0

Šv. Velykų dienos aidai

balandžio 13, 2012 Istorija

Kaimo senoliai sakydavo: kas nenustygdamas puls į pavasario darbus 4 Velykų dieną, skaudžiai nukentės – jo ir kaimynų pasėlius vasarą ledai iškaposią.
Šitaip piktoji žiemos dievaitė Leda primenanti savo galias. Tądien negalima ir malkų skaldyti – Perkūnas eibių kaime pridarysiąs.

Kokie lietuviški tradiciniai papročiai skirti šiai dienai? Juk ja baigiasi 9 dienų Didžioji pavasario šventė… Žmonės lankydavo prie kelių ir laukuose pastatytus kryžius, pagiedodavo ten, pasimelsdavo. Tuo būdavo prašoma dangaus palaimos greit prasidėsiančiuose žemės ūkio darbuose.

Mėgiama jaunimo pramoga – suptis sūpuoklėse. Dar jas vadindavo ūkynėmis. Supimasis turi užslėptą tikslą. Sakydavo: kas aukščiau „užsimes“, tuo javų pasėliai aukštesni, o linai ilgesni augsią. Nepaprastai gražios yra sūpuoklinės dainos: jos su erdvės, pavasarinio vėjo pajauta. Reikia pažymėti, kad sūpuoklės – tik tradicinių pavasario švenčių džiaugsmas. Matyt, kitados čia būta ne pramogos, bet apeigos. Supuosi, o atrodo, kad žemė supasi. Pavasarį ji tarsi kūdikis lopšyje, – teauga, testiprėja, kad vėliau brandintų mums pilnas grūdų varpas, ilgą linų pluoštą. Etnologijos mokslo kalba – tai similinės, panašumo magijos dalykai: „Sūpuoklėlės kai nendrelės, sūpėjėliai – artojėliai“.

Kai kuriose Lietuvos vietovėse dar atmenamas toks išdaigiškas paprotys: antrą Velykų dieną vaikinai, aplankę tas šeimas, kur yra jaunų merginų, numazgodavo joms rankas. Tam atsinešdavo ir vandens ąsotį, ir rankšluostį. Trečią dieną merginos atsilygindavo bernams tuo pačiu. Žinoma, ne tiek to mazgojimo, kiek taškymosi. Žemaitijoje, pasak Motiejaus Valančiaus ir Jurgio Pabrėžos raštų, jaunimas laistydavosi kaip padūkę. Ir apskritai laistymosi vandeniu paprotys yra būdingas pavasario šventėms: tuo šaukiamasi drėgmės iš dangaus dirvoje bręstančiam javui. Pas mus, skirtingai nei kaimyninėje Lenkijoje, tas laistymasis per šv. Velykas jau baigia išnykti. Gal kad orai dažnai būna šaltoki.

O kaipgi didžiąją pavasario šventę istoriniais laikais pasitikdavo mūsų krašto didžiūnai? Vartant prabėgusių amžių spaudą, memuarus, įvairius kitus dokumentus, pasitaiko ir šis tas keistesnio ar linksmesnio. Štai viename iš senųjų kalendorių aprašyta, kaip vaivada Sapiega šventė Velykas savajame Derečino dvare. Puota vyko XVII amžiaus pradžioje. Prisikvietęs daugybę svečių, Sapiega ištaisė tokį stalą. Pačiame centre – visas keptas ėriukas su vėliavėle, vaizduojantis Agnus Dei. Šio patiekalo pasiūlyta tik patiems garbingiausiems svečiams, damoms ir dvasiškiams.

Milžiniško stalo kampuose – keturi kepti ant iešmo šernai, vaizduojantys metų laikus. Aplinkui – dvylika tauriųjų elnių su paauksuotais ragais, prikimštų visokios rūkytos žvėrienos.Tai dvylika mėnesių. Didžiausių džiovintais vaisiais paskanintų pyragų – ir plokštainių, ir mozūrų, ir žemaitiškų, iš viso jų buvo 52, sulig savaičių skaičiumi metuose. Mažesnių pyragėlių patiekta 365 – visiems aiški šio skaičiaus prasmė. O gražiausių margučių krepšeliuose gulėjo net 8760 – tiek valandų metuose.

Dar gėrimai! Keturiose didžiulėse vazose pripilta vyno, laikyto nuo karaliaus Stepono Batoro laikų. Dvylika sidabrinių ąsotėlių viliojo karaliaus Žygimanto Augusto vynu, iš 52 statinaičių buvo galima skanauti kipriškojo, ispaniškojo ar itališkojo, 365 taurės pripiltos vengriško vyno. Velykose buvo minimas pilnas metų ratas, tai byloja apie tuomet dar neužmirštą senovinį paprotį laiką skaičiuoti nuo pavasario.

XVIII–XIX amžių sandūroje Kremenece aukštuomenės vakarėliais garsėjo seniūno Tado Čackio namai. Šeimininkas buvo ne tik smagaus bei linksmo būdo. Jis, beje, – rimtas mokslininkas istorikas, Kremeneco licėjaus, Mokslo bičiulių klubo įkūrėjas. Per antros Velykų dienos pobūvį svečių pramogai jis pasiūlė žaisti „istorinius įvykius“. Reikėjo atspėti, ką iš žinomų istorinių faktų pavaizduotų vienas ar kitas vakarėlio dalyvis.

Pats šeimininkas su kaimynu Marcinkovskiu sutarė parodyti Enėjaus pabėgimą iš degančios Trojos. Herojus juk išgelbėjo ir savo šeimą, o seną tėvą išnešė ant pečių. Tai štai, atsiveria durys, o tarpduryje sulinkęs kaimynėlis, ant kurio sprando užsirioglinęs storulis seniūnas. Svečiai ilgokai tyli, niekas nesiryžta spėti, bijodamas suklysti. Marcinkovskis pūkščia ir vis labiau linksta prie grindų. Pagaliau grafas Pilypas Pliateris flegmatiškai prataria: „Ak, žinau! Tai mūsų viešpats Kristus į Jeruzalę ant asiliuko įjoja!“ T. Čackis prapliupo juokais, o suplukęs kaimynas bloškė jį žemėn. Bildesį nustelbė tikrai homeriškas susirinkusiųjų kvatojimas.

Istoriko M. Malinovskio memuaruose aprašytas kunigaikščio A. Čartoryskio, Vilniaus universiteto kuratoriaus, žymaus politiko asmeninio gyvenimo lūžis, įvykęs per 1816 metų Velykas. Jau gerokai įpusėjęs penktąjį dešimtmetį, jis vis dar buvo nevedęs. Taip jau atsitiko, kad pavasarį kunigaikštis vizitavo Vilniaus švietimo apygardai priklausantį Kremeneco licėjų. Apsistoti buvo pakviestas į netolimą Teofilpolio dvarą, valdomą našlės kunigaikštienės A. Sapiegienės. Buvo ten ir kitų svečių, o visų dėmesio centre – generolas Liudvikas Pacas, nesenų karo žygių dalyvis, Napoleono adjutantas ir divizijos vadas. Tačiau pats generolas labiausiai stengėsi padaryti gerą įspūdį kunigaikštienės dukrai, aštuoniolikmetei gražuolei Anei.

Pirmąją šv.Velykų dieną, grįžus šeimininkams iš bažnyčios, prasidėjo tradiciniai sveikinimai. Pagal seną paprotį, įteikus velykinį margutį ir tarus „Kristus kėlės“, reikėjo tris kartus pasibučiuoti. Su gražiu margučiu kunigaikštis Adomas priėjo prie jaunosios gražuolės. Nuraudusi dukra žvilgsniu atsiklausė griežtosios kunigaikštienės, ar galinti priimti tokius sveikinimus. Mamai linktelėjus, leidosi išbučiuojama.

Tai išvydęs generolas strimgalviais puolė iš salono. Susiradęs tarnus, įbruko jiems auksinį dukatą, kad tuojau pat surastų jam margutį. Juk tik tada galėjo tikėtis bučinio. Bet šįkart kunigaikštienė papurtė galvą. Įsižeidęs generolas šaukėsi teisybės: visi didikai yra lygūs ! Našlė maloniai paaiškino, kad kunigaikščiui Adomui padariusi išimtį kaip artimam giminaičiui. L. Pacas karštai užginčijo: visos Lietuvos didžiūnų šeimos giminiuojasi. Čia įsikišęs kunigaikštis Adomas tarė, kad garbės dalykus reikia spręsti vyriškame pokalbyje. Ir netrukus tarp jų įvyko dvikova. A. Čartoryskį generolas špaga sužeidė į koją.

Įvykis tapo plačiai žinomas, aptarinėjamas visuose aukštuomenės salonuose. O nesantaikos obuoliui – gražuolei Anei – grėsė apkalbos. Garbinga išeitis, to meto supratimu, tebuvo viena. Teko kunigaikščiui Adomui atsisakyti viengungystės ir siųsti piršlius į Teofilpolį. O vis per margutį! Ir koja sužeista, ir Anė ant kaklo…

Pasakojimas skambėjo per Lietuvos radiją.

© 2012, viršaitis. All rights reserved.

Palikite atsiliepimą

Jūs turite būti prisijungęs komentavimui.