Baltų žinyčios vartai

0

2012 Baltų sueigos Latvijoje pranešimai.Lietuva. Jonas Trinkūnas

viršaitis birželio 17, 2012 Baltijos šalyse, Baltų bendravimas

Nors Romuvos krivis negalėjo tiesiogiai atvykti į baltų sueigą Trikatoje, bet atsiuntė savo pranešimą, kurį išvertė vertėja ir perskaitė sueigos dalyviams. Su malonumu skelbiame jį skaitytojams.

Lietuvių tautosakos pasaulėžiūra

Tautosakos paveldas kupinas įvairiausios kilmės tekstų. Ikikrikščioniški pasakojimai  persipynę su krikščioniškais vaizdiniais. Krikščionių idėjoms skverbtis į lietuvių sąmonę padėjo tai, kad pagrindiniai senųjų dievų vardai buvo panaudoti naujai religijai skleisti. Žinoma, po lietuviams žinomų dievų vardais buvo įvedamos naujos prasmės. Taip atsitiko su Dievo ir Velnio vardais.  Vis dėlto, lietuviai geriau išlaikė pagrindinius dievų vardus, negu kaimynai – slavai arba germanai.

Dvi lietuvių religinės sąvokos „Dievas“ ir „Šventas“ apsprendžia religinės sistemos visumą. Pažvelkime, kas bendro tarp jų ir kuo jos skiriasi.

Lietuviai kartu su kitais baltais išlaikė indoeuropietiškąjį „dievą“

(ide – deivos – tas kuris šviečia, šviečiantis). Švytėjimas susijęs su antgamtiškumu arba dieviškumu. Palaipsniui jau gilioje senovėje susiformavo ir įvaizdis, ir žodis Dievas,  turėjęs ir  bendrinę prasmę. Bendriniu dievo vardu  buvo vadinami ir visi kiti dievai, pavyzdžiui, dievas Perkūnas, deivė Medeinė ir pan.

Svent- ( iš ide kuen–to) labai senas šventumą žymintis žodis.  Baltai išlaikė seniausią prasmę, susijusią su vandenimis (upių, upelių, ežerų vardai). Šventumas susijęs su žeme („Šventa žemė“ ir kt.)

„Dieviškumą“ atitinka  „šventumas“, kuris taip pat reiškia švytėjimą,  Žemės,  ugnies, požemio ir vandenų dieviškas reiškėjas buvo Velinas.  Štai kodėl senosiose religinėse apeigose taip svarbios šitos stichijos – ugnis, vanduo, žemė

Sakmėse jau veikia dievai kūrėjai Dievas ir žemės bei mirusiųjų dievas Velnias.

Ar senovės lietuviai turėjo vieną vyriausią dievą, tyrinėtojai nesutaria. Lietuvių mitologijoje ir folklore Dievas minimas labai dažnai, tačiau po Dievo vardu slypi įvairios prasmės.  Manoma, jog ilgą laiką lietuvių Dangaus Dievas ir Perkūnas buvo beveik tapatūs. Lietuvoje įsigalint krikščionybei, krikščioniškasis Dievas imtas vadinti lietuvišku vardu Dievas, nes jis buvo beveik toks pat, kaip ir lotynų kalboje  deus. Sakmės ir pasakos išsaugojo labai skirtingų laikotarpių mitinius ir religinius veikėjus  bei idėjas. Greta indoeuropietiškojo Dievo iškyla biblinis krikščionių Dievas, veikia ir senasis lietuvių Perkūnas, ir ypač populiarus Dievas Senelis. Atsekti tikruosius veikėjus ne visada lengva.

Sakmių Dievas dalyvauja pasaulio kūrime, bet toliau jis tarsi atsitraukia nuo aktyvios veiklos. Jis beveik neminimas senovinėse apeigose (ne krikščioniškose),  todėl jis vadinamas  deus otiosus – neveiklusis dievas. G.Beresnevičius abejoja, ar lietuvių Dangaus Dievą galima tapatinti su Pirmadieviu. Sakmių Dievas ir Velnias yra broliai, todėl priklauso vėlyvesnei mitologinės sklaidos fazei (G.B. Eglė žalčių karalienė ir lietuvių teogoninis mitas, V.2003, 125 p.)

Dualistinė pasaulėžiūra

Baltų kultūroje ryškus dualizmas ir  dvynių kultas. Tai jau matosi sakmėse apie pasaulio kūrimą. Lietuviai ir Latviai turi  Dievo ir Velnio dievų porą. S.Grūnau aprašytoje  prūsų mitologijoje galima įžiūrėti net kelias dievų dvynių poras (Vaidevutis ir  Brutenis, Patulas ir Patrimpas).

Pačioje tautosakos tradicijoje nurodoma, kam priklauso pasakos arba mįslės. „Kitą kartą ponasdevs ėjo, pasakas sakydams, o velnias – mįsles mindamas“,  „Dievas atnešia maišų pasakų ir papila pasauly, kad žmonias sakytų ir trumpintų laiką. Velnias neturėja ko duot žmonem, tai atanešia maišų mįslių papila un svieta. Tai pasakas nuo Dieva, o mislįs nuo velnia. Kai žmonias mena mislis, tai velnias nuo to labai džiaugiasi“ (Norbertas Vėlius. Senovės  Baltų Pasaulėžiūra. Vilnius, 1983,71 p.)  Mįslės siejamos su velniu – išminties, gudrumo simboliu, o pasakos – su velniu – gyvulių globėju, amatų ir žemėe dirbimo pradininku.

Aiškinantis dėl dainų priklausomybės, su Velniu susidera pats Dievas. Susidera, kad tas bus viršesnis, kuris ilgiau išdainuos. Derybas laimi Dievas.  Tai liudija, kad dainavimas yra artimesnis Dievo prigimčiai, nors pasakoje jis laimėjo tik gudrumu (visą laiką dainavo tą patį motyvą).( Norbertas  Vėlius, SBP.72p )

Tradicinėje baltų architektūros puošyboje – stogų lėkiuose, antlangiuose, verpstėse – daugiausia dominuoja dvynių simbolika – žirgeliai, paukščiai.

Lietuviams gerai žinomos dvilypio arba keimerio tradicijos. Sakoma: „Kas kišenėje nešiojasi keimarinį riešutą, tam niekuomet neatsitiks pragaištis; Ar riešutas, ar slyva, ar obuolys keimaruose, kad du suaugę; Jaunieji keimarį suvalgydavo ir žiedus sukeisdavo (S.Daukantas); Keimaruotis – susipinti, susituokti, vesti.“(Lietuvių kalbos  žodynas. V. 489) ir t.t.

Žoržas Diumezilis, tyręs indoeuropiečių mitologiją, padarė išvadą, jog beveik visuose mituose viešpatauja du dievai kūrėjai, o jų tarpusavio santykiuose daugiau varžytuvių, negu antagonizmo, kaip tai būdinga vėlesnei krikščioniškai tradicijai.

Du dievai ne kovoja vienas su kitu, bet savo skirtingumu papildo vienas kitą. Nevienodai  elgdamiesi ir veikdami, jie saugo pasaulio tvarką. Indai pasaulio tvarką  vadina Rita .  Indų mitologijoje šie dievai tai Mitra ir Varuna. Mitra artimas lietuvių Dievui ir Saulei, o Varuna – mūsų Velniui ir vandenims.

Donatas Sauka rašė:“Velnio pirmapradę kosminę galią patvirtina jo dalyvavimas pasaulio kūrimo mite. Jis atstovauja žemės pradui, taip kaip Dievas, – dangui ir ugniai. Dievas be Velnio nepajėgus kurti pasaulio. /…/ Taigi Velnias ir Perkūnas ar Dievas, vienas kitą neigdami, įkūnija pasaulio prieštaringumą ir priešingų polių tarpusavio sąsają.“ (Donatas Sauka. Vilnius,2007.185).

Baltų kultros tyrinėtojas Alesis Mikus mano, jog  baltų mitika bei ritualika buvo susijusi su  dualumo mitologema. Jos esmė – išsaugoti pusiausvyrą tarp pirmapradžių elementų, suteikiant tai vienam, tai kitam paeiliui vyraujantį vaidmenį, bet tuo pat metu išlaikant ir jų balansą.

Etninėje tradicijoje svarbus žmogaus  buvimo tarp Dievo ir Velnio galių  motyvas ir to suvokimas. Iki šiol  mėgstamas priežodis :“Dievą garbink ir velnio neužmiršk“. Žmogus suprasdavo esąs priešingų pradų sąveikoje.

Iranėnų Avestoje teigiama, jog gyvybę sukūrė du dievai – pasaulio kūrėjai. Lietuvių mitologijoje veikia taip pat du dievai kūrėjai.  Jiedu tarp savęs vaidijasi, varžosi, bet kaip rezultatas – sukuriama žemė, kalnai, upės ir kt. Čia matome, kaip priešingų jėgų sandūra arba sąveika virsta kūrybiniu aktu.

Žmogus gyvena, pasaulis egzistuoja dėka harmoningos priešybių sąveikos, dėka žmogaus  darnaus elgesio. Tokios priešybių poros kaip šviesa-tamsa, ugnis-vanduo, vyras-moteris  ir eilė kitų  nereiškia, jog priešpriešos turi gero-blogo santykį. Opozicinės poros nėra statiškos, jos gali kisti ir augti. Tuo požiūriu nėra nei absoliutaus gėrio, nei absoliutaus blogio, nėra absoliučiai gerų  dievų ir deivių, nei absoliučiai blogų dievų ir deivių. Gėris gimsta, kai sąveikauja skirtingos  darną kuriančios jėgos. Blogis  – darnos nebuvimas, kai nepajėgiama kurti darnos. Tai labai akivaizdu gamtos griovime, kai žmogaus aktyvumas nukreiptas prieš gamtą ir jos tvarką.

Priešingų pradų sąveikos idėja tapo  viena iš dažniausiai apmąstomų idėjų jau gilioje senovėje.

Lietuvių sakmėse ši idėja dar nesunkiai pastebima. Biblijos įtakos nepajėgė sunaikinti šią dviejų pradų idėjos.

BALTAI.LT

© 2012, viršaitis. All rights reserved.