0

Eksperimentas: grįžtu namo – į Lietuvą(1)

balandžio 23, 2012 Lietuviai užsienyje

M. Katkutė//

Gyvenu Londone. Esu emigrantė. Tipinė ar netipinė, spręsti jums. Europos megapolyje esu jau dvejus metus. Turbūt nenustebinsiu pasakydama, kad čia labai gausu išvykusių lietuvaičių. Drįstu pastebėti, kad čia taip pat gausu išvykusių lenkų, rusų, japonų, italų, prancūzų, amerikiečių, kolumbiečių, australų – ir visų kitų. Tad ne tokie jau mes išskirtiniai. Ir kad iškart nesukelčiau negatyvių nuotaikų žodį emigrantai pakeisiu į išvykėliais, kad būtų apie ką diskutuoti.

Į Londoną atvykau studijuoti magistro. Mano laimei, planas nepavyko, nes dabar turėčiau dar vieną popierių, patirties ir skolą banke, nes Londonas – ne Vilnius ar Kaunas, ar Klaipėda – mamos konservais nepasimaitinsi, o ir studijos itin brangios, nereikia nė prestižinio universiteto. Aš stojau į šešis. Įstojau į penkis, o šeštas buvo tas, kurio norėjau, tad nusprendžiau diplomų nesivaikyti ir įsidarbinti savo trokštamoje srityje – reklamoje (Lietuvoje baigiau politikos mokslus, bet reklamos srityje susirenka žmonės su išsilavinimu, ne specialybe).

Vietiniai lietuvaičiai sukiojo pirštu ir sakė, kad daug kas čia bando ,,prasimušti” ir tai užtrunka ilgai. Daug laiko neturėjau, tad labai stengiausi ir jau po trijų mėnesių gavau norimą darbą pagal vadinąmąją ,,graduate” programą. Neslėpsiu, teko padirbėti mėnesį užkandinių tinkle. Kolektyvas smagus, bet grįžti tuščia galva namo – ne man.

O toliau kaip ir visur: sunku gauti pirmą darbą, o po to tave jau ,,medžioja”, tad nepraėjus nė metams jau dirbau vienoje geriausių ir didžiausių Londono reklamos agentūrų. Su darbu gavau ir priedą – pagaliau įsikraustėm į puikų lofto stiliaus butą Haknyje su panele angle bei panele japone pašonėje.

Dar pamiršau pasakyti, kad nuo mokyklos laikų Londonas buvo mano svajonių miestas. Svajojau čia atvažiuoti ir padaryti tą ,,neįmanomą” karjerą, ,,virti” didmiesčio gyvenime, eiti į teatrus, koncertus, keliauti ir šiaip prasmingai gyventi.

Laikas eksperimentui

Bet eksperimentas ne apie tai kas buvo, o apie tai kas bus. Po dvejų metų sėkmingo ūžesio karjeros srityje, nusprenžiau grįžti į Lietuvą, tiksliau į Vilnių (šiaip esu kilusi iš mažo Gargždų miestelio, ten ir dabar puikiai gyvena mano tėvai bei likę draugai). O ko? Taigi geresnio gyvenimo.

Laikas madingajam viešam pasiteisinimui, kodėl gi dabar niūriais, kone viduramžių laikais, patogų, sotų ir ,,perspektyvų” gyvenimą keičiu į civilizacijos pamirštą Lietuvą. Pasistengsiu glaustai.

Visų pirma, kaip sako senolių išmintis, svetimoj žemėj pranašu nebūsi. Tad kad ir kiek besistengtum, būsi vienas iš tūkstančių puikių. Lietuvoje gali būti bent vienas iš dešimt.

Antra, Lietuvoje egzistuoja laikas. Londone jis tiesiog išnyksta. Nusprendei kur nors nuvykti ar susitikti su draugu puodeliui kavos – tenka labai ilgai svarstyti, nes norom nenorom, tai vistiek užims mažiausiai pusdienį tavo ir taip aukso vertės laisvalaikio. Lietuvoje per pusdienį ir seniai matytas gimines kitam mieste aplankytum – va tau ir išvyka.

Trečia, kokybiškas socialinis gyvenimas per du metus nesusiformuoja. Nuolat blaškaisi tarp draugų čia ir Lietuvoje, o ką jau kalbėti apie visas svarbias ar itin liūdnas progas. Taip, gal per dešimt metų socialinis gyvenimas atsisuktų į kitą pusę. Tiek laiko aš neturiu.

Ketvirta, jau po pirmo pusmečio gyvenimo čia supratau, kad lietuviai Lietuvoje yra tokie patys tinginiai, kaip anglai Anglijoje – no ofense. Atvykę čia, jie pluša ir braukia devintą prakaitą mažai perspektyvų turinčiuose darbuose. Šitaip stengiantis tik tikram nelaimėliui būtų sunku gyventi Lietuvoje, bet indų plovėju gi nebūsi su dviem aukštaisiais ir magistru (ieškant darbo, nė vieno rimto pokalbio metu nebuvau paklausta parodyti ar papasakoti apie savo diplomą – aut. past.).

Penkta, mano subjektyviu vertinimu, po penkerių metų Lietuva bus ekonomiškai stabilesnė, o kartu ir stipresnė šalis nei visiems įmanomiems pasaulio ,,veikėjams” prasiskolinusi Jungtinė Karalystė. Reikia tik žiūrėti teisinga kryptimi. Šiek tiek šiauriau ir į kairę.

Šešta, tiems, kurie sako, kad išvažiuoja visi, sakau: „Valio“. Tie, kas turi drąsos ir sveiką nuovoką, pasisems patirties, praplės akiratį, galbūt užsidirbs pirmai pradžiai (būstui, jachtai, sodui, verslui ir kt.) ir grįžę mėgausis gyvenimu ir toliau uoliai dirbdami savo labui. O jei nepatiks situacija valstybėje, ne sakys, o darys. Pilietinio aktyvumo formų yra daug.

Septinta, pagyvenusi Londone supratau, kad mūsų – lietuvių – orumas yra tik šnipštas, trumpalaikis susireikšminimas, nieko doro nepasakantis apie mūsų tautą. Jau seniai nebepykstu ant draugų užsieniečių, kurie sako, kad Ryga yra Lietuvos sostinė, ar išvis galvoja, kad Lietuva – Balkanų šalis. Pridėkite ranka prie širdies ir išvardinkite visas 27 (o jų tiek daug?) Europos Sąjungos valstybes ir jų sostines. Ir prisiminkite, kad mūsų istorinis ir geografinis išprusimas yra mūsų privalumas, tad neprunkškime ir juo pasinaudokime.

Aštunta, tie kurie mano, kad Vakarų valstybėse gyventi yra lengviau – klysta. Taip, gyvenimas yra lengvesnis itin mažas pajamas gaunantiems, bet vidutinė klasė – tokia pati. Nuolatiniai verkšlenimai, vargas su būsto paskolomis (mano kambario draugė, baigusi Politikos mokslus Oksfordo Universitete apie būstą sakė galėsianti pasvajoti tik jei gaus palikimą. Ir tai nebus trijų aukštų namas su dviem hektarais žemės, o kuklus butelis – aut.past.), tie patys verkiantys mokytojai ir valdininkai, užmiršti pensininkai – o kur dar banda iš pašalpų gyvenančių piliečių ir problemos su imigrantais iš viso pasaulio bei nuolatinis nepasitenkinimas valdžia.

Ir paskutinis, gana svarbus. Kai esi įmetamas į balą ir tikiesi išlipti sausas, esi svajotojas. Kai išlipi iš balos ir nusprendi, kad daugiau į ją nekrisi – jau pasimokei. O kai įkrenti į balą ir sužinai viską apie tą vandenį, įkristi būsi pasiruošęs visada. Išaiškinant susipainiojusias metaforas – kai atsiduri Londone, kur esi niekam nereikalingas, niekas tavęs nelaukia ir išvis galvoja, kad atvykai ,,vogti” vyrų ar susirinkti pašalpų, išmoksti būti savarankišku ir atkakliu. To Lietuvoje trūksta kokiems devyniasdešimčiai procentų gyventojų.

Apsisprendimo momentas

Apsispręsti dėl išvykimo nebuvo sunku.

Kaip ir kiekvienam išvykėliui, kebliausias klausimas yra kada. Už metų? Kai užsidirbsiu namui (ar geram BMW)? Kai jau vaikams reikės į mokyklą? Kai Lietuvoje pagerės situacija? Kai asmeniškai pakvies A. Kubilius? Kai jau tikrai nusibos? Kai išmes iš darbo? Kai padarysiu karjerą? Kai kas nors pasiūlys svajonių darbą? Klausimai labai individualūs ir, deja, ta riba yra itin sunkus reikalas.

Mes (gyvenu su draugu ir, turiu prisipažinti, kad dviese nuspręsti lengviau – aut.past.) vieną vasaros pabaigos rytą, supratom, kad net nepastebėjom, kaip ta vasara praėjo, ir negalėjom prisiminti, ką, be nesibaigiančių darbų, per ją nuveikėm.

Sukrapštėm visas santaupas, atsisakėm visų planuotų atostogų, pirkinių ir šiaip išlaidavimų, dar smarkiau įnikom į darbus ir nusipirkom sodybą, o kartu ir ,,pasirašėm“ sau nuosprendį sugrįžti pavasarį, gi reikia ruošti dirvą bei laukti pažadėtosios vasaros ir gyvenimo po klevu.

Reziumė

Kažkada skaičiau, kad devyni iš dešimties žmonių labiau bijo mirties, nei pasikeitimų. Nusprendžiau pasinaudoti situacija ir būti tuo vienu iš dešimt. Taip, supratote teisingai, pasinaudoti kitų ignoruojama galimybe gyventi sėkmingai ir įdomiai.

Apsisprendimas tik pradžia. Laukite tęsinio – iki išvykimo liko tik du mėnesiai, tad nuotykiai garantuoti. Taip pat ir atsakymas į klausimą – tai ką, po velnių, tu ten, jauna naivi mergiote, veiksi?

P.S. Jeigu pasaulis vis dėlto nuspręs pasibaigti 2012-aisiais, bent jau pasibaigs ten, kur ir prasidėjo.

laukite tęsinio

ekonomika.lt

© 2012, viršaitis. All rights reserved.

Palikite atsiliepimą

Jūs turite būti prisijungęs komentavimui.