Baltų žinyčios vartai

1

Koks Lietuvos kvapas?

viršaitis sausio 23, 2011 Gamta

Aušra Lietuvaitė*

Neseniai sužinojau, kad esame vienintelė šalis pasaulyje, jau turinti nuosavą kvapą. Sumaišytą vienoje garsių Pietų Prancūzijos kvepalų gamykloje, dvelkiantį ne tik bergamote, lauko gėlėmis, avietėmis, pakalnutėmis, alyvomis, samanomis ar medžio dūmu, bet ir imbieru, greipfrutu, sandalo medžiu. Jau galime prisipirkti pilną… pintinę šių kvepalų buteliukų ir išsiuntinėti Lietuvos besiilgintiems išvykėliams. Pauostys, susigraudins ir gal grįš iš tų bekvapių plotų į mūsų skaniai kvepiančią šalį?

Foto Nerijus Adomaitis. Asm. puslapis www.efoto.lt/user/nado

„O kur liepžiedžiai? Kur bulviakasių metu tvyrantis kvapas?“. „Man Lietuva kvepia pušimis ir eglėmis“. „Lietuvos kvapas? Šieno kvapas!“ „Žalumos, intensyviausias pavasario pabaigoje ir vasaros pradžioje.“ „O kaip kvepia gintaras?“ „Jūra, smėlis…“ „Beržinės malkos ir dobilų pievos“. „Kepama duona.“ „Mandarinais“. „Spygliais Lietuva kvepia, spygliais, nes turime nemažai spygliuočių“. „Kopinėjamu medumi“.

Diskusijose prie įvairaus dydžio pietų ir vakarienės stalų pažįstami piliečiai bandė sukurti savo lietuviško kvapo koncepciją. O kadangi gyvename visuomenėje, itin vertinančioje emociją ir asmeninį potyrį, dauguma atsakymų buvo visiškai nesutampantys. Nesutampantys, bet dažniausiai susiję su maloniais kvapais.

O paskui – po visų tų medaus ir dobilų, gintarų ir beržų aromatų prisodrintų pokalbių, kas nors užsimindavo apie valstybę kaip instituciją, jos veikimą lemiančias įstaigas ir visus tuos kvapus, kurie tampa nešvarių procesų metafora, reikalinga dezinfekcijos įstatymais, sąžine, morale, pilietiškumu ir kitokiais amžinaisiais valikliais.

Ir iš tiesų: į interneto paieškos sistemą įvedus žodžius „Lietuvos kvapas“, pasklinda ne itin viliojantys aromatai. Skaitau antraštes: „Vilniaus valdžioje – svilėsių kvapas“, „Rinkimuose – dujų kvapas“, „Šešėlinių pinigų kvapas“, „Marijampolės runkelių kvapas“, „Kvapai tokie, kad net šeškui trošku“, „Alkoholio kvapas dingsta įstatymo spragose“, „Alytus vaduojasi iš dumblo kvapo“, „Krizės kvapas: permainų būtinybė“, „Koldūnų kvapas užbūrė rajono valdžią“. Riebūs, tiršti palyginimai be jokių maskuočių. Įvaizdžio kūrimo specialistams reikėtų pridėti daugiau cinamono, kad užgožtų tokius dvelksmus.

Žinoma, yra šalių, kurios kvepia gardžiau. Prancūzija su visomis levandomis, Suomija su keptų mėsainių aromatais vos pasukus už kampo, paprikomis ir guliašu šiek tiek kvepianti Vengrija, aromatiniais aliejais ir prieskoniais dvelkiančios Rytų šalys (dauguma jų dvokia ir pūvančiomis šiukšlėmis, bet būkite tikri turistai ir vaikščiokite nutrepsėtais takeliais, tai ir nepajusite)… Yra šalių, kur ir demokratija geresnė nei ta, kurią turime mes. Čia panašiai kaip ir su kvapais: Lietuvoje auga visai neprastų augalėlių, užtenka ir rožių, bet kituose regionuose jos skleidžia labiau gundančius aromatus.

Kai kuriose kitose šalyse, kur kvapai intensyvesni, net pilietiniai judėjimai vadinami skambiais vardais: oranžinė, rožinė revoliucija. Europos Sąjunga kenčia nuo plėtros nuovargio ir nepatogią būseną dangsto įliedama kvapų, spalvų ir garsų. Revoliucijos, paradai, vėliavos ir streikai, – visa tai, dar pagardinta prieskonių kvapsniais, apie kuriuos lietuviams paskaitėles skaito visokios po pasaulį dažniau pasitrankančios kulinarinės beatos, atrodo visai linksmas reikalas. Drasios šalies gyventojams ryžto gyventi pagal beprotiškai svaigaus spalvų ir kvapų pasaulio dėsnius neužtenka – štai kodėl mano tėvai negali atsistebėti, kaip laisvė, kuri buvo įteikta kaip dovana, virto geležiniu ne tik biurokratijos, bet ir asmeninių galimybių narvu.

Koks gi Lietuvoje pasklinda kvapas, kai kaimo trobelėje gyvenanti bobutė gulasi į ligoninę operuotis ir skolinasi iš anūko penkis šimtus litų, kad šis vaistinėje supirktų visą operacijai reikalingą inventorių? Gal dobilų ir šviežiai pjauto šieno? Kai pagalvoji, net mūsų santūrioje visuomenėje netrūksta didžių dramų ir nutikimų, tik žmonės nedrąsūs – mažai kam pasakoja apie juos. O ir klausytojų ne tiek daug.

Ir vis dėlto negalėčiau statyti visų savo kvepalų buteliukų už tai, kad Lietuva nenusipelnė kvepėti gardžiai. Aš vis dar čia, nepabėgau. Laukiu, kol pakvips aguonų pyragais, spygliais ir sniegu. Kitą mėnesį bus geriau.

© 2011, viršaitis. All rights reserved.