0

Lai namuose suspindi šiaudo šviesa…

viršaitis gruodžio 11, 2010 Amatai

Šiaudiniai paukšteliai, girliandos, žvaigždės, besisupantys ant Kalėdų eglutės, sodai palubėj – visa tai gali būti Jūsų namuose, padaryta Jūsų pačių rankomis.
Gruodžio 14 d. 12 val. buvusioje Čepkelių rezervato direkcijoje (Šilagėlių g.11) Laima Saviščevienė pamokys šiaudelių narstymo paslapčių.

Nuoširdžiai kviečiame visus išbandyti šį senovinį amatą, gal ir Jūsų namuose nutūps rankų darbo paukštelis ar šiaudo šviesa sužibs Kalėdų žvaigždė…
Reikiamomis priemonėmis pasirūpinsime, o Jūs „atsineškite“ darbingą nuotaiką.

Dzūkijos nacionalinio parko ir Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato direkcija

Šiaudinių piramidžių kūrėja

Laimos Gegužytės-Saviščevienės namuose Merkinėje palubėje lėtai supasi šiaudiniai sodai. Sudėtingų kompozicijų šiaudų raštai gimsta žiemos metu, o vasara prabėga ruošiant žaliavą, skinant ir džiovinant augalus. Trys didžiuliai L. Saviščevienės sukurti sodai kabo Seinų kultūros namuose Lenkijoje. Pernai jos sodų paroda buvo surengta Europos parlamento rūmuose Briuselyje, penki ten ir liko, tikriausiai puošia politikų patalpas.

Laima išsaugojo ir prieš devyniolika metų savo vestuvėms darytą sodą…

Tautodailininkė Laima Gegužytė – Saviščevienė per seminarė mokė sodų pynimo meno

Tėvų namai

Dzūkijos nacionalinio parko ir Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato vyriausioji specialistė informacijai, Varėnos technologijos ir verslo mokyklos etnokultūros mokytoja Laima Saviščevienė turi meno kūrėjos statusą, pripažinta tautinio paveldo produkto gamintoja, parodose dalyvauja nuo 1996 metų.

Autorines parodas ji surengė Dzūkijos nacionalinio parko ir Marcinkonių lankytojų centruose, dailės salone „Dzyvai“ Alytuje. Regiono konkursinėje parodoje „Aukso vainikas“ tapo laureate – pelnė antrąją vietą (2007 m.), dalyvavo bendrose parodose Varėnoje, Druskininkuose, Alytuje ir Vilniuje.

Agronomės specialybę turinti Laima Gegužytė-Saviščevienė gimė ir augo Merkinėje. Tik studijų metais išvažiavo iš gimtojo miestelio pasižmonėti ir vėl grįžo į tėvų namus. Parsivežė ir vyrą iš Žemaitijos, sako, jis puikiai pritapo Dzūkijos smėlynuose.

Laima dar vaikystėje išmoko nerti ir megzti, meilę rankdarbiams paveldėjo iš savo šeimos moterų: močiutė audė, mama mezgė. Sėdėjo ir staklėse, tačiau audimo procesas lėtas, kantrybės neužteko. Daug greičiau kūrybos rezultatą pamatai dirbdamas su džiovintais augalais, tik laiko reikia žaliavai paruošti.

Moteris pažįsta augalus, žino, kada skinti, kaip džiovinti. Į tautodailę pastūmėjo ir aplinkybės: gimus sūnui pirmaisiais Nepriklausomybės metais iro kolūkiai, agronomų nereikėjo. Ieškodama užsiėmimo Laima prisiminė senolių amatus – per žiemą kurdavo rankdarbius ir pardavinėdavo juos Kaziuko mugėje, o vasarą grybaudavo – tai tradicinis dzūkų pragyvenimo šaltinis.

Jau 16 metų dirba Dzūkijos nacionaliniame parke. Patirtis didelė, žinių daug, todėl veda ekskursijas, o dar ir tarmiškai moka paporinti.

Tereikia fantazijos

Sodų rišimo meno Laima mokėsi savarankiškai. Tiesą sakant, didelio gudrumo net ir nereikia, išmoksti vieną figūrą, ir viskas. Po to belieka pasikliauti tik savo fantazija, kai reikia visas detales sujungti.

Klasikinė sodo forma – piramidė. Jis pradedamas rišti nuo plačiausios dalies, po to „auginamas“ žemyn ir aukštyn. „Per visą žiemą daugiau kaip penkių didelių sodų surišti nepavyksta“, – sako tautodailininkė.

Rišti sodams naudojami rugio šiaudai. Jų moteris užsiaugina prie namų esančiame 3-4 arų žemės plote. Laimos vyras nupjauna rugius pjautuvu ir suriša juos į pėdus, kad gerai išdžiūtų, nepajuoduotų. Dar reikia saugoti, kad pelės nesugraužtų. Išplaukusios, dar nesubrendusių grūdų varpos taip pat naudojamos verboms ir floristikos kompozicijoms kurti.

Rugio stiebeliai kantriai sukarpomi vienodo ilgio šiaudeliais, išmetami „bambliai“ (nareliai). Žirklutės turi būti labai aštrios, kad šiaudas nesusiplotų, kirpti reikia tiesiai, ne įstrižai. Ir dar viena paslaptis – siūlas, ant kurio veriamas sodas, turi būti lininis, kad neprarėžtų šiaudelio, nes rombai išsikraipys ir deformuosis visas sodas.

Sodai yra ilgaamžiai. Svetainėje kabo vienas jau patamsėjęs nuo laiko. Pasirodo, išlikęs dar nuo Laimos vestuvių, kurios įvyko prieš 19 metų. Jį moteris pasidarė pati. Sakoma, kad kuo didesnis ir tankesnis sodas, tuo laimingesnis ir turtingesnis bus jaunųjų gyvenimas.

Sodai, kaip vestuvių papuošimas, būdingi Aukštaitijai, o Dzūkijoje jais puošė namus per Kalėdas ir Velykas.

Kai sodai lengvai sukinėjasi palubėje – gražu pažiūrėti. Tačiau surengti jų parodą nėra taip paprasta. Nors jie lengvučiai, bet trapūs, kaip nuvežti? Tautodailininkė įgudusi – sudeda juos po vieną į dideles dėžes. Bet jei pati nepasirūpina parsivežti, gauna juos supakuotus taip, kad kartais tenka ir išmesti.

Visa gamtos gama

Dzūkijoje nuo seno namai buvo puošiami ir dvylikakampėmis šiaudinėmis žvaigždėmis. Kiekvienas kampas atitinka vieną metų mėnesį. Jas kabindavo ant lango per Kalėdas. Laima taip pat tokias daro, tik šiek tiek patobulino – pridėjo daugiau kampų.

Dzūkai ir Kalėdų eglutes puošdavo šiaudiniais žaislais. L. Saviščevienė pina šiaudinius paukščiukus. Jiems paruošti žaliavą sudėtingiau nei sodams: šiaudai verdami, perpjaunami ir tiesinami karštu lygintuvu. Moteris iš jų lipdo ir paveikslus.

Riša ir verbas, kuriuose sudėti kone visi Dzūkijos žolynai: kraujažolės, juodgrūdės, sausučiai, kiškio ašarėlės, švendrės, motiejukai, šlamučiai, kermėkai, bitkrėslės, rugiai, kerpės (elninės šiurės) ir kt.

Nuo Vilniaus krašto verbų Laimos surištos skiriasi tuo, kad jos yra tik natūralių spalvų.

Taip pat pripažintos ir tautodailininkės vaškinės žvakės, daromos dzūkiškai: ant knato plona srovele pilamas karštas vaškas. Sustingus vienam sluoksniui, pilamas antras ir taip toliau, kol „priauginami“ žvakės šonai.

Sausas gėles verboms ar floristikos kompozicijoms Laima augina savo darželyje arba renka miškuose ir laukuose.

Augalai džiovinami ir laikomi neįrengtoje namo palėpėje – ant virvių žemyn „galva“ sukabinti. Mediniame name augalai nedrėksta, gerai ir tai, kad jų nepasiekia tiesioginiai saulės spinduliai.

Laima renka ir vaistažoles, jos mėgstamiausias arbatos mišinys: liepžiedžiai, mėlynių lapai ir uogos, čiobreliai, aviečių lapai, truputis jonažolių dėl spalvos. Smėlynuose auga daug šlamučių, moteris iš jų daro pagalvėles, sako, veikia raminamai. Prisirenka ir viržių, kurių vonelės slopina sąnarių skausmus.

Tradicija tęsiasi

Ruošiant šiaudus, skinant ir džiovinant laukų ir miškų augalus prabėga visa vasara. Darbas prasideda tik tada, kai ateina žiema.

Kai savo darbų parodą surengė Varėnos technologijos ir verslo mokykloje, bendradarbiai nustebo, kaip moteris viską spėja. „Iš tiesų, lieka tik vakarai ir savaitgaliai. Tenka „nuvogti“ laiko ne tik nuo savęs, bet ir nuo šeimos. Gal ir gerai, sūnus ir vyras tapo savarankiškesni. Moka ir valgyti patys pasidaryti, ar bent nepriekaištauja, jei sriuba laiku neišvirta, nes mama „šiukšlynais užsiima“. Toks posakis gimė neatsitiktinai, nes dirbant šiukšlių iš tiesų būna daug. Todėl darbo vieta – virtuvė, kur grindys išklotos plytelėmis, „lengviau išvalyti“, – sako moteris.

L. Saviščevienė jau dešimt metų vaikams perduoda savo patirtį, rengia amatų mokyklėles. Anksčiau vykdavo vienos dienos edukacinės pamokos, o pastaruoju metu rengiamos savaitinės stovyklėlės. Vaikai kartu ir pramogauja – vyksta į ekskursijas po Dzūkijos nacionalinį parką. Sukurti darbeliai eksponuojami, kad ir kiti galėtų jais pasigrožėti. Tradicija tęsiama: užaugs nauja sodų ir verbų meistrų karta.

© 2010, viršaitis. All rights reserved.