Apie priežastis rastis Lietuvos Karalystei
Mindaugas Lučka//
Apie karalių Mindaugą yra įvairiausių nuomonių. Teigiama, kad jis suvienijo gentis taip tapdamas valstybės pradininku. Teigiama, kad jis perdavė žemaičius kalavijuočių ir Livonijos ordinams. Tuo pačiu reiškiama kita nuomonė, kad Mindaugas išdavė savo įsitikinimus, ir buvo katalikiškai pakrikštytas dėl jo paties savanaudiškų ketinimų. Tokiu būdu užrūstino kitus suvienytos valstybės kunigaikščius, kurie pasikėsino į jo gyvybę.
Tačiau manau, kad ir vienu ir kitu atveju yra nuvertinama mūsų protėvių jau tuo metu išvystyta santvarka, kurioje negalėjo vienas asmuo naudodamas prievartą tapti keletą genčių valdovu. Tai pasistengsiu įrodyti šiame rašinyje.
Visų pirma norėčiau panagrinėti karingumo aspektą baltų gentyse. Iš įvairų istorinių faktų žinoma, kad gudai, prūsai, jotvingiai, kuršiai bei galbūt ir žemaičiai turėjo būti karingi ir apsirūpinę įvairiais ginklais. Įvairiuose šaltiniuose minimi gudų narsieji karvedžiai rikiai, kurie nuvedė savo vadovaujamus būrius iki teritorijų, dabar vadinamų Italija, Prancūzija, Ispanija. Kuršiai kovėsi prieš grobikus iš Skandinavijos, tuo pačiu prūsai gynėsi nuo teutonų ordino agresijos, kaip jotvingiai gynėsi nuo agresorių iš dabartinės Lenkijos teritorijos. Žinoma, kad jotvingiai buvo piemenys, raiteliai, tačiau gyveno mažiau sutelktai ir būdami mažesnio organizuotumo buvo pirmiau nukariauti.
Galima daryti prielaidą, kad gudai gana glaudžiai susiję su kuršiais, prūsais ir jotvingiais. Darytina prielaida, kad gudai tai ankstyvieji išeiviai iš prūsų ir jotvingių žemių. Teigiama, kad Skandinavija kilo nuo prūsų apgyvendinto pusiasalio Skandzos pavadinimo. Gotlando sala buvo įkurtą gudų ir dažnai lankoma kuršių.
Tad daugelis įrodymų pagrindžia, kad jotvingiai, kuršiai, prūsai buvo ginklais apsirūpinę, kadangi šių genčių nariai daug keliavo, prekiavo ir pas juos atvykdavo įvairūs asmenys iš kitų šalių. Tačiau priešingai teigtina apie lietuvius, žiemgalius, sėlius, aukštaičius bei latgalius. Tai pasistengsiu įrodyti pavaizduodamas šių genčių buitį, būdą ir papročius.
Žinoma, kad lietuviai, latgaliai, žiemgaliai išpažino šimtus dievų. Taip pat iki šiandienos kaip šių genčių paveldas yra išlikę dešimtys tūkstančių dainų, apsakymų, patarlių. Šie baltai turėjo šimtus skirtingų apeigų, įvairiausių amatų, tūkstančius alkviečių. Vienas iš efektyviausių būdų gynybai, – tai piliakalniai, ant kurių pastatytos pilys tarnaudavo kaip apsauga nuo įvairių plėšikų. Visuomenė buvo gana įvairi,- priskaičiuojama dešimtys įvairiausių žynių, žiniuonių, vaidilų, raganių, būrėjų krypčių, taip pat įvairūs ūkininkai, administratoriai, seniūnai, girininkai, dainiai ir kt. Žinoma, kad buvo trys pagrindiniais visuomenės sluoksniai, tai žyniai, ūkininkai, administratoriai. Be to, tam tikra hierarchija buvo nusistovėjusi pačiame žynių luome, kuris sluoksniavosi į įvairius krypčių žiniuonius, krivius ir krivių krivaitį.
Galima suprasti, kad šios bendruomenės narių kasdienybė buvo kupina darbų, dainų, apeigų. Ar įmanoma tokioje bendruomenėje kario vieta? Manau, kad beveik ne. Geriausiu atveju galėjo būti kažkas panašaus į apsaugos „darbuotojus“, kaip seniūnaičių bei krivių pagalbininkus, kurie atlikdavo pareigas saugiai pristatyti įvairius siuntinius.
Kitas svarbus dalykas, – tai pasienis. Žinoma, kad lietuvių, žemaičių, aukštaičių, sėlių, galbūt ir latvių gyvenamos teritorijos buvo mažai pažintas kraštas svetimšaliams. Žinoma, kad buvo draudimai svetimšaliams be leidimo patekti į šalies gilumą. Prūsai, jotvingiai, kuršiai daug prekiavo, tad ten tokios tvarkos nebuvo išskyrus draudimai patekti į tam tikras saugomas teritorijas. Tačiau būtent šios trys gentys buvo kaip ryšys su svetimšaliais, tuo pačiu jų kariai atliko pasienio apsaugą. Manoma, kad šie pasienį saugantys kariai buvo įvardijami liečiais.
Dabar svarbu paminėti keletą istorinių datų. Lyvių žemėse klasta įsikūręs kalavijuočių ordinas galutinai įsitvirtinimo apie 1200 metais popiežiaus įgaliotam vyskupui pastačius Rygos pilį. Kalavijuočių ordinas, lyvių vietovėse įsikūręs ir Livonijos ordinu vėliau persikrikštijęs, pradėjo puldinėti mūšiams nepasirengusius žiemgalius ir latgalius. Teigiama, kad kuršiai pagelbėjant žemaičiams pradėjo vykdyti gynybinius žygius prieš kalavijuočių ordiną nuo 1204 metų. Daug kovų prieš Livonijos ordiną vyko iki pat 1236 metų Saulės mūšio. Reikia atminti, kad beveik tuo pačiu metu į prūsų žemes pradėjo veržtis teutonų ordino kariauna. Be to buvo grėsmės iš slavų apgyvendintų teritorijų.
1228 m. popiežius Grigalius IX skelbia, kad ima Kalavijuočių ordiną ir jo valdas į savo ypatingąją globą. 1229 -1230 metais surengtas pirmas Livonijos ordino žygis į Lietuvą. Buvo nuniokota Nalšios žemė ir Švenčionių apylinkėse įveiktas vietinių gyventojų pasipriešinimas.
1236 m. Rygoje susirinko kalavijuočių ir Livonijos ordinų kariaunos bei daug kitų dalyvių iš Europos, vadovaujami grafo Henriko II Danenbergo ir kito dvarininko Teodoriko Hazeldorfo. Susidariusi nemaža kariuomenė, vokiečių istoriko Frydricho Beninghofeno manymu, galėjo siekti 3000 karių, jų tarpe galėję būti 55 kalavijuočių riteriai, 550 jų palydovų. Pasak istoriko Tomo Baranausko, lyginant su tuo, kaip skaičiuojami kariai kitose viduramžių kovose ir netaikant minimalistinės metodologijos, šį skaičių galima būtų padidinti ir iki kokių 4-8 tūkstančių.
Apie Saulės mūšio vietą eiliuotoje Livonijos kronikoje rašoma, kad lietuviai užpuolė vokiečius, begrįžtančius link Saulės (kein Soule) vietovių. Eiliuotoje kronikoje rašoma, kad agresoriai nuniokoję šiaurines lietuvių sritis buvo jau pradėję grįžinėti atgal ir iš Saulės vietovių traukė per balas į šilus. Kiek galima spręsti iš eiliuotosios Livonijos kronikos tekstų, šiuo žygiu kalavijuočiai jau buvo pasiekę norimą tikslą, t. y. nuniokoję šiaurines lietuvių žemes, sudeginę daugybę sodybų. Jie tikėjosi grįžti atgal nesutikę lietuvių susitelkusios kariuomenės. Tačiau prie vieno upelio įsibrovėliams kelią pastojo pirmas lietuvių būrys ir prasidėjo mūšis. Manoma kad įvykusiame mūšyje žuvo bent 4500 įsibrovėlių karių. Rašoma, kad Livonijos bei teutonų ordinų nariai buvo užklupti lietuvių apsiginklavusių rąstais, vėzdais, kardais.
Tad iš to kas pateikta galima daryti išvadą, kad Lietuva svetimšaliams buvo nepažinta žemė, bei lietuviai vengė karinių susidūrimų su agresoriais. Tik tais atvejais, kai kildavo akivaizdi grėsmė imdavosi būtinų veiksmų gynybai. Tačiau kai pasienį saugančios kitos baltų gentys jau buvo beveik užkariautos ir agresoriai pradėjo vykdyti niokojančius išpuolius į šalies gilumą, tapo aišku, kad būtina imtis būtiniausių priemonių apsaugoti kraštą nuo pražūties.
Akivaizdu, kad ypač po įvykusio Saulės mūšio to meto žemaičių, lietuvių, aukštaičių žynių luomas turėjo spręsti sudėtingus visuomenės išlikimo klausimus. Jie suprato, kad reikia pertvarkyti visuomenę ir nukreipti šalies išteklius kariniams – gynybiniams tikslams. Be to buvo suvokta, kad reikia imtis apsukrios politikos norint išvengti tokių baisingų niokojančių įsiveržimų į Lietuvą.
Ką tokioje padėtyje buvo galima sugalvoti? Kraštas nebuvo militarizuotas, pasienis tapo daug mažiau apsaugotas, be to priešo grėsmė buvo iš visų pusių. Aišku, kad to meto vienas iš pagrindinių uždavinių turėjo būti krašto militarizavimas. Tačiau pasirūpinti ginklais, šarvais, karius parengti atviriems mūšiams prieš kovoms pasirengusius priešininkų riterius reikėjo bent penkių metų. Tuo pačiu būtina buvo stengtis vesti įvairias derybas su priešininkais. Akivaizdu, kad žyniai nusprendė iš administratorių tarpo išrinkti kunigaikštį, kuris būtų vyriausias karo vadas, tuo pačiu tarsi atstovas derybose su teutonų ordinu. Juo buvo pasirinktas vienas iš administratorių Mindaugas.
Tokią įvykių eigą patvirtina tarp latvių gyva istorija apie kuršių kunigaikštį Indulį. Indulis ilgai laikėsi kaip vienas iš paskutiniųjų katalikiškai neapkrikštytų kuršių kunigaikščių. Tačiau šiam pasidavus dėl katalikiško krikšto, Mindaugas su savo karių būriu atjojo jo pamokyti. Tas pamokymas buvo kaip reikalavimas atsisakyti šio agresorių primesto veiksmo.
Kadangi likusieji laisvi baltų kraštai, išskyrus žemaičius, buvo nepasirengę visapusiškai gynybai, tai visų pirma reikėjo apsaugoti tuos kraštus nuo niokojančių išpuolių. Manau, kad buvo sumąstyta gudri taktika, – pasiūlyti teutonams žemaičius mainais į katalikišką karūną. Buvo numatyta, kad kol teutonai bandys nukariauti žemaičius, bus galima atlikti reikiamą žvalgybą, militarizuotis, bei tuo pačiu visapusiškai pagelbėti žemaičiams atsilaikyti. Be to, visą tą laikotarpį, kol vyks derybos dėl karūnos ir jau katalikiškai karūnavus Mindaugą bus galima užsitikrinti, kad teutonai neįsiverš į Lietuvos gilumą, tol, kol atsilaikys prieš išpuolius žemaičiai. Taip buvo laimėta daug laiko, be to reikėjo atsilaikyti prieš agresorius iš slavų kraštų. Jau 1248 metais Mindaugas kartu su Tautvilu ir Gedvydu Protvos mūšyje nugalėjo Rusios kariuomenę, mūšio metu žuvo Rusios kunigaikštis Michailas Jaroslavičius Narsusis.
1253 metais, tai yra praėjus septyniolikai metų po Saulės mūšio, Mindaugą popiežiaus titulavo karaliumi pagal katalikiškas ceremonijas. Aišku, kad jis buvo tituluotas po ilgai trukusių derybų, kurių metu popiežiaus derybininkai buvo įtikinti, kad būtent Mindaugas yra Lietuvos valdytojas ir jis kaip duoklę perleidžia Žemaitiją teutonų ordinui. Manau, kad šios derybos pasiteisino, nes jau 1260 metais įvykusiame Durbės mūšyje pavyko sutriuškinti teutonų kariauną. Manoma, kad Livonijos ordino vadas Burkhardas fon Hornhauzenas, teutonų ordino vadas maršalas Heinrichas Botelis ir jų talkininkai mūšyje turėjo apie 8000 karių iš jų 190 riterių. Durbės mūšio metu žuvo Švedų karalaitis Karolis su savo daliniu, 150 priešininkų riterių su Livonijos magistru ir teutonų maršalu priešakyje.
Pasibaigus Durbės mūšiui Mindaugas atsisakė katalikiškos karūnos, be to prieš užkariautojus sukilo prūsų bei kitų baltų gentys. Todėl tokia politika pasiteisino, tuo labiau, kad tuo metu buvo apsaugotos baltų centrinės žemės nuo niokojančių išpuolių. Todėl nėra tikslinga to meto sudėtingus Lietuvos įvykius suvesti į vieno asmens užgaidas ir veiksmus. Tuo labiau, kad to meto tikroji valdžia priklausė žynių luomui ir šalies svarbiausi sprendimai buvo priimami pagal jų numatymus.
Manau daugelis tyrinėtojų apsigauna vertindami to meto Lietuvos vidaus įvykius vien dėl to, kad priešininkams sąmoningai buvo pateikiamas klaidingas vidaus situacijos vaizdas. Galbūt Mindaugas ir jam talkinantys derybininkai sąmoningai siekė priešininkus suklaidinti nupasakodami, kad Mindaugas tapo šalies valdytoju vidaus kovų metu. Tuos pasakojimus užrašė popiežiaus kronininkai ir tais užrašymais remiasi istorikai darydami išvadas.
Mokslininkas, Latvijos istorijos tyrinėtojas Alvydas Butkus yra pateikęs prielaidą, kad Mindaugas drauge su dviem sūnumis Rukliu ir Rupeikiu 1263 m. Livonijos ordino smogikų buvo nužudytas kelyje į savo žmonos Mortos tėvoniją. Tai svarbus motyvas, kadangi dabartinės Latvijos teritorijoje yra Mindaugo kapu vadinama vieta.
Tad būtina suprasti, Mindaugas, Vytenis, Gediminas, Kęstutis, Vytautas ir kiti didieji kunigaikščiai buvo laikomi karaliais dėl to, kad vykdė aukščiausiojo šalies administratoriaus ir karo vado pareigas. Nuo pat Mindaugo laikų bent du šimtus metų šalis buvo karinės parengties rėžime. Karaliais (lot. Rex) katalikų hierarchijos atstovai ir aplinkinės valstybės vadino visus didžiuosius Lietuvos kunigaikščius. Per šį laikotarpį baltai įvykdė daug priešus triuškinančių žygių. Tačiau po kiekvieno tokio žygio priešų noras nukariauti Lietuvos kraštą nesibaigdavo. Popiežius telkdavo vis naujas pajėgas niokojantiems įsiveržimams į baltų kraštus. Todėl reikia atskiro tyrimo, kuriuo būtų išsiaiškinta, kodėl šimtmečiais buvo siekiama visiškai sunaikinti baltų kraštus.
© 2012, viršaitis. All rights reserved.
Latvijas Dievturu Sadraudze
Pritardamas minčiai ir jos pateikimo logikai, nesutinku su teiginiu, kad Lietuva buvo „rąstais ir vėzdais apsiginklavę barzdočiai iš pelkių s“ (citata) „…mūšyje žuvo bent 4500 įsibrovėlių karių. Rašoma, kad Livonijos bei teutonų ordinų nariai buvo užklupti lietuvių apsiginklavusių rąstais, vėzdais, kardais…“. Gerbiamas Mindaugai, jei šį anuometinių „rašytojų“ teiginį paimate už tiesą, tuo ponuojate visų kitų tekste išdėstytų savo minčių paneigimą. Kaip jūs toje citatoje neįžvelgėte kronininko akivaizdaus melo ateities kartoms? 4500 karių (ginkluotų) jau yra kariuomenė, kuri ėjo ne šiaip pasiplėšikauti, krikščioniškai paprievartauti moterų ar vaikų, ar padegti gyvenviečių – tam būtų užtekę paprasčiausių plėšikų -banditų – šiuolaikiškai kalbant. Akivaizdu, kad tą priešą pasitiko tikrai ne prastesnė Lietuvos kariuomenė – pagal karo mokslą stebuklų nebūna. Tai reiškia, kad mūsų kariai priešus pranoko ir ginklu, ir ryžtu, ir strateginiu mąstymu, o gal net ir karių skaičiumi – todėl ir laimėjo Saulės mūšį. O kodėl Saulės mūšis? Banaliai paklausiu – prie ko čia Saulė danguje? Atsakymass akivaizdus – Saulė čia iš tikro ne prie ko – netikėkit visu tuo, ką rašo eiliuotos kronikos. Taip pat akivaizdu, kad 4500 ginkluotų kalavijuočių į šiaurines lietuvos žemes ėjo „pamokyti“ Lietuvių karių – šaulių, nuo kurių patys gavo į kaulus. Anot jūsų, galima daryti prielaidą, kad anuometinė Lietuva šiauriniame pakraštyje nuolatinei grėsmei atremti buvo sutelkusi kovinę brigadą kaip minimum 3-4 tūks. karių-šaulių. Ir apie tai mums turėtų byloti ne švepluojantys (geriausiu atveju, nes blogiau – tai falsifikacijų kurėjai) kronikų metraštininkai, o protėvių mums paliktas tikras palikimas – Šiaulių (Šaulių) miesto pavadinimas buvusių karių garbei. Beje, tradicijas ne tik žmonės tesia. Tesia ir miestai. Taigi Šiaulių-Šaulių miestas nuo pat savo gimimo – Saulės mūšio pergalės tęsia karines tradicijas. Štai Vikipedijoje paminėti sukilėliai, sovietmečiu Šiauliuose veikė karinė strateginė bazė, dabar – NATO bazė… Taigi, kaip matome, pats miestas jau tęsia karines tradicijas. Bet tuos aspektus lai giliau nagrinėja praeities žinovai. Po tokios įžangos galime pereiti ir prie pagrindinio klausimo: iš kurgi atsirado Mindaugas – busimasis Lietuvos karalius? Turint omenyje tai, jog jau tuo metu Lietuva turėjo pakankamai kovingą kariuomenę, akivaizdu, jog Mindaugo „atsiradimą“ reikėtų aiškinti ne kaip susirinkusių žynių vieno iš administratorių paskyrimą karaliumi (taip tik popiežiai elgėsi), o kaip minimum – tuometinį karo vadą ir pakankamai įtakingą politinį lyderį. Žyniai galėjo tik laiminti jį. Beje, karaliaus samprata ir apjungia savyje vyriausiojo kariuomenės vado, aukščiausiojo politinio lyderio bei dvasinio lyderio kategorijas. Reikėtų manyti, kad bent dvi pirmąsias kategorijas Mindaugas iš tiesų turėjo. O galbūt ir žynių luome turėjo pakankamai „svorio“ – tuomet jo išventinimas karaliumi besikaupiančios grėsmės akivaizdoje tebuvo tik formalus aktas, kuris vėlesniais laikais gal ir turėjo tarptautinės politinės reikšmės. Taigi, netikėkit viskuo, ką aprašo kronikos. O kitas labai svarbus klausimas – kokia buvo ikilietuvinė Lietuva – iš tikrųjų yra labai įdomus, aktualus ir nagrinėtinas, nes nei lietuviai barzdočiai iš pelkių atsirado, nei gerai parengta kariuomenė „iš niekur“ negalėjo atsirastti.
Ačiū,Mindaugai,už suteiktą galimybę į svarbų Lietuvai,mums,istorijos etapą pažvelgti plačiau,analizuojant to meto vykstančius įvykius.