys, rūkytos žąsų puselės, turtingieji didžiuodavosi puošniai keptais povais, kurtiniais, tetervinais, jerubėmis, karveliais. Mažiau turtingi tenkindavosi troškintais žvirbliais, kuriuos ypač mėgo žemaičiai,  – darbo daug, bet užtat koks gardumas.

Nuo senų senovės lietuvių didikai ir bajorai garsėjo savo vaišingumu, valgių ir patiekalų gausa, tad švenčių metu taip pat stengdavosi ir sau, ir šeimynai surengti kuo turtingesnę  ir gausesnę valgiais puotą.

Nors ant stalų netrūkdavo vakarykščių ir užvakarykščių mėsos gaminių, ragaišių, ir bandų, karštuoju patiekalu būtinai būdavo atskirais gabalais supjaustyta miduje su grietine ir kiečiais troškinta višta. Reikia manyti, kad tai bus buvęs autentiškas sakralinis apeiginis valgis, nes jį iš bendro dubenio dalindavo šeimos galva. Mergikėm duodami būdavo sparneliai, sakant, kad jos ištekėdamos išskris iš namų, vaikiams – šlaunelės, sakant, kad jie bus geri kariai ir išeis karan, kaklas – namų šeimininkei, o galva – šeimininkui. Visi kiti gaudavo kitus vištos gabalus. Valgant šį patiekalą nebūdavo galima užsikąsti duona, taip pat po jo draudžiama būdavo valgyti saldžiuosius valgius, gerti svaigiuosius arba gaiviuosius gėrimus.

Suvalgius šį patiekalą visi eidavo laukan sūpuotis sūpynėse. Jas nuo pat ankstaus ryto įrengdavo vyrai ir jaunimas. Sūpynėse turėdavo suptis visi: ir vaikai, ir suaugę, ir senimas. Jei vedę pasisupdavo poromis, tai būdavo tikima, kad jų lauks darna ir sutarimas, kad jų laimę globos dangaus dievai. Mylimųjų poros turėdavo suptis kuo galima aukščiau, – tada greitai  būsiančios jų vestuvės. Kai kam pasitaikydavo ir iškristi arba nusprūsti nuo sūpynių, – tai būdavo perspėjimas, kad saugotųsi nesantaikų, nelaimių. Iškritus iš sūpynių vaikeliui, tėvai žinodavo, kad jam bus būtina ypatinga priežiūra. Tiesa, sūpuoklėmis Žemaitijoje dar supdavosi per Sekmines, Jorę ir Rasą…

Žemaitiškas ketvirtosios Šventųjų Velykų dienos (Lados dienos) stalas


Ketvirtą Velykų diena – nešdavosi į bažnyčią pašventinti Velykę – Velykų babą (babelę, bobutę – žemaičiai skiria, kad boba yra moteris, o baba – senelė), kuri būdavo ne kepama, o paskutiniąją dieną (Didijį penktadienį) prieš Šventąsias Velykas suslegiama iš pertrintos varškės su medumi, kietai virtais kiaušinių tryniais, įvairiais džiovintais vaisiais ir pakepintais riešutais bei paliekama keturioms dienoms nokti, o prieš dieną dar ir rūsyje arba ant ledų atšaldoma. Velykę geriausiai būdavo daryti iš ožkos arba avies pieno, bet nedraudžiama ir iš karvės pieno.

Lietuvai apsikrikštijus, teisingiau, – priėmus žydišką krikščionybę, daugelis senųjų sarmatiškų apeiginių valgių ir gėrimų buvo sunaikinta, ypač tai stengėsi daryti jėzuitų ordinas, tačiau žemaičiai net iki mūsų dienų išlaikė senąsias apeigines sakralines Velykes.

Suprantama, Velykė būdavo labiausiai laukiama vaikų, jaunimo, tad ją gražiai išpuošdavo.

Dvaruose, klebonijose, vienuolynuose šiai dienai ant stalų mėsos patiekalų nedėdavo, palikdavo tik margučius, sviestą, bandas, ragaišius, pyragus ir krienus, bet užtat dėdavo šios dienos pietums paruoštų įvairiausių įdarytų žuvų. Pagrindiniu patiekalu būdavo lašiniais įdaryta lydeka, kai kas ją kepdavo apdėtą arba įvyniotą į lašinius. Neturtingi darydavosi prastesnių, bet ne mažiau gardesnių žuvų valgių.

Galiausiai visiems būdavo dalijami Velykų babos gabalai, kuri būdavo valgoma užsigeriant spanguolių gaiva. Šį senovinį gaivinantį gėrimą galėtų gaminti ir mūsų dienų gaiviųjų gėrimų gamyklos, nes ir pagaminti ją lengva, ir jokių maistinių cheminių priedų jos ilgėlesniam išlaikymui nereikia.

Štai senovinės žemaičių gaivos receptas: 150 g spanguolių (arba bruknių, arba juodųjų serbentų) sutrinti, per marlę išspausti sultis. Išspaudas užpilti 1000 g verdančiu vandeniu ir ant silpnos ugnies pavirinti 5-8 min. Palikti 30 min. nusistovėti, nupilti nuovirą, išspaudas nusunkti per marlę, suberti 240 g medaus (mūsų dienomis -120g cukraus) ir gerai išmaišyti, į atvėsusį skystį supilti išspaustas sultis ir laikyti šaldytuve. Patiekiant, gaivą įpilti stiklinėn, įmesti kelis ledo gabaliukus.


Bet grįžkime į senuosius laikus, kai žmonės, pasiėmę likusius margučius, visa šeimyna eidavo į laukus lalauti. Ragais, dūdelėmis, padarytomis iš žilvičio, tarškynėmis, būgnais būdavo skelbiamas pavasaris, Perkūnui talkinama išginti, išlydėti vėles ir dvasias bei laiminti šeimininkus, kurie savo laukų kampuose didesniam ir gausesniam derliui įkasdavo po Velykų margutį.

Lalavimu ši apeiga vadinama buvo todėl, kad dainų priedainiuose būdavo žodžiai: „ai lalu lalu“ , „ei lalo“ ir pan. Manoma, kad lalavimas seniau buvo skirtas deivės Didžiojo Lado (Lados, Lelos) garbei. Sakoma, kad lalautojai  kviesdavo visas dangaus ir žemės galias, kad šios laukams ir jų šeimininkams lemtų gerą derlių, sotų gyvenimą. Kartu lalauninkai prisirinkdavo ir įvairiausių vaišių, kuriomis žmonės juos apdovanodavo už dainas ir palinkėjimus. Etnologai teigia, kad vėliau į lalavimą buvo įtraukti netgi krikščioniški elementai, pvz.:

„Kur akėta, te gyvuoja, ei lalo

Kur užsėta, te žaliuoja, ei lalo

Šventas Jurgis rasą krėtė, ei lalo

Šventas Jonas mėšlą vežė, ei lalo

Šventas Jokūbas rugius kirto, ei lalo”.

Lalautojų būriai, sutikę vienas kitą be to dar laistydavosi vandeniu. Linksmybių, šurmulio užtekdavo iki vakaro, nes ir sūpynėse, ir kiemuose laistymasis greitai nesiliaudavo.

Tuo tarpu Aukštaitijoje laistymasis vandeniu būdavo santūresnis: anksti ryte kaimų vaikinai eidavo vandeniu laistyti merginų. Eidami nešdavosi butelį vandens, su šventėmis pasveikindavo sutiktuosius, o užėję į trobą, kurioje gyvendavo merginos, paspausdavo rankas šeimininkams, o sveikindami moteris ir merginas, joms į delnus po truputį įpildavo vandens, po to tuoj pat vandenį nušluostydavo rankšluosčiu. Tokius laistytojus šeimininkai sodindavo už vaišių stalo.

Keletas velykmečio patarimų:

  • Velykų dieną negalima ilgai miegoti, nes skaudės galvą.
  • Galvą šukuok tik Velykų išvakarėse, nes kitaip ją skaudės.
  • Nedera pirmąją Velykų dieną į svečius vaikštinėti, o tam, kas ateina, reikia duoti kailinius blusinėti.
  • Per Velykas negalima žemės judinti, ardyti, nes kitaip vasarą ledai derlių sunaikins.
  • Jei Velykų rytą dar prieš saulei tekant šaltu vandeniu iš šaltinio nusiprausi, jokie skauduliai neaugs.
  • Velykų rytą nuluptų kiaušinių lukštus sudeginsi pečiuje – naminiai paukščiai geriau iš kiaušinių risis.
  • Kad namuose visus metus būtų skalsu, pirmąjį nuluptą kiaušinį supjaustyk į tiek dalių, kiek už stalo sėdi žmonių, ir jį padalink.

Nepriklausomas mitybos ir kulinarijos ekspertas Vincentas Sakas

Šviesių ir gyvastingų Jums visiems Velykų linki www.baltai.lt kolektyvas


© 2012, viršaitis. All rights reserved.

Palikite atsiliepimą

Jūs turite būti prisijungęs komentavimui.