0

Tomas Bartkus. Katalikų švietėjai ir Romuva

lapkričio 29, 2010 Archyvai, PASAULĖŽIŪRA

Ar katalikų švietėjų teiginiai bei koncepcijos galėjo turėti įtakos baltų religinės Romuvos bendrijos pasaulėžiūrai ir doktrinai?

2001 metais senojo lietuvių tikėjimo bendruomenės susijungė į Senovės Baltų religinę Romuvos bendriją ir juridiškai įsiteisino kaip religinė konfesija.

Romuvos bendrijos pagrindą sudaro Vilniaus, Kauno, Molėtų bendruomenės (visoje Lietuvoje dabar jų yra apie 20). Bendrija apibrėžia senojo tikėjimo principus, atlieka apeigas, švenčia kalendorines, šeimos ir tautines šventes, taip pat dalyvauja Lietuvos kultūriniame gyvenime, reiškiasi edukacinėje veikloje, užmezga vis naujų tarptautinių ryšių. Romuva akcentuoja, kad tęsia senąjį baltų tikėjimą, kuris visada buvo neatsiejama tautos dvasios dalis ir niekada nebuvo atmestas ar užmirštas.

Bendrija dabar taip pat siekia tapti tradicine religija tarp kitų Lietuvos valstybės religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymu jau pripažintų Lietuvos tradicinių religijų. Tai, Romuvos nuomone, reikėtų padaryti, remiantis dviem aspektais: yra religinės organizacijos veiklos tęstinumas bei tautos dvasinės tradicijos tęstinumas.

Esminiai Romuvos deklaruojami tikėjimo šaltiniai – prigimtinis religingumas ir baltų kultūra, kurią sudaro: senovės baltų (lietuvių, latvių ir prūsų) religijos ir mitologijos rašytiniai šaltiniai; materialusis senovės baltų kultūros paveldas; žodinis paveldas; asmenybių indėlis bei religijos ir mitologijos mokslo studijų rezultatai.

Kalbant apie asmenybių indėlį dabartiniam senojo tikėjimo susiformavimui ir religinės bendruomenės atkūrimui, Romuva akcentuoja, kad senajai lietuvių religijai XIX a. antroje pusėje – XX a. pradžioje daugiausia dėmesio skyrė ir baltų tikėjimo vertę iškėlė S. Daukantas, J. Basanavičius, Vydūnas. Kitos šio laikotarpio iškiliausios ir Romuvos bendrijos gerbiamos asmenybės: aušrininkas A. Vištelis-Višteliauskas (1837–1912), pasistatęs šventyklą ir aukurą, rašęs pagoniškas maldas ir garbinęs senuosius dievus; J. G. Beržanskis-Klausutis (1862–1936), sisteminęs tikėjimo principus ir jau tuo metu argumentavęs dėl senojo tikėjimo juridinio įteisinimo; D. Šidlauskas-Visuomis (1878–1944), kūręs Romuvos (visuomiečių) bendruomenę. Kaip teigia romuviečiai, šios asmenybės, kurios tuomet labai prisidėjo prie tautiškumo, valstybingumo siekio ir senojo tikėjimo atkūrimo projektų, savo darbais bei pavyzdžiais paskatino ir dabartinės Romuvos tęstinumą.

Foto Andrius Nemeika.Jorės apeigų procesijos dalyviai romuviai

Mus intriguotų kitas, tam tikra prasme paradoksalus dalykas – ar vien tik šios Romuvos ypač gerbiamos asmenybės, nesusijusios ar mažai susijusios su Lietuvos Katalikų Bažnyčia, turėjo įtakos bendrijos tęstinumui bei dabartinės tikėjimo doktrinos susiformavimui? Jei vertintume pagal požiūrį, darbus, veikalus ir kūrybą, ar nerastume ir tarp katalikų švietėjų, katalikų istorikų bei kitų iškilių katalikybės veikėjų tokių iškilių žmonių, kurie taip pat galėtų atsirasti Romuvos deklaruojamų asmenybių sąraše, kuris labai mažai arba visiškai nesusijęs su pačia katalikybe? Tokia hipotezė (žinant tam tikrą skeptišką ar net neigiamą požiūrį vienų į kitus) tiek romuviečiams, tiek katalikams iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti keista – vieniems ir kitiems atrodytų, kad maža ką apskritai bendro galima įžvelgti… Jei skaitome krikščionybės, katalikybės ir Katalikų Bažnyčios paminėjimus įvairioje dabartinėje Romuvos bendrijos literatūroje, vertiname romuviečių pasisakymus, matome nemažai neigiamų katalikybės vertinimų. Taip pat ir katalikai kol kas nėra gerai susipažinę su Romuvos religinės bendrijos veikla. Šiame problemos kontekste kelkime klausimą: o kas gi vis dėlto tie katalikai švietėjai, katalikų istorikai bei kiti iškilūs žmonės, pagal mūsų hipotezę galintys turėti įtakos Romuvos tęstinumui, koncepcijos bei doktrinos susiformavimui bei apskritai Romuvos dabartiniam požiūriui į senuosius laikus? Taip pat bandykime svarstyti: ar nevertėtų keisti ir kai kuriuos nusistovėjusius stereotipus?

Foto Andrius Nemeika. Ant Kulionių piliakalnio

Labiausiai domintų katalikų istorikai Zenonas Ivinskis (1908–1971), Juozas Jakštas (1900–1989), Adolfas Šapoka (1906–1961), katalikų kanauninkas ir poetas Jonas Mačiulis-Maironis (1862–1932), katalikų filosofai Juozas Girnius (1915–1994), Stasys Šalkauskis (1886–1941), filosofas teologas Antanas Maceina (1908–1987).

Pateiksime kai kuriuos šių iškilių žmonių teiginius ir jų koncepcijų bruožus. Pradėkime nuo istoriko Z. Ivinskio. Skaitant jo Lietuvos istoriją aiškėja, kad dabartinė Romuva, atkurdama savo tikėjimo doktriną, tikrai gali remtis daugeliu katalikų istoriko teiginių. Z. Ivinskis pateikia aukštos materialinės baltų kultūros bei socialinės-ekonominės padėties faktų; nurodo kitus senosios Lietuvos kultūros pradų – dainų, lietuvių liaudies meną, antropologinius bernelio-mergelės santykius, santykius, bičiulystę, pabrėžia aukštos technologijos ginkluotę; teigia, kad pagoniškoji Lietuva buvo reliatyviai saugus kraštas, kuriame kūrėsi gražios sodybos.

Z. Ivinskis nurodo lietuvių mitologijos gilių klodų, kalba apie tą pačią darną, kurią dabar akcentuoja Romuva; pabrėžia, kad senasis tikėjimas – ne antropomorfiškų stabų garbinimas (jų pagal Z. Ivinskį apskritai nebuvo), bet įdvasinimas įvairių gamtinių dalykų.

Anot Pažaislio konferencijoje kalbėjusių istorikų, Baltijos pakrantėje prieš tūkstantį metų gyvenę pagonys iš anksto priešiškai nusiteikę sutikdavo krikščionių misionierius

Z. Ivinskis pabrėžia ir Gedimino – senojo tikėjimo šalininko – diplomatiją: kunigaikštis kūrė valstybę, kuri norėtų sugyventi ir su krikščionimis. Šiai valstybei vieno aukščiausiojo Dievo sąvoka, pasirodo, visai nebuvo svetima: „Tegul krikščionys Dievą garbina pagal savo apeigas, tegul rusai jam tarnauja pagal savo paprotį, lenkai taip pat savuoju būdu, o mes Dievą garbiname savuoju papročiu, – ir visi turime vieną Dievą.“ Religinę toleranciją dabar ypač pabrėžia ir Romuva.

Svarbu paminėti Z. Ivinskio teiginį – istorikas tolerantiškai teigia, kad atskiros pagoniškos apraiškos laikėsi dar ilgai, Evangelijai plisti nekliudydamos – „(…) krikščioniški motyvai pamažu perkeičia žmogaus sąmonės turinį.“ Remiantis šiuo teiginiu, ar nevertėtų Romuvai atsargiau kalbėti apie to meto katalikybės pastangas įvairiais būdais slopinti senąjį tikėjimą ir tradiciją?

Kataliko Z. Ivinskio veikaluose Romuva galėtų rasti nemaža patvirtinimų savo dabartinei pozicijai pagrįsti, tačiau jais mažai naudojasi, galbūt sąmoningai vengia arba teiginių dar neanalizuoja. Z. Ivinskis – tolerantiškas, objektyvus, naudoja daugelį šiandieninės Romuvos vertinamų baltų religijos ir mitologijos šaltinių, plačiai aiškina pagoniškąjį lietuvių tikėjimą.

Juozas Jakštas rašė apie Lietuvos valstybinio gyvenimo laikotarpį iki krikščioniškųjų laikų pradžios. Pagonybėje jis įžvelgia daug teigiamų dalykų: eikliaisiais žirgeliais berneliai joja pas mergeles daug mylių; sodybos vaizduojamos kaip darnos vietos, kuriose sugyvena giminės (broliai, žentai, svainiai); mini pozityvų senųjų lietuvių požiūrį į šeimą – šeimos sukūrimas anais laikais laikomas labai svarbiu įvykiu, kurį lydi daugybė apeigų, vestuvinių papročių.

J. Jakštas, detaliai išdėstydamas senovės baltų religijos bruožus, mini ypatingos pagarbos ugnį, kuriai pagarba išliko iki šių dienų, dausas, šventoves, plačiai aiškina Romuvos žodžio semantiką.

Itin daug J. Jakštas kalba apie kryžiuočių ir kalavijuočių bandymus krikštyti baltus. Įvardijama, kad kartu su nukariavimu žengia ir krikščionybė, ypač prūsai krikštijami varu. Pakiliai aprašomi kryžiuočių pralaimėjimai, jų siaubimai, pabrėžiama aisčių kova.

Katalikų istoriko J. Jakšto pagoniškosios epochos Lietuvos istorijos interpretacijoje nepabrėžiamas skirtumas tarp pačios krikščionybės esmės ir ordinų skelbimo būdų. Paradoksalu, bet galbūt toks istorikų požiūris, gyvavęs J. Jakšto gyvenimo laikotarpiu, nemažai prisidėjo ir prie vėlesnės, stereotipinės sovietinių istorikų deklaracijos, kuri ypač daug akcentavo prievartinį Lietuvos valstybės krikštą bei viduramžių krikščioniškosios Europos nepakantumą pagoniškajai Lietuvai – tokiu būdu ir pati krikščionybė apskritai esanti visiškai svetima ideologija, nes buvo atnešta ugnimi ir kalaviju? Juk iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 1990 metais sovietinė valdžia įvairiais būdais kurstė įtampą tarp senosios baltiškos kultūros ir katalikiškos tradicijos, sąmoningai nesistengė pabrėžti krikščionybės pozityvumo. Ir darė tai iš dalies pasiremdama taip pat ir katalikų istorikų bei švietėjų teiginiais…

Toks požiūris dėl neva krikščionybės agresyvumo, svetimumo lietuviškajai kultūrai, deja, ir dabar tebėra gajus. Apskritai lietuvių sąmonėje yra nusistovėjęs ir kitas stereotipinis istorijos ir religijos suvokimas: senojo tikėjimo ir krikščionybės sandūroje (o ir vėlesniais amžiais) lietuviai buvo taikūs, romūs, tolerantiški (nors daugelis dabartinių istorikų teigia priešingai – jie buvo ganėtinai karingi), aukštos dvasinės kultūros; o anų laikų krikščionys, ypač katalikų kunigai – užkariautojai, agresyvūs, naikinę tradiciškai susiformavusias senąsias vertybes, be jokių skrupulų kovoję su liaudies dainomis ir senamaldišku tikėjimu.

Šiuo požiūriu kaltinti vien sovietinės istorijos nevertėtų. Mokslinėje istorinėje literatūroje yra ne kartą pabrėžta, kad tokio romantiško ir sentimentalaus požiūrio šaknys – XIX–XX amžių tautinis atgimimas. Teigiama, kad jau nuo S. Daukanto ir J. Basanavičiaus laikų visas tautinis atgimimas buvo paremtas ne tik rašytinių šaltinių apie senovę skelbimu, bet ir senosios pagoniškosios epochos apologija – gynimu ir užtarimu. Kad ir kaip būtų keista, prie to prisidėjo ir katalikų istorikai bei švietėjai.

Faktų, kurie tikrai galėtų papildyti dabartinį Romuvos pateikiamą požiūrį į senuosius laikus, pateikia ir katalikų istorikas Adolfas Šapoka. Jis analizuoja pagoniškosios Lietuvos kultūros lygio klausimą ir akcentuoja buvusią aukštą materialinę ir dvasinę kultūrą, geriausias lietuvių savybes, nuveiktus darbus, diplomatiją, kurie atvedė prie galingos valstybės sukūrimo; pabrėžia ne senojo tikėjimo primityvumą, o užsimena apie viduramžių krikščionių prietaringumą ir fanatiškumą.

Foto Andrius Nemeika.Norintis priimti mūsų protėvių tikėjimą, pašventinimui kriviui duoda senovinį papuošalą, tampantį talismanu

Tęsiant šio straipsnio koncepciją, pateikiame ir kitą siūlymą Romuvos bendrijai – o ar nederėtų taip pat į gerbtinų idėjinių asmenybių (kaip vieno iš Romuvos tikėjimo šaltinių) sąrašą įtraukti ir katalikų kunigą kanauninką Joną Mačiulį-Maironį? Jau vien dėl to, kad savo veikale Lietuvos praeitis jis atskleidžia kadaise stiprios, bet vėliau priešų (suprask, krikščionių) nuniokotos mūsų tėvynės dramą? Kaip ir du pirmieji mūsų paminėti katalikų istorikai, Maironis kalba apie aukštą baltų (mylinčių ramumą) materialią ir dvasinę kultūrą. Katalikų kunigas Maironis, aprašydamas senąjį lietuvių tikėjimą, ypač pabrėžia apeiginių vietų ir ugnies svarbą: „Kai kurios girios buvo laikomos šventomis; tai būdavo dažniausiai ąžuolynai, alkais vadinami, dievams pavesti. Pati ugnelė lietuvių buvo laikoma šventa, didžiausiai gerbiama (…)“.

Dabartinės Romuvos pateikiamą požiūrį apie galingą Lietuvos praeitį, aukštą bendruomeninę kultūrą, dvasingą tikėjimą gali papildyti ir Maironio literatūrinė kūryba. Pateikiame tik būdingiausius momentus: Iš amžių senųjų nieko nelikoAukso kanklių garsai nebeskamba visaiEina garsas Prūsų žemės, žirgą reik balnoti, daug kryžiuočių nuo Marlburgo rengias mus teriotiČia skamba po kaimus Birutės dainaGirios tamsios, kur išnykote, plačiausios?Miškas verkia didžiavyriųKas mums praeitį gražintų, ir jos garsą, ir jos galią? Jei prikelčiau, išklausčiau, kur tos kanklės auksinės vaidilučių garsių….

Susipažinę su katalikų filosofo Stasio Šalkausko darbais taip pat rastume argumentų, kurie liudytų, kad ir garsiausias XX amžiaus katalikų filosofas profesorius S. Šalkauskis, Vytauto Didžiojo universiteto rektorius, Ateitininkų sąjūdžio ideologas bei lietuvių skautų ideologijos kūrėjas, taip pat galėtų papildyti dabartinės Romuvos pasaulėžiūros ir doktrinos ištakas… Kaip konkrečiai susietume S. Šalkauskį su Romuvos idėjomis?

Romuvos vadovai yra pabrėžę, kad senasis tikėjimas siejamas su tautiškumu – jis ateina iš mūsų žemės, iš mūsų protėvių, iš tų tradicijų, kurias jie atnešė; yra vienas reikalavimas, kad žmogus būtų ne iš konkrečios valstybės, o iš šio krašto, kuris yra labai didelis, nes baltų teritorija buvo didžiulė – apėmė dabartinę Baltarusiją, Lenkiją, visą pajūrį.

Turint mintyje, kad Romuva tautiškumą kelia kaip vieną iš prioritetų (tačiau ir nesuabsoliutina), rastume paralelių ir su S. Šalkauskio teiginiais: tautos individai yra fizine ir dvasine prasme giminės, turintys bendrą supratimą ir bendrą misiją; tautos individas tegali tapti viskuo, kuo gali ir pasiekti savo aukščiausią potencialą, tapti pilnutine asmenybe tik beveikdamas per savo tautą – lietuvybę. Pagaliau tautiškumą kaip vieną svarbiausių principų mini ir dabartinė katalikų jaunimo Ateitininkų organizacija. Taip pat labai svarbu pažymėti, kad S. Šalkauskis ypač akcentuoja tautos kultūrines tradicijas, kalbą, meną, etnines tautos savybes, geografines krašto ypatybes, sieja tautos praeitį ir dabartį; aiškina lietuvių tautos elementus, tikybos ir mitologijos ryšį. Ar negalėtų šios nuorodos paskatinti ir dabartinės Jaunimo Romuvos ir Ateitininkų bendradarbiavimo?

Toliau ieškodami Romuvos ir katalikų švietėjų teiginių ir koncepcijų paralelių tautiškumo kontekste, turime dar vieną siūlymą Romuvai – kitas garsus XX šimtmečio lietuvis filosofas, kuris nagrinėjo tautiškumo reikšmę – Juozas Girnius – taip pat galėtų būti vienas iš gerbtinų Romuvos žmonių, nes daug kalbėjo apie tautinės ištikimybės pagrindus: ryšį su tauta, gyvą tautinę kultūrą, kurią reikia puoselėti, kurti, ja gyventi, palaikyti ryšį su savo kraštu. Galbūt ir dėl J. Girniaus įtakos į Romuvą atėjo vyresnės kartos išeivijos lietuviai, kurie tam tikrą laiką gyveno išvykę iš Lietuvos? Gal būt jie atpažino Romuvoje tam tikrus dalykus ir apibrėžė kaip pagonybę?

Negalėtume nepaminėti ir filosofo teologo Antano Maceinos, kurio pedagogikos filosofiją bene labiausiai galėtume susieti su tiek Romuvos, tiek etninės kultūros puoselėtojų norais šiandien grąžinti etnokultūros privalomą dėstymą į bendrojo lavinimo mokyklas. Kodėl tada šalia kitų argumentų nepasinaudojus ir dar kartą neprisiminus A. Maceinos tautiško auklėjimo sąvokų apie etninio tautiškumo esmę, tautiškos mąstysenos lavinimą, tautos santykių su kalba, menu, o ypač apie estetinį tautos lavinimą – dainas, šokius, muziką, literatūrą, tautinės praeities atgaminimą, tautos ryšį su praeitimi, kraštotyrą? Juk dabar šiuos kertinius savo kultūrinės edukacinės veiklos dalykus Romuva ir realizuoja, rengdama žygeivių keliones, pažindama krašto gamtą, puoselėdama senąjį folklorą.

Pateikę kai kuriuos teiginius ir koncepcijas, kurių, be jokios abejonės, rastume daug daugiau, galėtume teigti, kad tiek Romuvos dabartinei pasaulėžiūrai, tiek tebesančiam romantiškam požiūriui į senąją pagoniškąją Lietuvą įtakos turėjo ir tebeturi ir XIX–XX katalikų švietėjai, ugdytojai bei istorikai. Tad darkart priminkime draugišką katalikišką siūlymą Romuvai – galėtumėte įtraukti ir katalikus švietėjus į dvasinių asmenybių, kurias deklaruojate, sąrašą, labiau atsisakant neigiamų pačios katalikybės vertinimų. Analogiškai ir katalikai, vertindami Romuvą, turėtų susilaikyti nuo vis dar pasitaikančių neigiamų šios religinės bendrijos vertinimų. Tiek romuviečio, tiek kataliko (visi esame lietuviai…) sąmonė neturėtų būti suskaldyta.

Autorius yra VPU Katalikų tikybos katedros krikščioniškosios antropologijos ir pedagogikos programos magistrantas, tikybos ir etikos mokytojas.

Bernardinai.lt

© 2010, viršaitis. All rights reserved.

Palikite atsiliepimą

Jūs turite būti prisijungęs komentavimui.