Eilės Motinos Dienai
gegužės 6, 2012 Eilės, Kūrėjai ir kūryba
LIETAUS PANOPTIKUMAS
Ginas Žiemys//
Mes gyvenome vis geriau ir geriau,
Kai lydavo virš lovos – bėgdavome su dubeniu,
Kai pliaupdavo virš stalo – atitraukdavome jį,
Tačiau debesims tai nepatiko ir jie lijo dar pasiučiau,
Dar smarkiau reikėjo lakstyti po kambarį,
Nebeužteko skardinės, reikėjo kibiro,
Tačiau ir jis buvo kiauras, o lietus lijo ir lijo,
Kai stumdavome stalą, jis kliūdavo už lovos,
O prie lovos kelią užtverdavo kėdė,
Turėjome ją vieną, ji buvo mūsų turtas,
Atmenu, kai parnešiau iš šiukšlyno,
Ir atsisėdo kaimynė, nebuvo ji už mus turtingesnė,
Nes paprastai pritūpdavo ant slenksčio,
Tiktai tądien pamainė įprastą tvarką,
Gal ant slenksčio dar aušo bulvelių puodas,
Gal kiūtojo katė, turėjome tokią rainę,
Plojosi ant grindų kaip pakirsta kulkos,
Ak, koks išgąstis, kokia gėda prieš žmones,
Iš siaubo klykė vargšelė, išsinarinusi petį,
Nors tąsyk nelijo, po kojų netelkšojo balos,
Reikėjo ravėti daržus ir kasti jos bulves,
Nes ranka jai negijo nei po dviejų, nei trijų metų,
Guli ji po žeme dabar, skauda visi kaulai,
Bijo tokia prieš Viešpatį pasirodyti,
Mes gyvenome vis geriau ir geriau,
Laime tryško mūs akys, nes penkmečio planą
Būdavo visuomet viršiję lietūs, kai liaudavosi
Ties užsnigtomis runkelių krūvomis,
Švilpiant vėjui, vidury beribio lauko,
Stingstant kūnui ir pirštams, išklaipytiems artrito,
Nebeišlaikantiems peilio, kai gniuždavo keliai
Nuo gurvuolio, sunkaus, moliu aplipusio,
Reikėjo tik pamatyti į ledą virstantį purvą,
Gruodą ir per jį dardantį vežimą, arklio liūdnas akis
Ir sniegynuose pasimetusią, vargo nukankintą figūrėlę,
Tačiau kam gi rūpėjo nukankintas žmogus?..
Kur tu dabar?.. Ar lietūs pas jus lyja?..
Dailininkas Vincas Slendzinskis "Senutė veria adatą"
© 2012, viršaitis. All rights reserved.
Latvijas Dievturu Sadraudze
