Baltų žinyčios vartai

0

Etnologas L.Klimka: lietuvis turi turėti istorinę atmintį

viršaitis lapkričio 29, 2010 Kultūra

Virginija Barštytė. Į savo jubiliejinę sukaktį etnologas profesorius Libertas Klimka, sako, pasižiūrėjęs su humoru, tad vietoje puotos surengė savo darbų parodą.

Mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje vykusioje parodoje – per 10 parašytų knygų, arti 1 000 straipsnių, kalendorių, bendrų projektų su kitais kūrėjais. Pats jubiliatas bene labiausiai apsidžiaugė Vilniaus pedagoginio universiteto Istorijos fakulteto dovanėle – ką tik išleista jo straipsnių bibliografija, kuri yra tarsi gelbėjimo ratas, norint sėkmingai nardyti savo darbų jūroje.

Esate fenomenalus žinių spektru – pusę gyvenimo dirbote fizikos srityje, nuėjote iki etnologijos, iki mokslo istorijos, pagaliau iki pačių naujausių mokslo šakų. Kas vedžioja jus tokiais įdomiais labirintais?

Kuo daugiau pleti savo sąmonės susilietimą su žinių ratu, tuo labiau didėja ir susilietimas su nežinomybe. Sužinai viena – kad iš tiesų labai mažai žinai. O naujos mokslo šakos – paleoastronomija bei etnokosmologija – faktiškai yra apie senovę. Su archeologu profesoriumi Vladu Žulkumi esame išsamiai išanalizavę Birutės kalno Palangoje kasinėjimų medžiagą.

Paaiškėjo, kad legendinis kalnas kažkada tarnavo kaip astronominė stebykla. Lyg ir nauji dalykai, bet apie senąją XIV–XV a. astronomiją. Juk įdomu, kaip senovės žmonėms dangaus stebėjimas padėjo sekti laiką, susiorientuoti jūroje, susidaryti kalendorių, kuris ypač reikalingas mūsų klimate. Čia ne Egipto žemė, kur per vasarą užauginami du kviečių derliai. Čia jei pavasarį ne laiku pasėjai, pasodinai, rudenį neturi derliaus. Reikia labai tikslaus kalendoriaus, o tokį kalendorių galima sudaryti tik stebint dangaus šviesulius. Archeologiniai radiniai, pagaliau pasakos, sakmės, mitologinės žinios šiandien padeda nustatyti XV amžiuje naudotą metodiką dangaus kūnams stebėti.

Į tai, kas nepažinu, anksčiau buvo bandoma eiti per savo pačių praktinį patyrimą, o dabar ar ne lengvesniu keliu sukama, kai pasitelkiama rytų filosofija, astrologija?

Esame uolūs mėgdžiotojai. Knygyne rasite daug knygų, kaip apstatyti butą pagal fengšui, ir nieko nerasite, kaip toji vidinė erdvė buvo lietuvių tradiciškai orientuojama, – į kurią pusę nuolaidus stogas, durys, kur pačios reikšmingiausios vietos viduje. Net atskiros etninės grupės – aukštaičiai, žemaičiai, dzūkai ir suvalkiečiai – skirtingai žvelgė į savo namų erdvę. „Apgyvendino“ savo namuose ir mitologines būtybes.

Dažnai susimąstau, kodėl žmonės baudžiavos laikais neproduktyviai dirbdami, išlaikydami gausias šeimas, atseikėdami dvarui, dar visokių „gvoltų“ kamuojami sulaukdavo gražaus amžiaus, beje, neturėdami jokios medicinos pagalbos. Vienas iš galimų atsakymų – žmogus gyveno gamtos ritmu. Pagrindinis svertas čia vėlgi – dangus: mėnulio fazių kaita, saulutė. Tada žmogų gaubė ramybė, harmonija su gamta. Jei jis vasarą daug dirbo, tai žiemą atsimiegodavo, pailsėdavo. Atėjus šventei, valgydavo tam tikrus valgius, o prieš tai išsivalydavo organizmą pasninkaudamas. Gyvenimas gamtos ritmu – sveikatos pagrindas.

Ar jums pavyksta gyventi pagal gamtos ciklus?

Ne, nepavyksta. Tiesa, vieno botagėlio atsisakiau – kavos iš ryto, bet stiprią arbatą vis dar geriu. Trukdo pareigos. Kiekvienai paskaitai Vilniaus pedagoginiame universitete kruopščiai ruošiuosi, neinu pas studentus taip, kaip į virtuvę papusryčiauti. Pats sau būčiau nuobodus, jei kasmet skaityčiau tą patį. Laikausi indų jogų principo: žmogus turi tobulėti iki paskutiniosios. Džiaugiuosi, jei man kasmet paskiria dėstyti visiškai naują dalyką, šitaip neužsisėdžiu ant to paties žinių bagažo, o nuolat studijuoju, gilinuosi. Tiesa, kokiems nors solidesniems rašto darbams negaliu panaudoti net savo atostogų, nes vasaras „parduodu“ studentų praktikoms, kraštotyros ekspedicijoms.

Ar tebekeliaujate į kalnus, tebeplaukiojate baidarėmis, o žiemą tebeslidinėjate?

Na, jei per praktikas į kalniuką kartu su studentais užbėgu, dar neblogai, jei perplaukiu ežerą, o vaikinai atsilieka, irgi labai neblogai. Jaunystėje daug keliaudavau – pėsčiomis, baidarėmis. Aplankytas Kaukazas, Pamyras, Tian Šanis, Uralas, Kolos pusiasalis, dabar estafetės lazdelę perdaviau dukrai su šeima – jie aktyvūs keliauninkai. Kalnų slidėmis dar paslidinėju Molėtų kalneliuose. Mėgėjiškas sportas mane lydi visą gyvenimą – kopimas į kalnus ar išplaukimas jachta į jūrą labai reikalingi savimonei – pasitikrini save, pašlifuoji charakterį.

O sielą kuo nusišveičiate?

Filosofija. Nors ir nedaug skaitau, bet nemažai mąstau – eidamas, važiuodamas. Esu absoliučiai postmodernistas, galiu perskaityti Marko Aurelijaus sentenciją ir ją ilgai gromuliuoti bei čia pat sugrįžti prie F.Nyčės, S.Kierkegardo, S.Šalkauskio ar A.Maceinos.

Kokie yra patys tikriausi lietuvio bruožai?

Lietuvis turi lietuviškai kalbėti. Remiantis sociologų tyrimais, jaunimas šnekėdamas vartoja 300 žodžių, ir iš jų trečdalis būna nelietuviški arba netikslingai vartojami: karoče, tipo, varom, ta prasme. O juk Lietuvių kalbos žodynas susidaro iš 20 tomų, juose – 3 mln. žodžių šaknų ir 8 mln. reikšmių. Ką gi, skurdus žodynas – skurdžios mintys.

Dar lietuvis turi turėti istorinę atmintį. Rengiame šitiek švenčių – minime tūkstantmetį, Žalgirio mūšį, bet kai pamatai televizijoje Jurą laidoje „Klausimėlis“, viskas kaip ant delno. Šiandien savo studentų paklausiau, ar buvote Pabaiske, Medininkų pilyje, ant Medvėgalio kalno, ar apvažiavote Panemunės pilis. Ne, nebuvę, nematę, Lietuvos nepažįsta. Aš nuolat keliaudavau po Lietuvą. Užsisėdžiu per savaitę laboratorijoje, o savaitgaliais su draugu, ar būtų vasara, ar žiema, kuprines ant pečių, ir naršome po dar nepažįstamas vietoves. Prieš tai, žinoma, pasiskaitę, pasiruošę. Ir dabar keliauju, kraštotyros ekspedicijose renku dar mažai tyrinėtą medžiagą – apie pokario metų įvykius, rezistencijos kovas, liaudies amatus. Mano hobis – bažnyčių bokštų varpų klasifikavimas, aprašymas. Varpai – didžiulė kultūros vertybė.

Prie lietuvio bruožų priskirčiau ir domėjimąsi savo tautos tradicijomis, papročiais. Šeimose švenčiamos vien Kūčios ir Velykos, kitos jau užmirštos. O juk mūsų Užgavėnės archajiškiausios visoje Europoje, siekia dar akmens amžių. Jos linksmos, žaismingos, net mergų pažnaibymo būta. O skanių valgių per šventes, nors vežimu vežk. Deja, vaikai, paprašyti išvardyti lietuviškus valgius, į pirmą vietą iškelia šašlykus, paskui cepelinus, picą. Cepelinai atsirado drauge su bulvėmis tik 1806 metais, o mūsų tradiciniai valgiai buvo sriubos ir šiupiniai. Rašoma, kad net grafo Tiškevičiaus dvaruose vakarienei buvo patiekiamos kelios sriubos.

Kokį patiekalą jūs pats labiausiai mėgstate?

Lietuvišką duoną. Parodykite kitą šalį, kuri tiek daug duonos rūšių turėtų, netgi naminio raugo duonos.
Ar lietuviai buvo kada nors linksmuoliai, o gal visada niūrūs?

Niūrūs tapome dėl skaudžių istorinių įvykių – sukilimų, represijų, karų, epidemijų, turto atėmimo. Pats gimiau jau prarastos laisvės metais, gavau Liberto vardą, kad laisva dvasia gyvenčiau ir kitus įkvėpčiau. Geriausiai lietuvį apibūdinti tiktų žodis prisitaikėliškumas. Gerąja ir blogąja prasme. Gerąja – jis prie gamtos gražiai prisitaikė, pamilo ją, išmoko sugyventi. Bet lietuvis prisitaiko ir prie visokių politinių permainų. Kurie neprisitaikė, sušalo Sibire ar kentė nostalgiją už Atlanto. Skaudžiausia, kad šiandien laisvė panaudojama savo naudai. Būtinai pačioje gražiausioje Lietuvos vietoje jo troba turi stovėti. Šią vasarą Aukštadvaryje per užtvertas tvoras negalėjome prieiti prie ežero išsimaudyti.

Kuri šventė jums prasmingiausia?

Pasisemiu jėgų ir geros nuotaikos iš Rasos (Joninių) šventės. Kažkada su bendraminčiais jos scenarijų atkūrėme, važiuodavome į Kernavę, kai dar buvo draudžiama tokias šventes švęsti. Miške pasislėpę laužą kūrenome, dainas dainavome. Rasos – pats gamtos gražumas: naktis trumpa, laužo žiežirbos kyla į žvaigždėtą dangų, o ežere mėnulis atsispindi – tie vaizdai ilgam atmintyje lieka.

Ar jūsų dukrų keliai panašūs?

Jaunesnioji apsigyveno kaime. Ji vertėjauja, moka daug dainų, ypač gražiai su draugėmis gieda sutartines. Vyresniosios dukros šeima, kaip minėjau, labai sportiška. Vyras skraido aitvarais, anūkės drauge kopia į kalnus. Jos, ko gero, yra daugiau Europos kraštų apvažiavusios nei aš. Mažiausias anūkas jau nuo pusės metų kuprinėje drauge su mama slidinėjo. Aš džiaugiuosi, kad vaikai neieško laimės Amerikoje, Airijoje ar dar kur, o gyvena čia suprasdami, kad tikrai laimingas žmogus gali būti tik savo tėviškėje.

Kas jums yra laimė?

Svarbu, kad būtų gera ir ramu. Įstrigusi akimirka, kai bažnyčioje žmonės vieni kitiems palinki ramybės. Ramybė labai reikalinga. Laimė yra dirbti mėgstamą darbą, turėti mylimų žmonių, šeimą. Laimė gyventi tėviškėje. Aš Lietuvoje pradėjau gyvenimą, Lietuvoje norėčiau ir užbaigti.

„Valstiečių laikraštis“

© 2010, viršaitis. All rights reserved.