2

Lietuvių kalbai dabar – geriausi laikai

gegužės 9, 2012 Lietuvių kalba

Indrė Pepcevičiūtė//
Per pastaruosius 500 metų lietuvių kalbos padėtis niekada nebuvo tokia gera kaip dabar. Aišku, grėsmių yra, bet kada jų nebuvo?

Tokios nuomonės laikosi žinomi kalbininkai Antanas ir Irena Smetonos. Moderniu požiūriu į kalbą pasižymintys mokslininkai vis dėlto sako, kad ir „kalbinės davatkėlės“ reikalingos, nes tokie žmonės palaiko pusiausvyrą.

BFL nuotr.Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkė Irena Smetonienė

Kokia atrodo lietuvių kalbos situacija žvelgiant istoriškai?

I.S: „Kitose šalyse pati bendrinė kalba pradėjo kurtis kitaip – tai buvo valdžios reikalas, palaikymas. Pas mus to nebuvo. Mūsų gramatikos dalykai pradėjo kurtis nuo Amerikos lietuvių paskelbto konkurso, mažytės gramatikėlės, paskelbtos Jono Jablonskio su Avižoniu. Tik 1922 m. valdžia pripažino. Tik tada Konstitucijoje atsirado, kad lietuvių kalba yra valstybinė kalba, tada J.Jablonskio gramatika Švietimo ministerijos pripažįstama privaloma, įkuriamas Vytauto Didžiojo universitetas ir tik tada galima kalbėti apie tikrąją kalbos politiką.

Kol nėra visuomenės sąmoningumo, kas yra bendrinė kalba, o kas kasdienė, vyrauja modelis „patinka nepatinka“, kas reglamentuojama įstatymų ir kas ne. Čia visai kita padėtis, švietimas – dar kita padėtis. Nuolatinės reformos, metodų ieškojimas.“

A.S.: „Tu taip nesakyk, pirmoji gramatika – Danieliaus Kleino.“

I.S.: „Nesąmonė, nebuvo ten jokios bendrinės kalbos.“

A.S.: „Noriu patikslinti. Tai, ką J.Jablonskis padarė, nukeliame prieš jį kepurę, bet padarė jis tai pasilypėjęs ant pirmtakų pečių. Bendrinės kalbos pradžia yra Martyno Mažvydo „Katekizmo prasti žodžiai“. Žinoma, J.Jablonskio vaidmuo dabartinei bendrinei kalbai buvo labai svarbus. Apskritai, kalbant apie kalbą, stengiuosi pabrėžti vieną dalyką. Niekada per pastaruosius 500 metų lietuvių kalbos padėtis nebuvo tokia gera, kokia yra šiandien. Statusas yra. Ar jis kada nors buvo? Nebuvo.

Visose srityse lietuvių kalba atsirado tik nuo XX a. antrojo dešimtmečio. Vertinant visas aplinkybes reikia neužmigti ant laurų. Tai nereiškia, kad lietuvių kalbai išnyko grėsmės, kurios grėsė pastaruosius 500 metų, tik jos yra visiškai kitos.

Kokios tos grėsmės?

A.S.: „Apsidairykite – už lango XXI a. Dabar negalima kalbos nei tvarkyti, nei norminti, kaip tai darė J.Jablonskis ar kaip tai darė mūsų vyresnieji kolegos XX a. viduryje ar antroje pusėje. Dabar viskas kitaip. Pirma, kalba keičiasi ir turi keistis, nes ji gyva. Antra, ši kalba – nebe valstiečių kalba, o visų gyvenimo sričių kalba. Taigi didžiuliai pokyčiai, ir juos stabdyti ar elgtis, kaip buvo elgiamasi prieš 40–50 metų su svetimžodžiais, visiškas nesusipratimas.

Kita vertus, negalima elgtis, kaip elgėsi kai kurie mūsų žmonės, pasijutę pasaulio piliečiais. Viskas, dabar anglų kalba – OK, važiuojam į Europą, taip patogiau, mus visi geriau supras. Tai yra visiška nesąmonė. Be gimtosios kalbos išsaugojimo, jos funkcionavimo, priežiūros, palaikymo visose gyvenimo srityse nieko nebus. Taigi reikia šitų kraštutinumų: kvailo davatkizmo arba tos kvailos meilės, kai esame pasiryžę apkabinti lietuvių kalbą taip, kad ji uždustų ir jos neliktų. Kitas kraštutinumas yra kosmopolitizmas. Tai yra šių laikų pavojai mūsų kalbai. Su tuo reikia kovoti, tvarkyti kalbą. O kaip tai daryti, štai didžioji kalbos tvarkytoja tegul ir papasakoja.“

I.S.: „Pirmiausia nesutinku, kad nuo viskas prasidėjo M. Mažvydo. Tada net rašybos neturėjome. Antra, XIX a. apie kalbos sistemą nebuvo nė kalbos. Jie ką darė? Rusiškus žodžius stengėsi ištaisyti, kad būtų lietuviški. Toks buvo XIX a. iki J.Jablonskio, kol jis pasakė, kad yra sistema ir netinka akinių vadinti antnosiais ar spektaklio vypsone.

Viskas atsiranda 1936 m., kai buvo paskelbti norminimo principai ir kriterijai. Užtat ir sakau, kad per jauna ta mūsų kalba, jog visuomenė viską drąsiai priimtų. Mus dažnai kaltina, kad kalbos komisija susina kalbą, nes leidžia vartoti tarptautinius žodžius. Bet čia prisimenu J.Jablonskio žodžius, kad jei neturime tinkamo žodžio, kuriuo galėtume pakeisti, geriau tegu lieka tarptautinis. Kalbos norminimas – nepaprastai sunkus dalykas.“

Kadangi jau kalbame apie kalbą, grėsmes, nukeliaukime iki kaimynų latvių. Neseniai ši tauta parodė vienybę ir savo stiprybę – referendume balsavo daugybė žmonių, kad tik rusų kalba nebūtų paskelbta antra valstybine. Kaip jūs vertinate šiuos dalykus?

A.S.: „Mano galva, čia yra vienareikšmiška Maskvos provokacija. Ir kai yra provokacija, tai ką čia vertinti. Ar tai įmanoma Lietuvoje? Siūlau visai netikėtą žvilgsnį. Koks nors rusas ar lenkas man mažiausiai baisus. Tegul jie gyvena taip, kaip nori, vardus rašo, kaip nori. Bet jeigu Lietuvos politikas, rimtas veikėjas, konservatorius, pasako, kad antroji valstybinė kalba turi būti anglų, tai kuo tai skiriasi nuo to, kad tie rusai rusų kalbą iškėlė. Ten nusikaltėliška veikla, šie žodžiai irgi yra nusikaltėliški. Kur su tokiu požiūriu nueisime, nežinau.“

I.S.: „Labai džiaugiuosi dėl latvių. Kai nuvažiuodavau aplankyti savo kolegų į Latvių kalbos komisiją, jie pasakodavo, kaip už tą latvių kalbą kovojo, išgyveno ir kaip bijojo to referendumo. Ir man labai gražu, kad jų tiek daug atėjo balsuoti. Pagaliau jie tikrai pasakė, kad jiems latvių kalbos reikia. Jų padėtis yra sudėtingesnė nei mūsų. Visąlaik jų komisijos pirmininkai, kalbos agentūros žmonės sakydavo, kad mums pavydi, nes jau esame perėję tą baisų dvikalbystės laikotarpį.

O jie tebekariauja, kuri kalba turėtų būti ir kaip ji turėtų atrodyti. Jiems tikrai sunku. Dėl to ir sutartį tokią esame pasirašę, kad mėginsime ginti, jei Europoje kur tektų kalbėti, tiek lietuvių, tiek latvių kalbas – baltų kalbos vardu. Su estais kitaip. Jie už save pakariauja.“
diena.lt

© 2012, viršaitis. All rights reserved.

Atsiliepimai (2)

 

  1. romukas sako:

    palaikau A. Gotautą. Mintis tikra. Nesutinku su pasakymu, kad jei lietuvių kalboje nėra atitikmens svetimžodžiui, naudokim svetimžodį. Tai lengviausias kelias . O kam tada reikalinga lietuvių kalbai vystyti sudaryta įstaiga? Algą paimti?
    Juk senovėje jokių „komisijų“ nebuvo ir Lietuvos kaimietis ,nesiskolindamas iš kitų, sugalvodavo pavadinimą reiškiniui ar daiktui, kuris jam buvo reikalingas. Mokykitės galvočiai iš prastuomenės ir ten rasit aukso puodą lietuvių kalbai.

  2. Artūras Gotautas sako:

    Kokia progą čia tą lenką J.Jablonskį iškeliat? Tai žmogus,kuris išdarkė senąją lietuvių kalbą,kad vos ne vos įmanoma jąją atsijot..Pradės čia kiekvienam lietuvybės niekintojui rugių vainikus pint..Labai buvo gražiai J.Jablonskis įvertintas,ant penkių litų „banknoto“,vertesnė jo vertė nebuvo įmanoma..Už Žemaitę ir Valančių „vertingesnis“ tebuvo,bet ir taip neilgam,mat į monetas išmainė anuos.. :)

Palikite atsiliepimą

Jūs turite būti prisijungęs komentavimui.