Inkarnetika. Klausimai, abejonės, tikrovė
Kiek nesuprantamų reiškinių supa mus pasaulyje, kiek paslapčių yra pačioje gyvybėje, o žmogus mokslui – tai lyg senoji lotynų tabula rasa, į kurią vis rašoma ir rašoma, bet ji vis atrodo tuščia. Morfologija, fiziologija yra parašiusios keletą skyrių toje gyvenimo knygoje, tačiau genetika per savo veik pusantro šimto metų atliko tik, galima sakyti, aritmetikos veiksmus. Molekulinis lygmuo genetikos bei ląstelių tyrime kiek priartino mechanistinę sampratą prie turtingojo dvasinio pasaulio. Daugybė žmonių mato save jau bent kartą gyvenusius, jie jaučia sindromą déjà vu, atpažįsta vietas, kalbas, istorinius faktus. Jaučia transcendentinį gyvenimą.
Šią žmonių patirtį, mokslo, istorijos faktų ir ypač teologijos, astroenergobiologijos duomenis apibendrina senas ir kartu naujas mokslas inkarnetika. Tačiau apibrėžti šį mokslą vienu sakiniu gana sunku. Inkarnetika – mokslas apie sielos (plačiąja prasme) susijungimą su kitu kūnu, palikus kūną, kuriame buvo. Tai nėra tobulas apibrėžimas, nes inkarnetika kartu ir mokslas, ir pastovus vyksmas žmonių populiacijoje. Negalima atmesti ir panašių vyksmų apskritai gyvojoje gamtoje.
Tad Motto poeto žodžius reikėtų skaityti išplėstine prasme: „Kas aš esu? Ar tas, buvęs praeitame gyvenime, ar tas, kuris bus būsimajame?“ Šie žodžiai atskleidžia visą inkarnetikos esmę, filosofiją ir teologobiologiją. Nemaža minčių apmąstymui šiuo klausimu radome prof. A. Šliogerio fundamentiniame darbe „Niekis ir Esmis“ (2006). Gana išsamią studiją apie reinkarnaciją yra paskelbusi Lilija Talmantienė („Reinkarnacija. Kas tai?“, Mokslas ir gyvenimas, Nr.5, 6-7, 1990). Tačiau per praėjusį laiką paskelbta nemaža išsamių tyrimų rezultatų, leidžiančių naujai pažvelgti į reinkarnacijos vyksmą ir inkarnetikos mokslą.
Visą straispnį siūlo baltams sarmatas.lt
© 2010, viršaitis. All rights reserved.
Latvijas Dievturu Sadraudze
