0

Kupiškyje Kupa puola į glėbį Lėveniui

birželio 26, 2012 žygiai

Keliaudami susipažįstam su įdomiais žmonėmis, grožimės Lietuvos miestais, miesteliais, kaimais ir gamta, ir norime visa tai parodyti savo vaikams. Šįkart nuvykome į kraštą, kur tyvuliuoja trečios pagal dydį Lietuvoje marios, kur lyg kokioj Italijoj galima grožėtis statiniais iš dolomito, kur kraštovaizdis saugomas ir išliko nepakitęs nuo ledynmečio laikų. Kur tai? Kur, kaip pasakytų skulptorius H. Orakauskas, Kupa puola į glėbį Lėveniui – Kupiškio mieste ir Lėvens kraštovaizdžio draustinyje.

Esame labai dėkingi Kupiškio etnografijos muziejaus specialistei Aušrai Jonušytei už visą su mumis praleistą dieną. Labai džiaugiamės pažintimi su Komarų dvaro paveldėtoja Nijole Marija Milakniene.Kviečiame ir Jus kartu leistis su mumis į kelionę palei Lėvenį, kurį nuo šlaitų saugo senų dvarų, bažnyčių ir vienuolynų bokštai.


Pirmas Kupiškio paminėjimas, skirtingai, nei kitų vietų kur kažkas kažką nužudė, susijęs su mokslu: „1480-aisiais metais Stanislovas Jonaitis iš Kupiškio išvyko mokytis į Krokuvos universitetą.“ Matomai galėjo būti kokio nors Biržų didiko palydoje.

Miestelio pavadinimas kilęs nuo upės Kupos. Kupa, kupėti, reiškia tekėti srauniai, kunkuliuoti. Nors upelė maža, bet per akmenis veržliai teka, burbuliuoja, kitaip sakant – kupa. Aukštaičiai dar sako taip: „tavo bulvės kupa, suprask, jau verda“.

Kupiškio gyventojai

Pirmieji gyventojai ir miesto įkūrėjai ne lietuviai, o žydai.  1823 metais Mikalojus Pacas leido oficialiu raštu statyti sinagogas. „Jie pastatė iš karto 3 sinagogas, – pasakoja mus gidė Aušra. – Visas miestelis buvo gyvenamas žydų, lietuvių buvo viena kita parduotuvėlė, daugiausia Vytauto gatvėje. Žydai  buvo pasistatę ir pirčių, vieną jų net su baseinu. Prie upės buvo košerinė pirtis, kur maudėsi tik žydai, kitų neleisdavo. Miesto pakraščiuose gyveno lietuviai. Į žydų pirtis eidavo, bet turguose žydų nemėgę, mat tie dempinguodavo turguose galvijų kainas  – eidavo derėtis susitarę grupėmis iki 12 žmonių, kur besidės vargšas žmogelis, turėdavo nusileisti.“  Iki antrojo pasaulinio karo  Kupiškio gyventojų buvo apie 2000, iš jų 70 proc. gyventojų – žydai. Šiuo metu, deja, žydų populiacijos Kupiškyje bemaž nelikę, tik nostalgijos vedini užsuka turistai iš Izraelio.

Tarybiniais laikais bendras gyventojų skaičius šoktelėjo iki 6000, amžių sandūroje buvo beveik 10 000, dabar skaičiuojama apie 8000. Aušra liūdnai linguoja galvą, kad jaunimas darbo čia neranda, baigia pradinius mokslus, na, dar garsią muzikos mokyklą, ir dumia į Panevėžį ar …gerokai toliau.

Kupiškis gali didžiuotis garsiais žmonėmis. Šiek tiek leiskite pavardinti:

  • Laurynas Stuoka – Gucevičius, garsus architektas, klasicizmo tėvas Lietuvoje, Vilniaus Katedros ir Rotušės autorius;
  • generolas Jonas Černius, Nepriklausomos Lietuvos ministras pirmininkas;
  • skulptorius Gediminas Jokūbonis, vienas jo darbų – visiems puikiai žinoma Pirčiupio motina; Kazimieras Šlapelis, mokslininkas, vienas pirmųjų Argentinos lakūnų;
  • Henrikas Paulauskas, legendinis LTV diktorius;
  • Rasa Tamulevičiūtė, mūsų vyno ekspertė, fotografė ir šiaip Europos teisės specialistė.

Didžiulė bažnyčia Kupiškyje

Kupiškio bažnyčia Šiaurės Rytų Lietuvoje yra didžiausia, Lietuvoje pagal tūrį, kiek tilptų žmonių, yra trečioje vietoje. Statyta buvo labai įdomiai: statant sena bažnyčia buvo palikta viduje, ten  vykdavo mišios, vestuvės ar laidotuvės, o statybos darbai virė iš išorės.

Bažnyčios statybų pabaigą paskubino Pirmasis Pasaulis karas. Turėjusi būti gotikinė, buvo skubiau pabaigta, bokštai sumažinti per pusę, ir tapo neogotikine. Daugiausia įdomių detalių yra išorėje, pati bažnyčia lyg primena pilį. 1921 m. konsekruota Kristaus žengimo į dangų vardu. Iki tol dvi senos bažnyčios buvo vadintos Angelų sargų vardu. Naujosios bažnyčios meistrai daugiausia buvo vietiniai sentikiai iš aplinkinių kaimų. Bažnyčios projektas buvo užsakytas pas Rygos politechnikumo profesorių Rančevskį. Tikslių duomenų dėl aukščio su bokštais nėra, tačiau iki skliauto yra 20 m. 1915 metais keletas rusų patrankų sviedinių pataikė į bažnyčią. Statant bažnyčią keletas žmonių žuvo.

Mes turėjom realią progą pasidžiaugti nauja bičiulyste su muziejininke Aušra. Bažnyčia buvo užrakinta, bet Aušra turėjo raktą nuo naujai rekonstruoto Etnografijos muziejaus. Visada smagu pasijusti išskirtiniais – turėjome privilegiją ne darbo metu užsukti ir pažiūrėti, kaip puikiai viskas muziejuje rekonstruota ir laukia sutvarkytų eksponatų.


Nuo Baltijos vienybės medžio iki Atodūsių tilto

Bet didžiausia įspūdį mums paliko tai, kad Kupiškyje iš tiesų labai mylimas menas ir puoselėjama gamta. Ir nuoširdžiai ieškoma šių abiejų dalykų dermės.

Kupiškyje ilgą laiką gyveno ir kūrė talentingas skulptūrius Henrikas Orakauskas. Šiaip tai jo kūrybos įkvėpti ir atvykom čia. Radom apie 10 autoriaus skulptūrų.

Viena senesnių – 1996 metų – „Kupiškėnų vestuvės.“ Sako, čia labai mėgsta fotografuotis jaunavedžiai. Gidė Aušra atskleidė, kad pačiame priekyje išdrožtas garsusis piršlys – Povilas Zulonas. Mes nutarėm, kad šalia esanti moteris – Veronika Povilionienė. Miestelį garsina ir „Kupkiemio“ ansamblis,  keliaujantis po Lietuvą su inscenizuotom „Kupiškėnų vestuvėm“. Dabar labiau žinomas pasirodymas „Anoj šaly“, kur vestuvės vyksta vyro pusėj. Ansambliui vadovauja Alma Pustovaitienė.

Daug pagiriamųjų žodžių išgirdom Kupiškio valdžiai, kuri moka sudominti menininkus. Miesto parke veik kasmet vyksta tarptautiniai medinių skulptūrų plenerai. Pasigrožėję vienu garsesnių skulptoriaus H. Orakausko kūriniu „Baltijos vienybės medis“, per medinėmis skultūromis nusėtą parką, nukeliavom iki Atodūsių tilto, kur po turgaus dūsaudami vaikinukai bergždžiai laukdavo  gimnazisčių.

Uošvienės lyžteltos Kupiškio marios

Jau daugiau nei prieš šimtą metų Lėvuo buvo užtvenktas. Jau tada ši vieta buvo numatyta poilsiui ir rekreacijai. Susidarė vandens telkinys, tiesą sakant, ne toks jau mažas – tai trečios pagal dydį marios Lietuvoje (ilgis 20-28 km). Susidariusio pusiasalio krantai vietiniams gyventojams nepasirodė labai išvaizdžiai – beje, vieta gavo Uošvienės liežuvio pavadinimą. Ir buvo sugalvota suformuoti dendro parką. Susitelkę kupiškėnai grupėmis pasodino įvairias medžių grupes.

Bet labiausiai šias vietas mėgsta žvejai. Čia puikiai veisiasi lydekos, karosai, ešeriai ir starkiai. Pasakojama, kad pagaunama ir 13-14 kg lydekų – vieną kartą žvejys prasitarė, kad Kupiškio mariose veisiasi tokie krokodilai. Nėra jis labai gilus, nuo 4-5  m iki 10 m. Puikiai tinkamas vandens sportui, Aušra sako, kad mėgsta žmonės ir su burlentėm paplaukioti, ir katamaranais, ir vikingų valtim. „Dar tik kuriasi tos pramogos, – sako gidė, – bet mes, kupiškėnai, labai Jūsų lauksim, jei jus sudomino mūsų laimikiai ir pramogos, atvykite ir praleiskite čia laiką.“ O mus labai maloniai nustebino, kad yra įkurta daugybė jaukių nemokamų stovyklaviečių, kur galima palapines statyti, laužus kūrenti.

Tolyn palėveniu….

Prie piliakalnio užsukti mums sutrukdė kažkoks nesuprantamas ženklas ir jo sargai. Bet, tiek to. Dabar mus domina dvarai ir dolomito klodai.

Apsukome garbės ratą prie Noriūnų dvaro. Toks gražus, britiškas, žiedas prie dvaro karietoms ar automobiliams apsukti.

Tada nulėkėm į mūsų laukiantį Palėvenės vienuolyną. Pasak legendos, Vilkmergės seniūnas Laurynas Počobutas išsigelbėjo nuo švedų persekiojimo ir už tai apvaizdai pažadėjo pastatyti vienuolyną, kuriame įsikūrė vienuoliai dominikonai.

Įėjus į vienuolyno bažnyčią, mums atėmė žadą.  Jau ne pirmą kartą kažkas pajuto itališką dvasią. Atsirado ir tokių, kurie dabar žino, kur norėtų tuoktis.  Tiesa, kur kas didesnį įspūdį paliko dar senoji, nerestauruota bažnyčios dalis, kita gi, gal dėl pasirinktų medžiagų ar kitų priežasčių, labiau priminė pastatą po „euroremonto“.

Ir dar dideliam mūsų nustebimui, bažnyčios prižiūrėtojas mums leido pakilti prie altoriaus ir nusifotografuoti. Iš pradžių laužėmės ir nedrįsom, bet jis mus įkalbėjo ir pats sutiko įsiamžinti kartu.

Vienuolynas pastatytas ant aukšto skardžio. Pasakojama, kad dominikonai ant jo šlaitų ligi pat Lėvens augino vynuoges. Ir gamino puikų vyną, kuris turėjo tokį didelį pasisekimą, kad tikrai ne atsitiktinai čia prasidėjo vyskupo M. Valančiaus inicijuotas Lietuvybės išsaugojimo ir blaivybės sąjūdis. Tačiau vienuolynas blaivystę suprato kiek kitaip – įsteigė didelę smuklę, o mažesnę padarė degtinės sandėliu. Nutarėm, kad tai galėjo būti dolomitinė „ledainė“, kitur dar vadinama lavonine.

Komarų dvaras

Nuvinguriavus žemyn, gražių griuvėsių vis daugėja. Tai didikų Komarų valdos. Pirmasis Komaras į Lietuvą iš Padniestrės atvyko būtent čia, į Palėvenę. 18 a. pradžioje išstatė didelius rūmus ir visi Lietuvos Komarai yra kilę iš čia. Šiai šeimai priklausantys dvarai yra Baisiogaloje, Gelgaudiškyje, Raguvėlėj, Panemunyje, Onuškyje už Rokiškio, Šventupyje.

Mus pasitiko paskutiniojo „pono“ anūkė Nijolė Marija Milaknienė. Vos tik ji pasirodė, visi iškart pasitempėm, ir nutarėm, kad net plika akimi matyti jos kraujo spalva: Nijolės prosenelė buvo Riomeraitė (giminė susijusi su garsiaisiais Riomeriais), pirmoji senelio žmona – Rostropovičiūtė. Išlikusios nuotraukos,  vizitinės kortelės močiutės senelio, kuris Maskvoje buvo advokatas.

Ponia Nijolė varto mums šeimos albumą, grožimės įamžintomis iškilių žmonių gyvenimo akimirkomis. Stebimės, kaip pavyko tai išsaugoti – pasirodo, padėjo paprasti, svetimi žmonės, mylėję ir gerbę Komarus. Senelis traukdamasis nunešė kitoje upės pusėje gyvenusiam darbininkui Vapščiui savo lagaminą su dokumentais. Kažkas paskundė,  atėjo stribai – ieškojo, surado ir dalį sudegino.  O kai pradėjo ieškoti daugiau, tai Vapšio jaunas žentas, kuris poną, vieną ar du kartus buvo matęs, surizikavo ir paslėpė. Išliko senelio dienoraščiai, dalis nuotraukų, laiškai, tų laikų Paryžiaus ir Nicos žemėlapiai. Viešbučiai surašyti, kur nakvota, kaip vaišintasi ir panašiai. Archyvas unikalus, pradedant vokiečių išduotais medžioklinių šunų kurtų pasais, mamos išsaugotų nuotraukų albumas su 1930-31 metų Europos Miss kolekcijomis, žymiųjų tų laikų aktorių kolekcijomis, baigiant svarbiais reformų dokumentais, planuoti statyti elektros turbinų brėžiniais.

Prisimena, kaip atgavus tai, visa šeima skaitė ir verkė. Pats dvaras Antrojo Pasaulinio karo metais labai nukentėjo. Vokiečiai  bombardavo ir pačią gražiausią rūmų dalį apgriovė. Na, o kadangi tais laikais deficitas buvo statybinių medžiagų, tai griauti pabaigė vietiniai. Sako, kad akmenis vežė Kupiškio paminklosaugininkai, bibliotekos antras aukštas yra pastatytas būtent iš šito dvaro medžiagų.

Po karo čia buvo pradinė mokykla, gyveno mokytojas, dvaro bokštuose laikė gyvulius, iš antros pusės net išplatintos durys galvijams. Vėliau buvo parduotuvė. Dabar Komarų palikuonys valo, kuopia, geni. „Mūsų poilsis dvasinis, – sako ponia Nijolė. – O fizinio poilsio mes tikrai neturim dvidešimt metų. Vyras traktoriuku šienauja, o aš su trymeriu einu, kur jis neprieina.“

O ploto yra daug. Senelis buvo baigęs Peterburgo žemės ūkio mokyklą ir Krokuvos Jogailos Universitete agronomijos fakultetą. Jaunystė iš vidaus kurstė – be galo mėgo keliauti. Atvežė iš Kurilų salų kurilinį maumedį – dar nuo sovietmečio saugomas gamtos paminklas. Panašus į milžinišką bonsą. Šalia pasodintas sibirinis maumedis, kad visi matytų koks kontrastas. Pasak gamtosaugininkų, Lietuvoje tokie tėra tik du: čia ir ir Kauno botanikos sode.

Buvo auginta daug bulvių, nes dvare buvo bravoras – spirito varykla, o dvaro soduose auginta daug obelų, nes gamino vyną ir vieni pirmųjų Starką .

Dolomitinė atodanga

Palėvenės vietovė yra unikali dar ir tuo, kad yra ant dolomito pagrindo. Mes pravažiavom galingas arklides, kurių kolonos iš dolomito, prie dvaro stovi buvusi oficina, kurioje gyveno sodininkas, daržininkas, važnyčiotojas su šeimomis, – irgi iš dolomito statyta. Sovietmečiu buvo didžiausi karjerai ir tonomis dolomito buvo iškasta ir išvežta.

Komarų dvaro teritorijoje yra dolomitų atodanga. Dabar ji labai apaugusi, bet jau gauta parama ir šiemet bus pradėti darbai, ir tai taps lankytina vieta ir gyva metodinė medžiaga studentams.

Mūsų pastebėjimai:

Sigitas.

Visiems linkėčiau nuvažiuoti į Kernavę ir susipažinti su nuostabiu kūrėju Orakausku, o tada Kupiškyje pamatyti dar daugiau jo meno. Ir apskritai, Kupiškis yra Šiaurės Lietuvos perlas. Nuostabu, kad įrengta tiek stovyklaviečių, paruošta malkų. Ir tu gali atsipūsti tikrai gražiose vietose.

Dalia

Labai didelį įspūdį paliko marios, tokios beribės. Pamačiau marias su įrengtom poilsiavietėm, bet man labai nepatiko, kad kupiškėnai negerbia savo aplinkos: jaunimui daug gražių vietų įrengta, o tiek popierių, šiukšlių. Reikėtų nepamiršti, kad gamta yra mūsų visų namai. Ir jeigu mes ateinam į savo namus, tai juos reikia palikti gražius ir švarius, kad kitą dieną į juos vėl norėtųsi grįžti, tai to nuoširdžiai kupiškėnams ir linkėčiau.

Edvardas

Iš esmės nustebino tai, kad neturėdami kalnų, randam tokius dolomito klodus. Gal tas dolomitas ir minkštesnis, bet kaitinamas jis vistiek įgauna statybines formas. Statiniai, statyti prieš keletą šimtų metų, iki šiol išsilaikę kuo puikiausiam stovyje.

Kristina

Labai įspūdingas yra Komarų dvaras – be galo didelis ir gaila kad neatstatytas. Ir didžiulį įspūdį paliko kurilinis maumedis.

Jurgita

Gamta neatsiejam nuo žmogaus. Joje žmogus kuria savo buveinę. Džiaugiuosi, kad atsiima dvarus ir tvarko aplinką ne tik dėl savęs. Tai yra mūsų visų paveldas, ir mes turime jį perduoti ir kitiems, mes, lietuviai turime savo kraštą mylėti. Mylime jį per gamtą ir per savo žmones.

Rūta S.

Labai gražu, gražus kraštas, mano kraštas. Esu absoliuti aukštaitė. Kupiškyje aš nesu buvus. Bet mane labiausiai nustebino pats Palėvenės dvaras, apie jį buvau daug skaičius, ir labai sužavėjo ponios Nijolės Marijos archyvas. Ir, žinoma, tie romantiški griuvėsiai.

Artūras

Mane nustebino,kad tokiam mažam miestelyje tiek daug menininkų įgyvendino savo idėjas. Nežinau, kas paskatino vykdyti tiek meninių plenerų, nes supratau, kad jie vyksta kiekvienais metais, bet miestas tikrai puošiasi. Kiekviename žingsnyje matome skulptūrą, akmenį, metalą – man labiai tai patiko.

Rūta

Nuostabu, kad čia iškasama tiek daug dolomito, kas yra gana keista. Namai pastatyti iš dolomito, man labai gražu, labai autentiška. Ir H. Orakausko skulptūros –  jei ne jos, miestas netektų pusės savo žavesio.

Ievutė

Labiausiai patiko kai mes buvome toje bažnyčioje, vienuolyne. Ten buvo labai daug gražių statulų. Man buvo tiesiog labai linksma ten.

Renata

Esu maloniai nustebinta, kad yra entuzaistų, kurie nori, kad jų miestelis būtų gražus, lankytųsi žmonės. Vietiniai žmonės labai džiaugiasi, kai atvyksta svečiai, šiltai pasitinka. Aš iš pradžių maniau, na, kas tas Kupiškis, o kiek mes pamatėm. Ir ta upelė Kupa – mažytė, bet labai svarbi ir labai jos visur daug. Gražūs vandens telkiniai. Žmonės tikrai moka išvystyti poilsio zona padaryti, labai nustebau, kad labai daug tų pavėsinių, kur galima atvažiuoti pailsėti,

Vytas

Labai didelį įspūdį paliko bažnyčia su vienuolynu. Tai nuostabus gamtovaizdžio ir statinio derinys.

myletojuklubas.lt

© 2012, viršaitis. All rights reserved.

Palikite atsiliepimą

Jūs turite būti prisijungęs komentavimui.