2

Kas paprotino žiemgalių virtinius vadinti „kleckais“

rugpjūčio 12, 2012 Paveldas

Vincentas Sakas//

Lietuvos kulinarijos paveldas

Internetinė erdvė tapo „intelektualų“ maišalyne – informacija jau nebėra informacija. Virtuali bendruomenė, rydama vis daugiau tos netikros informacijos, yra vis paviršutiniškiau informuojama, vis labiau klaidinama, mulkinama ir kvailinama, nes tą klaidžią informaciją greituoju būdu ruošia paviršutiniško suvokimo ir supratimo individai (-ės).

Tai yra atsitikę ir su žemgaliais, kurie jau kelinti metai vieno nevispročio suklaidinti niekaip neįgali atsikratyti jiems primesto valgio – „kleckų“ pavadinimo. Šį pavadinimą pasigavo ir mažamoksliai žurnalistai, nes jis jiems „gražus, išaukštintas ir paslaptingas“… Ypatingai daug netvarkos yra Lietuvos virtuvės ir kulinarijos terminijoje, nes čia bet kas, netyčia iškepęs kiaušinį ar užtepęs margarino ant batono, susireikšmina iki kulinarijos „žinovo“ su savo „neklystančia“, tačiau iš tiesų neišmanėliška nuomone. Mūsų dienomis knygynai užversti kalnais „kulinarinių“ knygų, kurias ruošia nieko kulinarijoje neraukiantys, bet įžūlūs kopijuotojai, kurie pasivagia receptą iš jau seniau išleistų kulinarinių knygų, savaip jį aprašo, savaip nufotografuoja ir vogtą dalyką parduoda kaip savo…

Tas pats sakytina ir apie šūsnis internetinių svetainių, blog‘ų, puslapių, veidavaizdžių, kurių „kūrėjai“, neskirdami puodo nuo prikaistuvio, trintuvo nuo maišytuvo, ankštinės pupelės nuo šparago, paprikos nuo pipiro, blyno nuo sklindžio, kotleto nuo maltinio ir t.t., ir pan. platina savo kulinarinį technologinį neišmanymą ir kalbinį neišprusimą. Todėl spaudoje, TV, internete šiandien randame tokį kulinarijos ir mitybos kalbinį šiukšlyną, kurio net visi Lietuvos kalbininkai sunkiai sugebėtų išmėžti. Imuosi šio nedėkingo darbo, tikėdamas, kad skaitytojai sugebės suprasti lietuvių virtuvės ir kalbos turtingumą bei grožį.

Štai, Joniškio rajone Žagarės parke 2010 metų rudenį įvyko Žiurių kaimo „kleckų šventė“. Kas paprotino rengėjus žiemgalių virtinius vadinti „kleckais“, sunku pasakyti, nes nei žiemgalių aukštojoje (didikų ir bajorų, dvasiškių), nei žemojoje (prastuomenės, valstiečių, miestiečių, amatininkų) virtuvėse virtiniai „kleckais“ vadinami nebuvo. Renginio organizatoriai gal iš kokio nors nevispročio pašaliečio girdėjo, kad panašus valgio pavadinimas yra buvęs Žiemgaloje, tačiau kaip tas patiekalas atrodo, matyt nėra regėję, bet labai patiko niekada negirdėtas pavadinimas. Latvijos žiemgaliai 300 metų buvo kolonizuoti vokiečių, tad ir į latvių virtuvę atėjo vokiškas kukulių pavadinimas „Klöße“. Lietuvos žiemgaliai savo kukulių kleckais tikrai niekada nevadino.

Žydai, kurių Žagarėje iki karo gyveno ypatingai daug, didesnius kukulius vadino „kneidlech“, mažesnius kukulius – „farfelech“, o virtinius – „kreplech“. Matyt rengėjai, nežinodami Latvijos ir Lietuvos žiemgalių virtuvių skirtumų, nesugebėjo atskirti kukulių (vokiškai, austriškai – klöße, lenkiškai – kliockų, čekiškai – knedlių) nuo virtinių… Žiemgalių virtiniai su vyšnių, bulvių, varškės ir mėsos įdarais.

Taigi, Žiurių kaimo „kleckų šventėje“ nei kukulių, nei „kleckų“ skaniame pobūvyje iš vis nebuvo. Sumanytojai minkė, lipdė, raitė ir virė, o valgytojai skaniai valgė tiktai virtinius arba kaip nuo senų senovės žiemgaliai labai gražiai ir savitai vadina – virtienius. Ir virtienius raitė, ir didžiausią virtienį išvirė, ir virtienių mikliausių rankų gaspadinę rinko, o paskui skaniai žiemgalių virtienius valgė. Kad būtų lengviau atskirti kuo kukuliai skiriasi nuo virtinių, pradžioje paskaitykite straipsnį apie koldūnus, virtinius, švilpikus, šaltanosius ir auseles, o žemiau straipsnyje (antroje dalyje) rasite pasakojimą apie kukulius.

© 2012, viršaitis. All rights reserved.

Atsiliepimai (2)

 

  1. pas mus Joniškyje ir mano tinklalapyje tai tikrai virtieniai su -ie- per vidurį, bet žagariškiai sako tikrai tuos dalykus kleckais vadinę

  2. doremi sako:

    labas,
    žinote, nuo virtinių ar kleckų pavadinimo niekas nei susirgo, nei pamirė, negražu labai, bet ,
    …….kai „liaudies medicinos“žinovai arba „žolininkės- verslininkės“prirašo internete receptų ir jų pavadinimų, ir dar subendrina be kontraindikacijų augalų, kad tinka visiems ir be išimčių, tai mažiausiai būna tiesiog pikta
    o kad žinotum kad tą parašė, tai dar ir ausis galima apskaldyt
    ateina tokia moteris ir sako
    – norėčiau gauti tibetietiško žolių mišinio išskirtinai moters organizmui valyti
    tai išpūčiau akis
    -kaip ir ne tibete žoles renku, na ir gyvenu gi lietuvoje
    tai sako
    -jūs turite, tai jonažolė, šlamutis, beržo pumpurai ir medetka

    ……….nu gražu

Palikite atsiliepimą

Jūs turite būti prisijungęs komentavimui.