1

Žvaigždė galiniame gryčios lange

balandžio 18, 2012 Kūrėjai ir kūryba, Leidiniai

ALFAS PAKĖNAS//
Fragmentai iš rengiamos žiemos publicistikos knygos.

Kaimas kryžkelėje

Yra plačioje Deltuvos seniūnijoje toks kaimas – Kurmėliai. Kai netikėtai išgirstu šio kaimo vardą, atrodo, girdžiu dainuojant aukštaitišką dainą. Toks gražus, tyras skambėjimas: kur mėliai? Kur mėliai? Kurmėliai – tai kaimas kryžkelėje. Seną aukštaičių plentą, iš Kauno vedantį į Ukmergę ir toliau – į pačias Aukštaitijos įsčias, daug nesidairydamas kerta kiek siauresnis Veprių–Deltuvos plentas. Šioje kryžkelėje iš abiejų pusių įsikūrę du kaimai: iš vakarų pusės – Trainiai, o iš rytų – Kurmėliai. Iš žiemių pusės Kurmėlius nuo šaltų vėjų užstoja Paliepės miškas, garsus derlingais avietynais ir riešutiniais lazdynais. Kai liepos mėnesį prisirpsta avietės, nenusakomu jų aromatu pakvimpa visa pamiškė, nuo kurios prasideda Kurmėlių pievos ir ganyklos. O rudenį, per patį bulviakasį, į Paliepę visi puola pjauti kelmučių. Velka jas iš miško bulviniais krepšiais. Kai kas, kad nereikėtų tempti per abi rankas pritutintų pintinių, grybauti važiuoja su arkliu. Parsivežę kelmutes verda, pasūdo, prislegia akmeniu, o žiemą ima iš polivanų rudomis stangriomis plėnimis ir šveičia su virtomis, puriai sukritusiomis bulvėmis. Tikras apsivalgymas!

iliustracija

Kurmėlių kaimas – kokių keturiolika vienkiemių ir du seni dvarai – Kazlausko ir Martusevičiaus. Kadaise stovėjo ir trečias, iki šiol tebevadinamas Verbickiokės dvaru. Beliko tik senas didžiulis ir sulaukėjęs sodas, apaugęs šimtametėmis liepomis. Su prižėlusiu prūdu vidury sodo. Sovietmečiu čia gyveno Paradauskai. Tačiau Adelę Paradauskienę visi nežinia kodėl vadino mergautine pavarde – Verbickiokė. Nebuvo jie nei dvarininkai, nei turtuoliai, tik ilgą laiką gyveno buvusio dvaro apgriuvusiame fligelyje. Kartu tame pačiame pastate laikė ir gyvulius. Tikrų dvaro šeimininkų niekas čia nebeatsimena nė pavardės, bet seni kurmėliškiai pasakoja, kad kažkada čia buvo tvarkingas ir prie turto palivarkas. Knygnešių gadynėje į jį dažnai pasibelsdavo knygnešiai, gabenantys knygas į Aukštaitiją ir Vilniją. Alfonsas Rakutis pasakoja, kad vieną rudens vakarą į dvarelį nuo Kauno plento užsuko vežimas su grabu, kuris buvo pritutintas lietuviškų knygų ir laikraščių. Šitaip knygnešiai apsisaugodavo nuo landžių ir įkyrių caro žandarų. Jie ne kartą nakvojo šitame dvare, kur gaudavo nakvynę, karštos kopūstienės dubenį ir dobilų arkliui. Toks svečias, anksti ryte išeidamas pro duris, slapčia ant komodos ar kur priemenėj palikdavo keletą knygelių lietuviškais rašmenimis. Šio dvaro pastatų jau seniai nebėra, didžiulis namas su stiklinėmis gonkomis ir jazminų krūmais palangėse seniai nugriautas. Iš jo kolchozų laikais suręstas svirnas taip pat papuvo ir buvo išvežiotas malkoms. Laikas negailestingas ne tik žmonių, bet ir pastatų likimui. Čia kadaise gyvenusiųjų džiaugsmus ir kančias beliudija didžiulis rūsys su plačiais, įvijais laiptais žemyn. Dabar jau priaugęs klevų ir ievų, kurios pavasariais, per patį žydėjimą atrodo lyg tardymo rūsiuose uždarytos mergaitės baltomis sukniomis. Žiūrint į jas, kažkas suspaudžia širdį. Laimė, kad tas žydėjimas trumpas – lyg gegužės vėjo gūsis.

Tašytų akmenų fligelyje taip ir gyveno Adelė Paradauskienė su sūnumi, išblyškusiu, liguistu paaugliu ir neištikimu savo vyru, kuris vakarais traukdavo per Paliepės mišką pas Milašiūnų kaime našlaujančią Lietuvos rusę Olgą Orlovą. Jos vyrą prieš kurį laiką rado pasikorusį savoje pirtyje, kuri stovėjo atokiau nuo namų. Dabar nebėr čia gyvenusių ir vargusių tų žmonių nė dvasios: kantrioji Adelė su sūnumi išsikėlė į Deltuvą, kur pasistatė namelius. Kurį laiką čia dar pavienišavęs, paskui ją išsikraustė ir nelaimingasis įsimylėjėlis Paradauskas. Tik sulaukėjęs sodas, drėvėta kriaušė dūlia, kažkada vesdavosi saldžius, geltonus vaisius, tik iš dilgėlyno tankmės vilkiokų akimis bespoksą raudonųjų serbentų krūmai – štai kas liko iš buvusio kadaise pasiturinčio palivarko gyvenimo.

Visi Kurmėliai kadaise buvo turtingi, garsūs savo derlingais laukais, darbščiais žmonėmis. Kai vasarą dvarų laukuose pražysdavo linai, pasak Alfonso Rakučio, visas kaimas būdavo mėlynas. Tas žydėjimas būdavo tarsi pagal kaimo vardą: Kurmėliai. Kurmėlių žemė – buvo linų žemė, linai čia visada gerai derėdavę. Dvarininkas Kazlauskas turėjęs tam tyčia kūdras linams merkti. Ir darbo žmonėms būdavę, ir mokėdavę dvarponiai neblogai. Dabar Kurmėliuose beliko tik seni vienkiemiai. Seni žmonės. O daugelis vienkiemių visiškai tušti. Apleisti. Sulaukėję sodai. Teisybė, paplentėje išaugo gražus čia atsikėlusio gyventi staliaus Vinco Juozokėno baltas mūrinukas. Nenugriovė ir senosios gryčios, kurioje savo gyvenimus nugyveno kelios Dailydėnų kartos. Vincas ne tik sutvarkė pakelės sodybą, bet ir pasodino didžiulį pušynėlį, kuris dabar smaragdu džiugina pravažiuojančiųjų akį ir pušiniu parfumu kvėpina Kurmėlių kaimo orą.

Ukmerge2.png

Kurmėliai – Dailydėnų kaimas. Čia gyvena net keturios Dailydėnų šeimos. Ir visi jie – ne giminės. Ir visi keturi šeimininkai –­ Vytautai. Paklausk, kur gyvena Vytautas Dailydėnas, tau nurodys keturias sodybas –­ pasirink, kad geras. Todėl juos kaimynai vadina pravardėmis. Vienas iš jų –­ Giedorius, nes turi nepaprasto grožio stiprų balsą, deja, jau pragertą. Kitą Dailydėną vadina Traktoristu, nes visą gyvenimą vikšriniu traktoriumi vagojo kolchozo laukus. Trečiąjį visi žino kaip Dilidėno Vitolką. O ketvirtasis, gyvenantis prie pat Kurmėlių dvaro, vadinamas tiesiog Vytautu.

Kadaise čia ėjusi melioracija per prievartą iš namų nieko nevarė, sodų nenaikino, nes buvusio „Lenino keliu“ kolūkio pirmininkas Juozas Kondratas nepritarė tam pragaištingam kaimų griovimui. Suprato, kad šiam kraštui užteks vienos –­ „moderniškos“ Dainavos gyvenvietės –­ anapus plento. Ir gyvena čia žmonės, žemės kurmiai, daugiausia jau nusenę, kupini valstietiškos išminties, vakarais savo atšlaimuose vis dažniau besidairantys į saulėlydį virš Paliepės miško. Nuo senų laikų jie vaišingi, geri, iškentę gūdžias pokario baisybes, girtų skrebų kratas, naktinius miškinių žingsnius, išvežimus. Gyvena prie trobų užsiveisę didelius sodus, išsikasę šulinius, kai kas – ir mažus prūdelius, prie kurių stovi pasišiaušusios, nedidukės, dūmais prakvipusios pirtys. Kantriai nešdami kiekvienas savo likimo kryželį.

Arnoldo Kubiliaus nuotrauka

Antariškių senuolis sulos jau nebeleidžia

Gražiai skamba – Antariškiai. Toks žodis – tikras deimančiukas eilėraščiui. To kaimelio vardas man visada dvelkė vienatve, beržynais ir paukščiais. Ir žmonės čia vienišiai – visi gyvena po vieną. Mažytis, nuošalus miškų kaimelis, kaip sakoma, paties Dievulio apleistas kraštas. Tik kelios sodybėlės palei visados šlapią, šaltiniuotą miško kelią. Pavasarį ir rudeniop čia nei praeisi, nei pravažiuosi. Nebent raitas prajosi. Trobelės menkutės, žiūri mažyčiais, baugščiais langeliais. Be didelių sodų, gerų šulinių. Ir vanduo be skonio, paviršinis, užtat pavasarį kiek sulos – kibirais nešk. Vaikystėje, kai į Antariškių beržynus dar pašalui neišėjus tėvas važiuodavo malkų, prie Jono Taraškevičiaus pirkaitės visada sustodavom atsigerti sulos. Ledinės, gerklę gniaužiančios, maloniai kvepiančios medžiu. Tada Jonas Taraškevičius dar buvo stiprus, pačioj sveikatoj, gyveno su žmona Monika, laikė gražią žalmargę karvę, tuntą skardžiabalsių šunų, augino dvi gražias, ilgaplaukes dukteris. Monika buvo garsi apylinkės siuvėja, o trobelėje būdavo jauku, šilta, kvepėdavo kaimo moterų atneštom medžiagom ir žarijomis įkaitintu prosu.

Dabar aštuoniasdešimtmetis senolis li­ko vienas su bevardžiu kiemsargiu šuneliu, kuris, pamatęs mus, nedraugiškai pašiaušė šeriuotą keterą ir kiauksėdamas puolė atlapoton priemenėn. Gryčiukėje dūmų – nors kirvį kabink. Jie tarsi milas veliasi iš besikūrenančios aptrupėjusios krosnelės, kuri pro išdegusias skardines dureles rodo pilną burną aukso žarijų. Pasikalbėti išėjome į atšlaimą, prie sniegu užneštų vartelių.

– Nug Žolines prasdės pinkti metai, kai gyvenu vienut vienutėlis. Tik su šuniuku. Da katinus yra. Ni kam žodžia ištart. Tik su jais ir pasišneku. Mano boba buva su manim tumetia, mes abudu 1917 metų gimimą, – liūdnoku šypsniu pasidalija Antariškių kaimo senbuvis. Aišku, nesaldu vienam dieną naktį.

– Galgi aplanko kas – atneša duonos, dar ko reikia namuos…

– Dvi dukteris turiu. Vienu gyvenu Janavoj. Atvažiuoji kas untru savaiti, atvežu duonas, cukrą, cigaretų, da ko reiki. Pensijėlu šiokiu tokiu gaunu, pragyvenu da. A daug senam kelmui bereiki? Tik va, sveikatas nebėr, šių žiemų visai sugriuvau. Kaip tas pečius…

– O sulos dar prisileidi – čia tiek beržų, klevynų…

– Kū–ū? Sulos? Kad, sakau, sveikatas nebėr. Seniau par visu vasarų turėdavau, kelis kubilus užraugdavau. I klevinės, i beržinės turėdavau. Būdava, avižų unt virša užberi, jos sudygstu, žaliuoji – kaip vasarojus lauki. Prapjauni peiliu gražiai skylu, semi puodeliu, – šneka dairydamasis į čia pat boluojančius beržus, pakeldamas galvą, apdengtą sena triause, į jų sustingusias viršūnes, žavėdamas mus gražia aukštaičių puntininkų tarme.

Išvažiuojant matau, kaip liūdnas, senas žmogus žilais styrančiais ūsais, seniai begramdyta barzda sėdasi palangėn, kur kažkada stovėdavo Monikos siuvamoji mašina, išlydi mus be jausmiu apleisto žmogaus žvilgsniu, o jo rudis, neseniai prie malkinės tampęs stirnos koją, matyt, rastą miške, užšoka jam ant kelių ir veržiasi palaižyti šeimininkui seniai bepraustą pasmakrę –­ tarsi kažką pasakodamas ir už kažką be galo dėkodamas.

Pasigrožėję aplink pusnynų architektūra, užpustytu rūsiu, mažuliuke pirtele, sukniubusia slėnelyje (prie jos vasarą verda šaltinis), dailiu beržynu, važiuojame tolyn. Niekas čia niekur nevažinėja, todėl ir rogių kelio nėra. Paštininkė, ir ta ateina tik pensijos dieną.

Bruonys sėjai ruošiasi jau viduržiemy

Bronislovas Jovaiša traukė iš šulinio vandenį – girdė gyvulius. Tuo šuliniu jis ligi šiol atsidžiaugti negali: dieną ar pavakary išėjęs iš gryčios vis pastovi prie jo, pažiūri tai į vieškelį, tai šulinio gilumon, paklauso aido. Visą gyvenimą išbuvo be žmonos ir be savo vandens. Šulinį išsikasė tik prieš keletą metų. Anksčiau gyvulius girdydavo iš balos, o sau vandens eidavo pas šaltinį prie beržynėlio, kuris virdavo peržiem lyg puodas ant ugnies. Kai per speigus neapsikentęs užšaldavo, Bruonys (taip jį čia visi vadina) vandens su naščiais eidavo pas kaimynę Jadvygą Zareckaitę, nedidelę, luošą, bet labai šviesios sielos moterytę. Bruonys –­ dar diktas, pagalintis vidutinio ūgio vyras, užkietėjęs kaimo senbernis. Gyvena geltonai dažytoje dviejų galų troboje su atviru gonku, turi kelis hektarus šlapios pamiškio žemės, dusulingą kumelę ir niekad nepasilakstančią, bergždžią karvę. Žinoma, pulkelį raibų vištų ir giedorių gaidį, kad būtų kam užgiedot paryčiais, porą šunėkų, kad „pakiauksėtų ir linksmiau būtų gyvent“ gūdžioje pamiškėje. Šis geras, tylus, be galo kantrus žmogus kolchozo laikais ilgus metus dirbo pašarų sandėlininku, važinėdavo gražiu, įšertu bėriu juodais kaip kranklio sparnas karčiais. Be galo mylėjo ir gerai prižiūrėdavo tą arklį. Tais laikais Bruonio kailiniai per žiemą kvepėdavo klojimu ir sausu dobilu, o ausinė kepurė užlankose būdavo nuolatos pribyrėjusi sudžiūvusių auksinių dobilų kuokelių. Gyveno su motina, o jai mirus taip ir pasiliko vienas. Šneka nedaug, sakytum, Baltušio Juza: skalsu kalbos. Tačiau mums buvo džiugu – pas Bruonį atvažiavome ne vieni: šlajkoje vylingai šypsojosi linksmoji našlė Ona Atkočiūnienė, kuri ūkininkui padės išsijoti miežius pavasario sėjai. Tam darbui kitame trobos gale su plūktine asla Bruonys pasistatęs tikrą arpą. Gal ir daugiau kas išsisijos… Kaip ten bebūtų – gera išvažiuojant palikti žmogų nebe vieną.

culture.lt

© 2012, viršaitis. All rights reserved.

Atsiliepimai (1)

 

  1. inga sako:

    Vietovės aprašymas iškart perkėlė į vaikystės prisiminimus.
    Tik dėdę pavadinote nelaimingu įsimylėjėliu… Kažkaip keista tai buvo skaityti.
    Ačiū Jums už straipsnį.

Palikite atsiliepimą

Jūs turite būti prisijungęs komentavimui.