0

Religija ir ezoterika

balandžio 24, 2012 PASAULĖŽIŪRA

Ribotam protui paviršutiniškai žvelgiant atrodo, kad religijos skiriasi viena nuo kitos – kiekviena jų turi savus dievus, savas maldas, ritualus, šventas vietas ir šventyklas, o taip pat daugybę taisyklių, pagal kurias turi gyventi tikintieji. Tai, ką viena religija pripažįsta kaip gėrį, kita religija gali vadinti nuodėme.

Pavyzdžiui, užmušti karvę indusui yra sunkesnė nuodėmė nei užmušti paprastą žmogų, kai tuo tarpu kitose religijose per šventes priimta skersti galvijus. Į sinagogą ir mečetę draudžiama įeiti neprisidengus galvos, o pravoslavų cerkvėje vyrams draudžiama būti su kepurėmis.

Judėjams neleidžiama tarti Dievo vardo, o indusai įsitikinę, kad kuo dažniau tarsi dievų vardus, tuo geriau. Musulmonui išgerti vyno – nuodėmė, o krikščionys jį naudoja per mišias. Atskiri skirtumai tarp kai kurių religijų gali pasirodyti tiesiog kaip priešingybės, ir tokių pavyzdžių galima pateikti šimtus.

Kas gi yra bendro tarp visų religijų? Kad atsakytume į šį klausimą, reikia pasižiūrėti, kaip “padaryta” kiekviena iš jų. Bet kokia religija turi:

a) kultą;
b) ypatingą pasaulėžiūrą.

Kultas, ar kultinė praktika – tai tikinčiojo konkretūs veiksmai, pvz., malda ar šventyklos lankymas. Pasaulėžiūra apjungia savyje visa tai, kaip įsivaizduojamas aplinkinis pasaulis ir žmogus. Svarbiausias dalykas religinėje pasaulėžiūroje – tai požiūris į antgamtiškumą, nematerialų pasaulį.

Ir išties, jei iš kiekvienos religijos išimtume viską, kas skiriasi nuo kitų religijų, pasiliks esmė, “šerdis”, kuri yra praktiškai vienoda visose religijose. Ši esmė byloja apie tai, kad Visata yra sudėtingesnė, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio: be mus supančio pasaulio, kuris mums įprastas, egzistuoja kitas, nematomas pasaulis, kuris daro įtaką viskam, kas vyksta aplink mus.

Ir žmogus turi turėti tai galvoje, derindamas savo elgesį su tam tikrais dėsningumais. Būtent šios žinios, sklindančios iš žmonių, kurie vėliau buvo pavadinti pranašais, mesijais, avatarais, mokytojais, ir tapo visų pasaulinių religijų atsiradimo priežastimi.

Reikia pabrėžti, kad bet kokios religijos įkūrėjai kalbėjo tik apie tai, kas atrodė jiems realu, kas buvo jų asmeninės patirties rezultatas. Jie turėjo ne tikėjimą tuo, apie ką kalbejo, jie tai tiesiogiai žinojo. Tiesioginis žinojimas yra betarpiško suvokimo rezultatas. Lygiai taip pat regintis žmogus žino, kad egzistuoja saulė todėl, kad pats ją mato, kai tuo tarpu aklasis gali tik tikėti saulės egzistavimu, remdamasis reginčiojo pasakojimais.

Štai todėl kiekvienoje religijoje yra privalomas tikėjimo elementas ir, kaip pasekmė – jį lydintys įvairūs garbinimo ritualai. Juk paprasti žmonės, suvilioti šventųjų žmonių stebuklais ir pamokslais, patys niekad nepergyveno nieko panašaus į šventųjų nušvitimus. Todėl jiems vienintelis būdas prisiliesti prie Didžios Tiesos buvo tikėjimas ir garbinimas. Statėsi šventyklos, buvo kuriamos maldos ir ritualai – visa tai stiprino tikėjimą ir padėjo garbinti Dievą.

Tačiau visada atsirasdavo žmonių, kurie sugebėdavo daugiau. Dėka ypatingų darbo su savimi metodų, tokie žmonės taip ištobulindavo save, kad patys išmokdavo pergyventi tai, apie ką kalbedavo jų mokytojai. Savęs tobulinimo metodai buvo perduodami iš mokytojų mokiniams, jų skaičius, laikui bėgant, augo, susidarydavo ištisos mokyklos.

Ir taip – kiekviena religija nuo savo atsiradimo momento vystėsi paraleliai dviem kryptimis. Pirmoji – gerai žinoma ir masinė – išorinė, paremta tikėjimu ir religinių ritualų laikymųsi. Ši kryptis, laikui bėgant, buvo apipavidalinta religinėmis organizacijomis su savo atributika, apeigomis ir šventyklomis, kur tikintieji galėjo atlikti savo kulto reikalus.

Antroji kryptis – negausi ir uždara nepašvęstiesiems – vidinė, besibazuojanti ant slaptų žinių ir intensyvių praktikų. Tai – ezoterika (graikiškai esoterikos – vidinis, paslėptas), leidžianti savo apsekėjams praktišku būdu keisti save atitinkamai idealams, kuriuos skelbia kiekvienos religijos įkūrėjas. Dėka tiesioginio ir betarpiško pažinimo, ezoterikai įsisavindavo giliausias tiesas, kurios glūdi kiekvienos religijos pamatuose.

Ezoterikai svarbu įgyti mistinės patirties, o ne laikytis papročių ir ritualų, kurie remiasi tam tikromis religinėmis normomis ir taisyklėmis. Todėl ezoterikus dar vadina mistikais (iš graikų mystikos – paslaptingas).

Mistika – tai suvokimo išplėtimas už materialaus pasaulio ribų. Mistikui pavyksta tiesiogiai susiliesti su didžiausiomis Visatos ir žmogaus paslaptimis, ir jis remiasi ne tikėjimu, bet nuosava patirtimi. Todėl tarp tikrų ezoterikų niekad nebuvo nesutarimų ir, juo labiau, priešiškumo, nors jie galėjo priklausyti skirtingoms tradicijoms ir mokykloms. Juk mistinė patirtis priklauso nuo giluminės, fundamentalios žmogaus ir Visatos sandaros, o šie dalykai vienodi bet kuriai tautai, bet kuriam laikmečiui.

Seniausios iš dabar žinomų ezoterinių mokyklų atsirado maždaug prieš 7-10 tūkst. metų. Kai kurios mokyklos išnyko, kitos iki šiol tebetęsia savo tradicijas. Tokios mokyklos buvo ir yra džainajizme (digambarai), induizme (daugybė jogos ir tantros mokyklų), budizme (vadžrajana, deogčen), daosizme (“vidinė” alchemija, kai kurios cigun mokyklos), judaizme (chasidizmas, kabala), krikščionybėje (pas pravoslavus – isichazmas, pas katalikus – Lojolos apsekėjai ir Malabaro krikščionys), islame (dauguma sufizmo ordinų), vudu, amerikiečių indėnų tradicijose (viena tokia atšaka yra aprašyta Karlo Kastanedos), tarp australijos aborigenų. Dauguma žymių mistikų (Empedoklis, Pitagoras, Paracelsas, Jakobas Biomas, Gurdžijevas, Štaineris, Ošo ir kt.) dėl įvairių priežasčių sunkiai priskiriami kokiai nors vienai tradicijai, dažnai jie patys kūrė naujas tradicijas.

Mistikai visada slėpė savo žinia, kadangi, jeigu jas neteisingai supras ar neteisingai panaudos, bus pakenkta ir pačiam sau, ir aplinkiniams. O štai dauguma tradicinių religijų atstovų labai negatyviai žvelgia į ezoteriką, absoliučiai jos nesuprasdami ir todėl laikydami ją kenksminga erezija. Jie teisūs: juk eilinius kunigus domina ne tobulumo ieškojimas, o banalus noras “apginti tikėjimą”.

Tokie “religiniai veikėjai” paverčia savo religijas socialinėmis organizacijomie, kurios agresyviai kaunasi už valdžią žmonių protams ir bazuojasi ant nebegyvų dogmų. Būdamos gyvos savo skelbėjų lūpose, pirmapradės religijų įkūrėjų idėjos visada labai greitai buvo numarinamos jų pasekėjų, kurie absoliučiai neturėjo jokios charizmos ir todėl labiausiai rupinosi platinti “tikrąjį tikėjimą” ir kurti atitinkamus socialinius institutus. Todėl nė vienas žymesnis meistras netilpdavo jo laikais egzistavusiuose tradicijų rėmuose, o kurdavo naują tradiciją, kurią, savo ruožtu, labai sėkmingai numarindavo jo “pasekėjai”.

Ezoterika yra labai dažnai painiojama su okultizmu ir netgi juodąja magija, tačiau nieko bendro su dvasių iššaukimu ar burtais ezoterika neturi. Neretai ezoterika vadinamos pranašystės apie ateitį, paslaptingos legendos apie tolimą praeitį,, pasakojimai apie neregėtas šalis ir pan. Panašūs mitai dažnai kalba apie nesiliaujantį slaptą karą tarp “baltojo” ir “juodojo” pradmenų. Tokios teorijos paprastai suvilioja žmogų ieškoti tasių jėgų aplink save (patį save jis, suprantama, priskiria “baltiesiems”).

Tokio pobūdžio mokymus dažnai vadina mezoterika, t.y. vidurine kryptimio tarp įprastų žinių – egzoterikos ir ezoterikos. Juk jeigu žmogus mato tik mažą dalelę tiesos, natūralu, kad jis prikurs pats, remdamasis savo protu ir įsivaizdavimu.

Tokiu būdu kiekviena religija sąlyginai dalijama į du sluoksnius – išorinį (ritualinį-apeiginį) ir vidinį (ezoterinį). Šiedu sluoksniai, jeigu religija dar “sveika”, papildo vienas kitą, kadangi leidžia skirtingiems žmonėms vystytis priklausomai nuo gamtos jiems duotų sugebėjimų. Pavyzdžiui, žinomi pavieniai atvejai, kai paprasti tikintieji maldos metu patiria gilius mistinius išgyvenimus. Tačiau vienas iš ezoterinių praktikų uždavinių yra išmokyti žmogų suvokti ir tikslingai pasiekti panašias būsenas.

Kartais išorinė (apeiginė-ritualinė) religijos dalis lyginama su kūnu, o jos vidinė, ezoterinė dalis – siela. Pati gi ezoterika panaši į milžinišką ledkalnį, kurio didžioji dalis yra po vandeniu ir paslėpta nuo nepašvęstųjų žvilgsnių.

anomalija.lt

© 2012, viršaitis. All rights reserved.

Palikite atsiliepimą

Jūs turite būti prisijungęs komentavimui.