0

Akmuo kaip bendruomenės kultūros centro simbolis šventvietėse (alkvietėse)

kovo 22, 2011 PASAULĖŽIŪRA

Akmuo kaip bendruomenės kultūros centro simbolis šventvietėse (alkvietėse), kaimo vietovėse ir lietuvių liaudies dainose (I dalis)

E g i d i j u s    M A Ž I N T A S.
Lietuvos žemės ūkio universitetas.

Akmenų pasaulis lietuvių mitologijoje dar nėra ištyrinėtas. Jis turi daug paslapčių. Akmenų rinkimas savo sodyboms, puošimas jais sodų ir kiemų, taip pat grybavimas atidengia mūsų lietuvių kaip gamtadievystės ainių paveldėtas kultūrines gelmes, kurių įpročių mes negalime atsisakyti. Mūsų protėviai mylėjo akmenis, manome, kad suprato jų kalbą. Dažniausiai akmenimis fiksuojamas šventųjų girių ir miškelių bruožas yra tas, jog jie gyvavo kartu su kitų rūšių šventvietėmis, kurios užėmė tam tikrą šventosios girios teritorijos dalį. Be to, kartais žinoma, kad centrinė (kartu – švenčiausia) miškelio vieta buvusi ten, kur augdavęs seniausias ir storiausias medis arba būdavęs didelis akmuo, apipintas padavimais ir pasakojimais. Lygiagrečiai su giriomis bei miškeliais, istoriniai šaltiniai mini šventuosius akmenis1.

Daugelio užsienio tyrinėtojų knygose plačiai kalbama apie gydomąją akmenų galią, apie energetinį poveikį ne vien aplinkai. Akmens energija priklauso nuo sąlygų, kur jie atsirado, kaip formavosi, kokioje aplinkoje atsidūrė2. Didelė dalis sakralųjį statusą turinčių objektų yra gamtinės prigimties, o kultūrinės apeigos nepalikdavo materialių pėdsakų. Sulig oficialiu Lietuvos krikštu 1387 m. senąsias šventvietes imta naikinti arba jų gyvavimą įprasminti krikščioniškai. XIX–XX a.  užfiksuota tik maža šios rūšies paminklų dalis. Daugeliu atvejų apie juos bylojo vien tik vietovardžiai, padavimai bei tikėjimai ir tik retais atvejais specifinė objekto išvaizda, ten aptinkami radiniai, epizodiškai vykstančios žmonių apeigos.

Šašaičių akmuo, vad. Dievo stalu (Plungės r.) Foto aruodai.lt

Tyrimo objektas – akmens kaip bendruomenės kultūros centro simbolis šventvietėse, kaimo vietovėse ir lietuvių liaudies dainose.
Tyrimo tikslas – atskleisti ir išanalizuoti akmens panaudojimą senovės apeigose ir nūdienos sveikatinimo kryptyse. Išanalizuoti akmens aplinkos estetinio
suvokimo raidą, estetiškumo ir sveikatinimo aspektus, apžvelgti akmens vietą ben-
druomenėje ir aplinkos estetinę refleksiją, skatinančią kultūrinės veiklos formas.
Tyrimo uždaviniai:
1. Atskleisti akmens panaudojimo kryptis ir atsiradimo bendruomenių centruose priežastis.
2. Išskirti realaus, kasdieninio gyvenimo akmens estetinės kokybės apraiškas.
3. Apibrėžti akmens aplinkos formavimosi veiksnius bendruomenėse.
Metodai: filosofinės, istorinės, psichologinės, menotyrinės literatūros šaltinių studijavimas.
Įvadas
Akmens atsiradimo bendruomenėse ir apeigų apie akmenis formavimosi procese estetinis žmonių ugdymas tampa integralus ir neabejotinai reikšmingas faktas.
Kiek platus yra akmens panaudojimo estetinės refleksijos reiškinys lietuvių bendruomenėse? Kokią vietą jis užima vietinių kadaise ir dabar čia, Lietuvoje, gyvenančių žmonių gyvenimuose? Kasdienybės su akmenimis, akmens buvimo estetinė egzistencija, akmens aplinkos poveikis yra gana reikšmingi ir artimi daugeliotautybių žmonėms. Tai natūrali aplinka su akmeniu, kurios  reikšmės suvokimas gali padėti geriau suprasti visumą veiksnių, formuojančių čia gyvenančių žmonių estetinį suvokimą, aktualios kultūrinės veiklos modelį. Vizualinė aplinka su šalia gulinčiais akmenimis tampa vienu iš pagrindinių reikalavimų ugdant individualią gyvenamojo namo perspektyvą, gebančią konkuruoti tarpusavyje ne vien estetine raiška. Akmuo padeda ugdyti gebėjimus nepriklausomai mąstyti, kurti, suvokti estetinius, racionalius aplinkos kūrimo kriterijus, kurie egzistavo senovėje ir dažnai atsiranda dabartyje. Akmens sakralumas ir šventumas tampa naujos estetinės refleksijos raiškos sritimi, raktu į etnodizaino pasaulį, būdu daryti sprendimus. Paminėtinos šios šventų kalnų grupės: Alkos kalnai ir salos, Dievo kalnai, Perkūnkalniai, Aušrinkalniai, Saulės, Kupolių ir Šatrijų kalnai, Mergakalniai, su kultūriniais „herojais“ susiję kalnai bei specifinis alkakalnių tipas, archeologinėje literatūroje vadinamas piliakalniais-šventyklomis(3)
.  Tačiau šiandieną jaunimas tarsi to nemato arba nepastebi. Bet kuriuo atveju jau įrodyta, kad akmuo gali būti puiki psichoterapijos priemonė, naudojama su vaistais arba be jų, bet ypač plačiai – gydymo procedūrose vandens parkuose, pirtyse(4) , SPA centruose, kur akmenys panaudoti dešimtyse pirčių kompleksų, kojų terapijoms, braidyklėms. Jose šildomasi ne po elektrine lempa, o pilant vandenį, prisodrintą eukalipto ar kitų žolinių ekstraktų, ant karštų akmenų. „Pirtį visada statydavo su priepirčiu. Pačioje pirtyje iš pusrąsčių ar gerų lentų tvirtos, lygios, gerai suleistos grindys, o priepirtyje – plūktinė asla. Prie durų nedidelis plotelis aslos, kartais eglišakiais ar pušų šakomis nuklotas. Didelę pirties dalį užimdavo krūsnis: iš akmenų krauta krosnis, dūminė, krūsnies viršus platus, su nedideliu įdubimu (per pusę akmens), ten sudėdavo kaitinamus akmenis, įkaitusius mesdavo į kubilą vandeniui šildyti. Kas gražiai krūsnies susikrauti nemokėjo, akmenis šildydavo pačioje krosnyje. Kur akmenis bešildytų, jiems sumesti, o prireikus ir iš kubilo išgriebti, buvo didelės tvirtos medinės replės“ (Šimkūnaitė 2001, 63).

Kerpės yra vaistas. Liaudies medicina vartoja daugelį. Ar matėte vaistinėse lietuviškas kerpes, kurios tokios būdavo populiarios senovėje? Tačiau visur rasite islandišką kerpę, kuria labai sėkmingai  gydomos gerklės ligos. Islandišką kerpę itin vertina muzikinių ir dramos teatrų artistai. Kerpenos arbatą mūsų tėvai gerdavo, kai skrandis aptingdavo. Kerpenos drebučiais tvarstydavo nudegimus, dideles paviršines žaizdas ir opas. Kerpe gydė ne tik kosulį, bronchinę astmą, plaučių uždegimą ir daugelį kitų ligų. Į kerpes labai žvalgosi imunologai.  Iš ant akmenų augančių kerpių galima pasidaryti neblogą oro švarumo indikatorių. Pakanka išvykos metu nusilaužti negyvą kerpėtą šakelę ir parsinešus įsmeigti į drėgną smėlį ir laikyti patalpose. „Kerpių reikšmė milžiniška. Tai gimtosios gamtos pionierės.  Ant negyvo akmeninio paviršiaus kerpės sukaupia nedidelį organinės medžiagos sluoksnelį ir jų pėdomis gali žengti didesnės, reiklesnės ir evoliucijos keliu toliau pažengusios samanos. Šios jau sukaupia storesnį ar plonesnį durpių patalą aukštesniems augalams“ (Ibid., 200). Pabraidžius akmeninėse braidyklėse, SPA „Vilnius“, Druskininkuose, kojų pėdose atsiradę skausmai įspėja apie inkstų ar kepenų pažeidimus arba sutrikusią kvėpavimo ar širdies kraujagyslių veiklą. Ant sienų kabančios „su džok“ principu parengtos lentelės padeda pažinti  organizmą. Tai įvyksta  akmenėlių dėka. „Akmenys juos nešiojantiems asmenims pamažu padeda atverti naują pasaulį, sustiprina  sielą ir dvasią, nuramindami kūno negandas“, – rašo Audronė Ilgevičienė, akmenų kabineto Vilniuje savininkė.

Problemos aktualumas ir naujumas
Įvairialypį akmenų panaudojimą liudija archeologiniai kasinėjimai. Akmuo irgi gali būti „dalis“: jis gali sudilti kaip ir žmogaus laimė. Bedalio akmuo sudyla, nes, jei Laima neskyrė dalies, jis turi likti bedalis. Gamtą saugojo ir gynė daugybė dvasių(5). Aukojimas taip pat buvo susietas su tam tikrais gamtos objektais. Aukojant buvo siekiama aukos gavėją palankiai nuteikti aukotojo atžvilgiu. Pagrindinės aukos buvo javai, vilna, duona, mėsa, gyvulių kraujas, sidabrinės monetos ir papuošalai, svarbesniais atvejais – gyvuliai, o kai kada net žmonės, visų pirma karo belaisviai. Aukojimai daugiausia vykdavo prie akmenų arba ant jų. Svarbią vietą šalia aukojimo užėmė garso ir dainavimo, giedojimo magija. Per akmenį vyksta ryšio
su Tvėrėju atkūrimas, sutvirtinimas. Akmuo bendruomenių kultūros apeigų ir ritualų centruose simbolizuoja susitikimą su Žemės Siela, Ryšio su Ugnies ir Medžio Siela atkūrimą, kelionę į Šviesos ir Tamsos pasaulių darnų sugyvenimą. Paprastą liaudies dainų giedojimą nesudėtingais keliais trigarsiais galima vertinti kaip vokalines pratybas, meditacijas, apimančias vientisus tekstus, trunkančius apie valandą per dieną arba keletą valandų per savaitę. Meditavimas liaudies daina pašalina bet kokias visų įmanomų psichologinių traumų pasekmes, nepaisant to, kad gimimo trauma ir dėl jos atsiradusi nuolatinė įtampa kai kuriems žmonėms apsunkina šią nesudėtingą užduotį. Todėl tam, kad būtų pašalinta įtampa, sukaupta per trumpą ar ilgą gyvenimą, daugumai žmonių buvo taikoma dainavimo magija.

(laukite tęsinio)

IŠNAŠOS

1 Šventųjų akmenų klasifikavimo patirtis rodo, jog tai komplikuota užduotis. Per beveik
50 šios mokslinės minties metų vieningos klasifikacijos sukurti nepavyko. Taip atsitiko
todėl, kad „vidinė“ šventųjų akmenų įvairovė labai didelė ir ją lemia daugiau gamtinės
bei mitinės priežastys, negu žmogaus veikla. Šventųjų akmenų požymiai, leidžiantys juos klasifikuoti, sudaro du pagrindinius blokus: 1) požymiai, išskiriami pagal akmens sandarą, formą, įvairius ypatumus (įdubas, dubenis ar kt.), geografinę padėtį; 2) požymiai, išskiriami   pagal   mitinius   ir   religinius   duomenis   (padavimus,   pasakojimus,   tikėjimus,   apeigas).
Ligšiolinė   klasifikacijos   patirtis   rodo,   jog   tyrėjams   tarpusavyje   derinant   šių   dviejų   arba vidinius vienos rūšies požymius, kyla prieštaravimų dėl pačios klasifikacijos.
2 Mūsų protėviai žinojo, kad akmuo turi mentalinį kūną, žolės – eterinį ir astralinį. Gal dėl to žolių poveikis žmogui greitesnis, efektyvesnis. Kuo akmuo didesnis ir mažiau sužeistas, tuo jo poveikis veiksmingesnis. Akmenų mentalinis laukas tiesiogiai veikia aplinkos arba jį nešiojančių žmonių lauką. Nekalbėsime apie didžiulį akmenų gydymo poveikį senovėje.
3 Viena iš geriausiai ištirtų šventovių yra Tušemlios piliakalnyje, 50 km į pietus nuo Smolensko, prie Tušemlios upelio – Sožo intako. Jo apatiniame, V–VI a. pr. m. e., sluoksnyje
rasta daug stulpaviečių, bet pastatų neįmanoma rekonstruoti. Antrame sluoksnyje, priklausančiame III m. e. a., aptikta apskrito 6 m skersmens pastato liekanų. Jis pastatytas iš stačių
20 cm skersmens stulpų. Visame to sluoksnio paviršiuje rasta labai daug stulpaviečių – įvairių pastatų liekanų, o centre aptikta net 50 cm pločio ir 70 cm gylio duobė, kurioje, kaip manoma, stovėjo stabas (stulpas su dievo skulptūra). Virš šio sluoksnio buvo kitas, datuojamas VI–VII a., kuriame piliakalnio pakraščiais irgi pastebėta pastatų liekanų, o šiauriniame gale stovėjo apskrita vertikalių rąstų 5,5 m skersmens šventykla. Jos viduryje buvo didžiulė duobė – stulpinės skulptūros liekana. Piliakalnis apjuostas 3 m aukščio smėlio pylimu. Maži panašūs į kambarius su akmenų židiniais mediniai pastatai vienas greta kito juosė pylimą iš vidaus. Toliau ėjo vidinė ovali stulpų eilė, iš kurios matyti, jog stovėjo  20 x 30 m dydžio pastatas dengtu stogu, palaikomu dviejų eilių rąstų. Dar keletas stulpaviečių ir sudegusių sijų tarp stulpų eilių liekanos rodo buvus vidines sienas.

4 Tolimoje praeityje nevaisingos moterys eidavo prie didelių sakralizuotų akmenų ir ant jų sėdėdavusios. Tuo norėdavo kad būtų vaisingos. Anot padavimų, jaunavedžiai dar XIX–XX a. eidavę po sutuoktuvių prie didžiulio akmens, esančio ant Rambyno kalno. To  paties prašydavo jaunamartės ir pirties krosnies, atliekant jų įvesdinimo į pirtį apeigas. Tai ne  žemės akmens kultas, o mistinis būdas išeiti į „anapusinį“ pasaulį, pasiekti tuos kosminius elementus, kuriuose glūdėjo užkoduota galimybė prasidėti naujai būčiai. Simboliams buvo suteikiama tokia pati galia, kaip ir simbolizuojamiems objektams, nes visuose materialiniuose reiškiniuose esanti išsiliejusi Aukščiausio Kūrėjo energija, ir dėl to buvo manoma, kad dalis visumos prilygstanti visumai. Tai paliudija dar XVII a. periantis pirtyje kartojami tradiciniai žodinės formulės žodžiai: „Svidu, žibu, tvasku, skaistinuosi“. Ši formulė, atrodo, buvo tariama pagal vanojimosi ritmą traukiant atitinkamą melodiją. Vienokius ar kitokius žodinius ar melodinius pritarimus vantos judesiams galima aptikti ir praėjusiame amžiuje. Iš viso to aiškėja, kad pirtyse buvo naudojami akmenys, o pirtis buvo laikoma išskirtine, šventa vieta.
5 Jos būdavo vadinamos pagal vietoves: „miško Tėvu“, „Motina Žeme“ ir pan. Tikėtina, kad padidėjus tam tikrų objektų reikšmei žmonių gyvenime, iš jų susiformavo „dievybės“.  Daug jų būta Lietuvoje. Jau akmens amžiuje buvo tikima, kad kiekvienas daiktas turi sielą,  kurioje esą sukoncentruota visa to daikto ar reiškinio esmė. Tikėjimas siela taip pat nulėmė  gamtos objektų ir mirusiųjų kultą. Estijoje buvo tikima ne tik siela, bet ir „gaivinančia galia“, slypinčia gyvojoje bei negyvojoje gamtoje. Buvo tikima, kad kai kurie gamtos objektai, akmenys, kaip ir gyvūnai ir žmonės, turi didžiulę vidinę jėgą. Žmonės, turintys vidinės jėgos, galėjo iškilti visuomenėje ir užimti joje viešpataujančią padėtį. Buvo tikima didele kai kurių medžių, akmenų, šaltinių galia. Jie buvo laikomi šventais.

Acta humanitarica universitatis Saulensis. T. 6 (2008). 90−107.
ISSN 1822-7309

© 2011, viršaitis. All rights reserved.

Palikite atsiliepimą

Jūs turite būti prisijungęs komentavimui.