Baltų žinyčios vartai

0

Ab ovo, arba Kita margučio pusė

viršaitis balandžio 17, 2012 Kūrėjai ir kūryba, tradicijos ir papročiai

VAINIUS BAKAS//

Visada maloniai nustembu, kai taip netikėtai ima ir pasirodo kokio visiems žinomo žmogaus, kultūrinio autoriteto, kita, iki šiol nepažinta, neatrastoji pusė. Šitaip kadaise nustebino filosofo Arvydo Šliogerio surengta meninių fotografijų paroda, o štai dabar savo ir visų mėgstamą poetą Marcelijų Martinaitį atradau kaip puikų kiaušinių skutinėtoją – mėgėją ir profesionalą, į šią įdomią, rituališką, filosofinę kūrybą pasinėrusį jau daugiau nei 40 metų. Per tiek laiko susikaupė ir gausi, turtinga margučių kolekcija, įamžinta meninėse nuotraukose. Joje matome įvairiaspalvių kiaušinių, ant kai kurių likusios išskutinėtos ir praėjusio tūkstantmečio datos –­­ 1991, 1993 metai… Šios iškalbingų eksponatų ir jų kompozicijų nuotraukos išspausdintos malonaus dizaino, jaukioje knygoje „Marcelijaus margučiai“ (Rašytojų sąjungos leidykla).

Semiotikas A. J. Greimas sakė, kad kiekvienas akmenėlis gali būti laikomas savotišku eilėraščiu – unikali jo forma, spalva, vieta, kurioje jį matome, aplinka, tiksliau sakant, diskursas, ryšys su kitais akmenėliais. Šiuo požiūriu ir margučiai gali tapti eilėraščiais. Ne tik gali, bet jau yra! Visi jie turi savyje užkoduotą emociją, mitinį mąstymą. Knygoje apie margučių (ir ne tik) raštą radau įdomų poeto pamąstymą-komentarą: „Mano tėviškės žmonės visokius marginimus, dažymus, gražiai išaustus audinius vadindavo raštais. Sakydavo: gražiai išrašyti kiaušiniai, drobės, gūnios. (…) Manau, jog tas senovinis audinių, pjaustinių, papuošimų menas kažkada buvo tas pirmykštis raštas, ženklai, reiškę pasaulio ženklus, kuriuos, jau jų nesuprasdamos, dar mokėjo neraštingos kaimo audėjos, kiaušinių margintojos“ (p. 56). Margutis – tai toks eilėraštis, kuriame atsispindi „seniausias mūsų raštas, kurio jau nemokame perskaityti“. Ir kiekvieno rašto margumas vis kitoks, unikalus ir nepakartojamas. „Negaliu nukopijuoti ar pakartoti nė vieno man patikusio marginio, rėžtukas, pats kiaušinis vis diktuoja kiek kitokias linijas, ornamentus, temas, tarsi jame jau savaime būtų kažkas įrašyta“, – sako Marcelijus (p. 53).

Marcelijaus Martinaičio skutinėtus margučius, sudėtus į įdomias kompozicijas (simetriškus kvadratus, pabirus koliažus, ant staltiesių) fotografavo Vytautas Balčytis ir Ričardas Šileika. Pastarojo nuotraukos pasirodė itin žaismingos ir gaivios, atskleidžiančios tą gyvą, rodos, ranka paliečiamą buitį ir būtį. Meninėse nuotraukose regime ir lietpaltį, pakabintą ant krosnies durelių rankenos, pliauskas, krepšį, svogūno galvą su žaliais laiškučiais, vaizdą pro poeto langą, užuolaidų raštą, krepšio pynučių faktūrą – šie žavūs buities koliažai tam tikra prasme net papildo, susisieja su ankstesne M. Martinaičio knyga – „K. B. Įtariamas“. O juk ir tada prie puikios jos meninės kokybės daug prisidėjo R. Šileika, poeto tekstus papildydamas įvairiomis nuotraukomis, dokumentais, gyvenamosios aplinkos poetiškais koliažėliais. Verta susimąstyti, ar tik nebus tas lydekos spalvos lietpaltis ant krosnies durelių rankenos įtariamojo ir besislapstančio K. B. rekvizitas? Šį klausimą palieku atvirą kaip Velykų laukiančių namų duris… „Marcelijaus margučių“ nuotraukų kataloge taip pat matome savotišku laiko raštu išrašytą ir patį poeto veidą, iškalbingą jo miną, rankas, atsargiai skutinėjančias margučius. Man šis raštas – gyvas eilėraštis, žmogaus ir poeto liudijimas, kuris susipina su visais kitais raštais, be žodžių juos papildo, praturtina.

Vytauto Balčyčio nuotrauka iš knygos „Marcelijaus margučiai“

Apskritai kiaušinių skutinėjimą, kaip ir eilėraščių rašymą, galima pavadinti savita meno terapija, padedančia bent trumpam ištrūkti iš realybės gniaužtų, pamedituoti, pasirengti Velykų atėjimui, pajusti tą sunkiai nusakomą transcendentinį ryšį tarp žmogaus ir mitinės atminties, gamtos ir pasaulio. Margintojas rašo: „Tikriausiai manyje pabunda vaikystės atmintis, tas laukimas Kažko, kas įvyks mūsų šeimos, visų pažįstamų gyvenime, gamtoje. Net sunkiausiais laikais šita šventė būdavo šviesi, lyg Kažkas visiems už viską atleisdavo. Tarsi dingdavo visokios to meto bjaurastys, nuoskaudos, lyg ir nelikdavo sovietinės valdžios. Marginimas, skutinėjimas tapdavo tokiu visišku nusiraminimu, kuris kitokiais būdais visai nepasiekiamas, tai esu net pavadinęs meditacija. Skutinėdamas margučius pasineri į nenusakomus pojūčius, panašiai kaip kūryboje. Tada ištinka keistas galvojimas beveik be minčių, lyg ir išnyksti, persikeli į kitą erdvę ar laiką. Juk panaši būdavo namiškių ruoša šventėms: jiems ta ruoša taip pat reikšdavo tokį norą persikelti, išeiti iš dabarties, kasdienybės“ (p. 8).

Išduosiu, jog knygos pabaigoje skaitytojo laukia ir aštuoni žaismingi atvirukai, kuriuos galima (ir net būtina) išsiųsti savo draugams ar artimiesiems, dar pridėjus kokį šiltą ir paprastą sveikinimą. Dalį šių atvirukų pats jau panaudojau pagal gražią Velykų paskirtį – laukimo, bendravimo, dalijimosi džiaugsmu su kitais. Čia vėl prieš akis šmėkšteli R. Šileika su savo originaliai išleista atvirlaiškių knyga. O taip, gerai, kad prisiminiau – jam šiemet dar neparašiau atvirlaiškio… Gerai, kad iki švenčių dar liko laiko ir žmonių, kuriuos galima pasveikinti. O pašmaikštaujant – atėjo metas poetams leisti kulinarines knygas, dalytis receptais, margučiais! Tik taip dar galima išsaugoti mūsų nykstančias tradicijas ir ritualus, pamažu grimztančius į visuotinę vartotojų amneziją.

culture.lt

© 2012, viršaitis. All rights reserved.