2

Žolynų stebuklai

liepos 22, 2012 Liaudies medicina

Dalė Vailionytė//

AUGUSI SU ŽOLĖMIS

V. Bukauskienę mūsų rajono, visos apskrities, o ir daugelis respublikos gyventojų iki šiol pažįsta ir prisimena. Tai ji, ta žolininkė, su juodu katinu ant automobilio, dalyvavusi ne viename rajono „Šeimų ralio“ renginyje, derliaus šventėse rajone ir apskrityje. Visuomet tautiniu rūbu dėvinti, visuomet su savo stebuklingu lagaminu, pilnu gydomųjų žolelių ir įvairių antpilų, kurių galiomis ypač domėdavosi vyrai.

Prisiminus tuos metus V. Bukauskienė tik nusišypsojo: tuomet nieko rimto nebuvę, vien atrakcija. Nors, pilstydama stebuklingus lašus nuo skrandžio negalavimų ar vyriškumo sutrikimų, tikrai nemelavusi- žolės gali daryti stebuklus, tik reikia mokėti jas išgirsti, su jomis susigyventi ir … pačiam prisirinkti, o ne pulti į vaistinę, kur kokybišką vaistažolę, pasak Virginijos, vargu ar rasi. Tačiau jau trejetas metų V. Bukauskienės tokiuose šurmulinguose renginiuose nebepamatysi. Nors žolininkės talentas, žinios ir patirtis niekur nežuvo. Tik viskas dabar – daug rimčiau, daug atidžiau, daug atsakingiau.

Foto baltai.lt

Virginijos pažintis su žolelėmis prasidėjo dar ankstyvoje vaikystėje. Prisimena- močiutė, kaip ir kitos tuometinio kaimo moterys, žoles rinko. Ir ją kartu tempdavosi, nes nebuvo kam mažo vaiko palikti. „Augau biednumoj, todėl neturėjau nei lėlių, nei kitokių žaislų. Visi mano vaikystės žaidimai su augalais ir gyvūnais- varlėmis, katėmis, šunimis…“- prisimena Virginija. Močiutė iš ežero ištraukė ajero šaknį: pagrindinė šaknis buvo lėlės liemuo ir galva, iš pridėtinių, plonyčių, pindavo lėlės kasas… Kaip pačiai dabar atrodo, ji nuo mažens suprato augalų ir gyvūnų kalbą. Ir kuo ilgiau gyvena, tuo labiau įsitikina, jog tuomet, būdamas vaikas, neklydo: augalai, gėlės ir žolės kalba, tik reikia mokėti klausytis. O katės supranta net labai ilgus sakinius. Pasak Virginijos, jokių čia sugebėjimų nereikia- tik dėmesio ir atsidavimo. Ir ne trumpalaikio, o pastovaus, atsisakant lėkimo paskui materialius gyvenimo dalykus.

INTUICIJA NIEKUOMET NEMELUOJA

Virginija, ilgus metus praleidusi namuose, nes valdišką darbą neilgai turėjo, nuolat bendrauja su augalais. Tarsi su žmonėmis. Mums bekalbant prisiminė, kaip prieš porą metų, rudenį, išgirdo savo graikinį riešutmedį prašant pridengti jį nuo šalčio. Buvo dar tik lapkričio mėnuo. Paprastai Virginijos vyras augalus apraišioja, pridengia tik prieš Kalėdas. O tuomet paklausė žmonos patarimo. Ir išties- gruodžio pirmosiomis dienomis paspaudė 20 laipsnių šaltis. Jei Krosnoje dar ne visi tiki Virginijos nuojautomis, nes ji pastaruoju metu – mažai bendraujantis žmogus, tai namiškiai į jos perspėjimus arba nurodymus reaguoja iškart. Mat per ilgus gyvenimo kartu metus įsitikino, jog retai kada suklysta. Piktžolių savo darže sako niekuomet nepurškianti- tik ravinti. Ir ne todėl, jog bijotų chemikalų, o dėl to, jog yra įsitikinusi, jog augalai mėgsta rūpestį ir ravimi atneša daug didesnį derlių.

Viešnagės V. Bukauskienės namuose metu ji „tvarstė“ nulaužtą pomidorą: sustatė stiebą, aprišo medžiagos gabalėliu, pritvirtino įtvarą. Visai kaip lūžusią žmogaus  galūnę. Suabejojus, ar toks augalas sugis, parodė kitą, šiltnamyje augantį. Ant jo stiebo tik sugijimo randas buvo belikęs, o pats augalas- nė kiek neprastesnis už kitus augančius šalia. Skruzdes mes savo šiltnamiuose puolame naikinti visomis žinomomis priemonėmis. Ir taip, pasak Virginijos, tik labiau pakenkiame augalams, nes skruzdės išdraskius jų namus, pasidaro kovingos, pažeidžia augalų šaknis. Ji tuo tarpu „liepusi“ savo šiltnamio gyventojoms kraustytis į šiltnamio kampus, ir dabar jos ten ramiai gyvena….

Virginija savo talentą arba nuojautą ilgus metus naudojo vien savo šeimos reikaluose. Pirmoji aiški patirtis, kurios prašė neviešinti, baigėsi dideliu išgąsčiu, nes žmogus, buvęs prie mirties, nuo jos duodamų antpilų kažkaip stebuklingai pasveiko. Vėliau savo žolėmis, „sumaišytomis“ su nuojautomis, nežinia kokių galių diktuojamais patarimais, gydė vaikus. Sūnui Sauliui dar kūdikystėje buvo diagnozuota sunki liga, kurią lydėjo kitos, kaip pasekmė. Ketverių metų tebuvo, kai teko ištverti sunkią operaciją. Šiandien jis tik mamos drąsai ir kantrybei turi būti dėkingas, nes jam diagnozuotos genetinės ligos, medikų įvardijamos kaip iki galo neišgydomos ir juo labiau- negydomos alternatyviais metodais, beveik neliko. Masažai, būtinai mamos rankomis, ir žolių antpilai- keletą metų- štai visa gydymo metodika.

PADEDA IR SVETIMIEMS

Ilgus metus slėpusi savo talentą Virginija sako, jog „sparnus ištiesė“ tik užaugus vaikams. Daug klausimų iš visos respublikos ji gauna elektroniniu paštu, patirtimi dalijasi įvairiose interneto svetainėse. Dažnai ji net nežino, iš kur žmonės sužinojo jos kontaktinius duomenis, tačiau visuomet atsako į pateiktus klausimus.

Medžių pumpurų, žolių, šaknų rinkimą V. Bukauskienė pradeda ankstyvą pavasarį. Jis tęsiasi iki lapkričio mėnesio. Jos kambarėlyje, po stebuklinga užuolaida, visa siena nukabinėta maišeliais su įvairiais džiovintais augalais, bufete- buteliai, buteliukai su tepalais, antpilais. Jie ir surinkti, ir užpilti tik tam tikromis dienomis, nes, pasak Virginijos, ne visos dienos yra tinkamos ne tik vaistų gamybai, bet ir bet kuriems kitiems darbams pradėti.

Žolininkystės paslapčių ji semiasi iš knygų, ieško internete. Tiesa, ne visiems teiginiams pritaria. Ir vėlgi, ką priimti, o ką atmesti, jai diktuoja intuicija. Bendraudama su žolininkais ji įsitikino, jos žolininkystės žinios skirtinguose Lietuvos regionuose yra ne vienodai paplitę. Antai, apie Ariogalą puikiai žino, kas tai yra raganos kiaušinių antpilas, kuris liaudyje vartojamas prostatos negalavimams gydyti. O štai Dzūkijoje – jis beveik negirdėtas. Virginija parodė indą, kuriame laikomas šis ypatingas vaistas. Išties, labai panašu į perpjautą kiaušinį. Tačiau tai- specialaus grybo užuomazga, kuri randama tik po žeme (išlindęs į paviršių jis tampa nebeveiksmingas). Grybas auga tik tam tikrose vietose, lapuočių miškuose, rasti jį išties nelengva. V. Bukauskienės vaistingųjų augalų paieškos arealas- nuo pat pasienio Akmenių kaime iki Kapčiamiesčio girių. Todėl jai šis malonumas nemažai kainuoja. O kur dar papildomos medžiagos vaistų gamybai- grūdų degtinė, medus.

Nuolatinių pajamų neturinčiai moteriai (dirba tik vyras) reikia gerokai pasukti galvą, kaip surikiuoti savo lėšas, kad ir ūkio darbai būtų atlikti, ir šeima pamaitinta, ir žolininkės darbai, prisilaikant visų terminų, laiku būtų atlikti. Tačiau, kaip ji pati teigia, gal pats Dievas jai padeda, nes gyvenime jų niekada namuose nebuvo, tačiau visuomet užteko. Jau metai laiko Virginija turi mokinį, kuris semtis patirties atvažiuoja net iš Kauno. Su vaistingųjų augalų žinynu jie bastosi po pievas ir miškus, mokosi augalus pažinti, rinkti, paruošti. Pernai per Jonines Virginijos sodyboje Arūnas (toks mokinio vardas) buvo iškilmingai įšventintas į žolininkus.
tęsinys kitą dieną

Paruošė Daiva Jasulaitytė pagal „Lazdijų ŽVAIGŽDĖ“ Nr.25 (808)

© 2012, viršaitis. All rights reserved.

Atsiliepimai (2)

 

  1. delmondo parašė:

    Gal kas nors parašys apie ją knygą? Tokia pasakojimas apie raganą nuo vaikystės iki šių dienų. Būtų įdomu sužinoti, kaip ragana „buvo padaryta“. Galbūt jūs parašysite Virginiją patys?

  2. Ade parašė:

    Gerbiamieji lietuviai-baltai, dar tvirčiau atsistosite ant kojų, jeigu atsigręšime į praeitį ir geriau susipažinsime su savo protėvių mums paliktą informaciją iš tolimiausios praeities. O ji yra užkoduota daugelyje senųjų kultūrų rašytiniuose šaltiniuose. Mūsų laimei ne taip seniai juos įminė inžinierius Romualdas Zubinas ir paskelbė savo knygose Perkūnas (priešistorija), Per praeitį į ateitį (proistorija) ir Pažadinta praetis (Šumerų pranašystė arba Trečiasis ir Ketvirtasis geofiziniai procesai). Mes galime pelnytai didžiuotis tuo, kad be lietuvių kalbos niekas jokia kita kalba Pasaulyje nesugebės įminti nei senovės indų ar graikų, nei šumėrų ar babiloniečių, nei iraniečių ir arijų, nei kiniečių ar japonų ir kitų kultūrų, šventųjų raštų, mitų, legendų, nei, tuo pačių, praeities ir ateities, ką padarė Romualdas Zubinas. Lietuvių kalba yra senesnė nei sanskrito ir tai pripažįsta net indų mokslininkai. Geriausių pavyzdžių gali būti indų šaltiniuose minimas dievas Pradžapatis (lietuv. Pradžiapatis). Būtent šis dievas davė dieviškąją pradžią indų karaliams- radžoms. Šiam pirmajam Žemėje dievui, anot tų pačių šaltinių, jau per 50 000 metų. Logiška, kad ir lietuvių kalbai yra ne mažiau bet net daugiau nei 50 000 metų. O jug kalba yra bet kokios kultūros, tame tarpe ir lietuvių, pagrindas ir pamatas. Tad atsistokime ant šio mūsų protėvių pastatyto pamato ir būkime verti savo protėvių! DIDŽIUOKIMĖS SAVO SENIAUSIĄJA IR GARBINGIAUSIĄJA PRAEITIMI!!!

Palikite atsiliepimą

Jūs turite būti prisijungęs komentavimui.