0

Žinias užkalbėtojai perduodavo tik prieš savo mirtį

liepos 18, 2012 Liaudies medicina

Irena ŠEŠKEVIČIENĖ

Lietuvos liaudies kultūros centro specialistė, etnologė Rita Balkutė domėjosi senąja liaudies medicina Palangos bei Šventosios apylinkėse: ji rinko pasakojimus apie užkalbėjimus, magiją, gydymą gyvūnais bei žmones, įvaldžiusius šiuos gebėjimus.

Etnologė Rita Balkutė tyrinėjo pajūrio krašto liaudies medicinos ypatumus bei rinko medžiagą apie žiniuonius ir užkalbėtojus.

Pagarba jūrai ir vėjui

R.Balkutės žodžiais, palangiškiai dar prieš šimtmetį jautė ypatingą pagarbą gamtos stichijai, ypač jūrai. „Vienos palangiškės senelis be reikalo net kojos nekeldavo į kopas. Jūra seniesiems gyventojams – tai ne vien vanduo. Ji turėjo magišką galią. Tikėta, kad bet kuris šaltinis, tekantis iš vakarų į rytus, nuplauna ligas. O jūra irgi plauna vandenį į rytus. Dėl šios mistinės, gal netgi neįsisąmonintos, o veikiau tradicija tapusios pagarbos prie jūros žmonės ateidavo Velykų rytą. Tolumoje plaukiojančios miglos – tai tarsi nutolusios žmonių ligos“, – kalbėjo etnologė.

Šiaurės rytų Lietuvoje išlikę pasakojimų, kad prie karstinių įdubų vaikščiodavusios juodos moterys–miglos, kurios reikšdavo aplink slankiojančias ligas.

Šventojoje vienintelis aptiktas Meilės šaltinis teka į Šventosios upę, o ši plukdo savo vandenis į rytus, kol įteka į jūrą. Nusiprausti ligas prie šio šaltinio žmonės ateidavo per Sekmines.

Žvejai turėjo gebėjimų stebėti vėjo kryptis ir jomis gydyti ligas. Tarkim, atsistoję į šiaurės pusę, jie gydydavo sąnarių ligas: paėmę kirvį, užsimodavo pentimi ir neva nukirsdavo pačią ligą.

Į nužiūrėjimus buvo kreiptas didelis dėmesys. Buvo manyta, jog nužiūrėti gali bet kokio amžiaus žmogus, netgi kūdikis. Jeigu motina išvykdavo ir palikdavo kūdikį vieną, jis galėdavo nužiūrėti. Jeigu vaikas nemato motinos, jo akys būdavo blogos.

Užkalbėtojai ir gyvatės

R.Balkutės įsitikinimu, pajūrio žmogaus ir gyvūno santykis buvo pagarbus, tačiau žmogus visuomet viršesnis už gyvūną.

Jeigu apeigoms reikėdavo nukirsdinti gyvatę, užkalbėtoja miške padengdavo baltą drobulę ir šaukdavo gyvates. Jos šliauždavo viena po kitos – blizgančios ir žavios. Jeigu kuri šliauždavo pasislėpusi už kitos, reiškia, kad toji – kertanti. Užkalbėtoja paimdavo žilvičio šakelę ir išplakdavo kertančią gyvatę, kad ši pasiimtų savo nuodus iš uodegos. Buvo manoma, kad gyvatė susiriesdama pasiima savo nuodus.

„Žaltys pajūry buvęs žmogaus draugas. Išliko pasakojimų, kad Želvio miške, prie Šventosios, apsigyvenęs ilgaamžis žaltys, kuris vis atšliauždavęs į sodybą atsigerti šulinio vandens“, – kone liaudies pasakos apie Eglę ir žaltį motyvams prilygstantį atvejį nusakė R.Balkutė.

Šventosios prieigose, pelkėtose vietose, veisėsi rupūžynai. Gydymui tikdavo ne bet kokia rupūžė, o ta, kuri pati iš pelkės atšokuodavo pas liaudies gydytoją. Šis įdėdavo rupūžę į kibirą ir laikydavo tris dienas, kol ši visiškai išsituštindavo. Tuomet ją užpildavo namine degtine.

Sliekais žiniuoniai gydė epilepsiją, dėlėmis – dantų skausmą, kraujo spaudimą. Jeigu žmogui negalėdavo nustatyti ligos, manydavo jį esant apsėstą ir jį siųsdavo pas užkalbėtoją išvaryti velnią.

Buvo net penkios Verkienės

Viena ryškiausių pajūrio krašto užkalbėtojų, gydžiusių sielos ligas, – Šventojoje gyvenusi Verkienė. „Buvus tokią Verkienę žinojo žmonės, aplinkui gyvenantys 150 km spinduliu. Kai aš ieškojau Verkienės, jų šiame krašte sužinojau buvus net penkias. Mane siuntinėjo po skirtingus namus ir pagalvojau: gal tai – net ne reali, o mistinė asmenybė. Kai nusiplūkusi sustojau, nebežinodama, kur pasukti, tolumoj pamačiau namelį. Galvoju: eisiu ten paklausti. Pasirodė, kad sutikau užkalbėtojos Verkienės anūkę. Įsikalbėjus išaiškėjo, kad Verkienė buvo visai ne Verkienė, o Katryna Freiman. Ji apsigyveno Verkio name, todėl žmonės ilgainiui ją ir praminė Verkiene“, – ekspedicijos įspūdžius papasakojo R.Balkutė.

R.Balkutė pastebėjo mistinį reiškinių sutapimą: kai tik ji susiruošdavo rašyti apie užkalbėtojus ir tyrinėti jų veiklą, tie žmonės būdavo mirę prieš pusmetį.

Žiniuoniai savo patirtį perduodavo tik prieš pat mirtį, kurią jausdavo artėjant. R.Balkutė sužinojo, kad Verkienės nenorėjo suprasti net artimieji. Dukterys ją puolė ir nė viena jų nenorėjo perimti žinių. Tuomet senolė prieš mirtį surašė apie savo gebėjimus į penkis sąsiuvinius. Kitądien, kai palaidojo senolę, dukterys tuos sąsiuvinius sudegino.

Paskutiniais gyvenimo metais senutė negalėdavo užkalbėti žmonių namie: ji išeidavo į sodą. „Ji prašydavo anūkės pasitikti žmones ir atvesti pas ją. Senolė sakydavo: pas mane atvažiuos tas ir tas iš ten ir ten. O ji juk gyveno atokiai nuo pasaulio, neturėjo nei televizoriaus, nei telefono. Ir iš anksto jai pranešti tikrai niekas negalėjo. Ji tiesiog nujausdavo, kam reikalinga jos pagalba“, – R.Balkutė persakė Verkienės anūkės pasakojimą.

Labai įspūdingas atvejis, kai Verkienė pagelbėjo vienai apsėstai mergaitei iš Šateikių. Artimieji net penkis kartus vežė jai šventintą vandenį. Tačiau – vėlgi mistiniai sutapimai – niekaip negalėjo nuvežti, nes indas su vandeniu vis suduždavo. Tuomet Verkienė pasisiūlė, kad pas mergaitę nuvežtų ją. Moteris šlakstė apsėstąją šventu vandeniu, kalbėjo maldas, kol ši išvėmė vabalo pavidalu savo apsėdimą.

Žiniuoniams pinigai nerūpėjo

„Tik Žemaitijoje aptikau atvejus, kai karpas užkalbėtojai gydė katės išmatomis. Plaučių uždegimą gydė šlapimu. Jeigu užtrūkdavo karvė, ant marlės dėdavo dagį ir perkošdavo pieną, – pasakojo etnologė. – Užkalbėtoja Skūdikienė iš savo protėvių perėmė mokymą, kaip gydyti rožę. Savitai ji ir nustatydavo, kokia liga serga žmogus: ant skaudamos vietos dėdavo gabalą duonos, ant jos – du degtukus ir užvoždavo stikline. Po kiek laiko stiklinę patraukdavo: jeigu ši pasislenka per du pirštus, reiškia, liga – toje vietoje. Jeigu stiklinė nukrinta – ligos ten nėra“.

Pasak R. Balkutės, užkalbėtojai ir žiniuoniai buvo labai stiprios asmenybės: jie gerai išmanė botaniką, suvokė gamtos ir žmogaus pasaulio dermę, nebuvo šykštūs. Pinigai nebuvo jų veiklos tikslas.

Pajūry vyravo labai pagarbūs santykiai tarp tautų ir etnografinių rajonų gyventojų – kuršių, latvių ir žemaičių. Gyvenantys prie ribos apie užkalbėtojus atsiliepdavo labai pagarbiai. Tik nutolusieji nuo ribos juos vadindavo „čerauninkais“.

Kuršininkai – palangiškiai bei šventojiškiai – nuo kitų regionų žiniuonių skyrėsi tuo, kad jų veikloje buvo juntama protestantizmo įtaka: jie nenaudodavo švęstų daiktų ir nesimelsdavo savo žodžiais, bet skaitydavo maldas iš Biblijos.

archyvas

Sveikata, pajurionaujienos.com

© 2012, viršaitis. All rights reserved.

Palikite atsiliepimą

Jūs turite būti prisijungęs komentavimui.