1

Kaip pradėjau dirbti jaučiais…

liepos 25, 2012 Žemės ūkis

Petras Jančys//

Susipažinus su Krišnos sąmonės filosofija (senąja indoeuropiečių filosofija) ir pabandžius pritaikyti ją praktikoje, labai pasikeitė pasaulio suvokimas. Tai kas nūdienos visuomenėje atrodo vertingo ir siektino, tapo niekinga ir atgrasu, kvaila ir amoralu. Ir atvirkščiai, tai kas šiandien niekinama ir laikoma atgyvena, tapo gyvenimo prioritetais. Agresyvusis mokslo ir technikos progresas, šiuolaikinės civilizacijos variklis, sumenko vedų šviesoje ir prarado savo žavesį.

Tikėjimas, kad tobulėjant technologijoms tobulėja mūsų gyvenimas ir kad augant dirbtinių pinigų masei auga ekonomika, neteko savo prasmės. Taip pat beprasmiu tapo tikėjimas, kad gyvendami kitų gyvų būtybių kraujo sąskaita sukursime klestinčią ir taikią visuomenę. Visa tai pakeitė tikėjimas ir pasitikėjimas Gamta ir Dievu, Jo technologijomis, Jo morale. Atėjo supratimas, jog Dieviškos arba Gamtinės technologijos yra nepranokstamos, Dieviškoji moralė yra pati teisingiausia. Taip atėjo noras pradėti globoti ir tuo pačiu naudoti Dievišką transportą, darbinius gyvulius.

Kadangi iš prigimties esu ūkininkas nusprendžiau įsitaisyti porą jaučių su kuriais galėčiau dirbti žemę. Jaučius pasirinkau todėl, kad tai atitinka jų paskirtį. Nuo vedinių laikų jautis naudojamas žemės ūkyje ir kroviniams vežioti, o arklys tolimesniems susisiekimams ir karui. Ir nors vėliau arklį taip pat pradėjo naudoti žemės ūkyje, tačiau vis dar vyravo nuomonė apie jaučių pranašumą šioje srityje. Ir tiktai XVIII a. I pusėje Europoje keičiasi nuomonė dėl jaučio naudingumo. Tačiau jos atgarsis Lietuvoje buvo menkas. I. R. Merkienės tyrimo duomenimis, XVI-XVIII a., Rytų Lietuvoje net XIX a. pirmojoje pusėje pagrindinis darbinis gyvulys buvo jautis. XIX a. 8-9-uoju dešimtmečiais darbo jaučiais arealas mažėjo, sudarydamas salas vakarų ir rytų Aukštaitijoje, šiaurės rytų Suvalkijoje bei Dzūkijoje. XX a. 2-ojo dešimtmečio pabaigoje pietrytiniame Lietuvos pakraštyje vėl pavieniui pradėta arti galvijais nuo karo nukentėjusiuose ūkiuose. XX a. 4-ajame dešimtmetyje retkarčiais jaučių laikyta dideliuose vakarų Lietuvos valstiečių ūkiuose. Jie naudoti po vieną ir po 2-3 poras prie ypač sunkių darbų – molynei išplėšti, miškui, žvyrui, kuliamajai mašinai vežti ir pan. Yra senų žmonių, tokių kaip Ignalinos rajono gyventojas Algirdas Pumputis, kurie vaikystėje, tai yra XX a. 5-ajame dešimtmetyje, matė dirbančius jaučius. Tai paskutiniai darbo galvijai Lietuvoje. Ir štai po 60 metų pertraukos mūsų šalyje vėl bandoma sugrąžinti darbo jaučių panaudojimą.

Tai daroma tam, kad žmonija vėl sugrįžtų prie Dieviškos ekonomikos ir Dieviškos moralės. Dieviška ekonomika reiškia, kad žmonės yra tiesiogiai priklausomi nuo Dievo per materialią gamtą be papildomų tarpininkų, kurie čiulpte čiulpė žmonių gyvybines jėgas. Dieviška moralė reiškia, kad žmonės yra dėkingi Dievui už Jo suteiktas dovanas. Tai reiškia, kad jeigu Dievas mums davė karvę ir jautį, kurių dėka žmonija yra išmaitinama, tai atsidėkodami jiems už tokią tarnystę mes jais rūpinsimės netgi tada, kada karvė nebegalės duoti pieno, o jautis nebepajėgs dirbti. Žudyti savo maitintojus būtų didžiausia išdavystė. Todėl vediniais laikais žmonės ne tik naudojosi karvių pienu ir jaučių jėga, bet ir globojo iki pačios mirties.

Petras Jančio nuotrauka

Taigi įkvėptas vedinės kultūros 2010 metais įsigijau porą buliukų. Nusprendžiau, kad tam reikalui geriausiai tiktų pačios seniausios Lietuvos vietinių galvijų veislės.  Iš Lietuvos gyvulininkystės instituto parsivežiau Lietuvos baltnugarių veislės buliuką, o Lietuvos šėmųjų veislės buliuką pavyko rasti pas ūkininką. Kai jiems buvo 3 mėnesiai, apmokiau komandų pagal anglišką tradiciją, su kuria supažindino jau daug metų su jaučiais dirbantis amerikietis William E. Dove. Apie lietuviškąją tradiciją medžiagos turiu labai kukliai, todėl labai būčiau dėkingas jeigu kas galėtų pasidalinti tokio pobūdžio literatūra, nuotraukomis, pasakojimais ir panašiai. Dabar jaučiams 2 metai ir su jais jau galima dirbti lengvus darbus: vežioti vežimu lengvus krovinius, akėti žemę, tampyti nedidelius rąstus. Kai sulauks 4 metų galima bus arti žemę ir dirbti visus kitus sunkius darbus. Labai nustebino žmonių, mačiusių pakinkytus į vežimą jaučius, reakcija. Nors aš tuo užsiimu daugiau dėl praktinės naudos ir religijos palaikymo, daugumai žmonių tai patinka todėl, kad tai yra gražu. Tai patvirtina, kad Dieviškose technologijose tobulai išreikšta praktiškumo ir estetiškumo harmonija.


Kinkomi jaučiai Antalksnės kaime klauso tik angliškų komandų

© 2012, viršaitis. All rights reserved.

Atsiliepimai (1)

 

  1. Rūta sako:

    Gražu, kad tai vyksta.

Palikite atsiliepimą

Jūs turite būti prisijungęs komentavimui.