Baltų žinyčios vartai

0

Seniausias alkoholinis gėrimas pasaulyje gali būti midus

viršaitis vasario 19, 2011 Amatai, Istorija

Seniausias alkoholinis gėrimas pasaulyje, vadinamas šiaurės Europos vynu, gaminamas iš medaus ir vandens? Tai midus. Atsiradęs prieš kelis tūkstančius metų, suklestėjęs ir išnykęs iš pagrindinių alkoholinių gėrimų tarpo, šiandien midus grįžta kaip unikalus, ypatingas ir prabangus gėrimas.

Bočių midaus sudėtis: vanduo, medus, rūgštingumą reguliuojanti medžiaga (citrinų rūgštis), apyniai, kadugių uogos.

Midus žmonijai buvo žinomas anksčiau negu vynas ar alus. Persijoje ir Indijoje midus jau buvo gaminamas prieš 8000 metų, senovės Kinijoje ir Irane midaus gėrimai pradėti gaminti 7000-5400 m. pr. Kr. Žinių apie midų galima rasti šumerų, hetitų rankraščiuose, ankstyvųjų midaus gamybos pėdsakų rasta Amerikoje, Skandinavijoje, Britų salose. Indijos šventraštyje Rigvedoje yra užfiksuotas seniausias midaus aprašymas.

Maistas, auka, vaistas
Midumi gardžiavosi daugelis tautų, nors didžioji dalis įsivaizdavo, kad midus yra tik jų nacionalinis gėrimas. Tačiau midus buvo taip paplitęs įvairiose tautose, kad jį galima drąsiai vadinti pasauliniu gėrimu. Midus tuo pat metu buvo šventas ir kasdienis gėrimas, jį vartojo karaliai ir valstiečiai. Midus buvo vartojamas ne tik gėrimui, bet ir religinėms apeigoms, vaistams.
Buvo manoma, kad midus padeda bendrauti su dievais. Ypač daug sąsajų randame germanų bei keltų mitologijoje: keltiškame danguje tekėjo midaus upė, o vikingų Valhaloje valkirijos atėjusiuosius vaišindavo midumi. Keltų legenda byloja, kad šv. Brigita, alaus globėja, Leinsterio karaliui vandenį pavertė midumi. Nuo tų laikų išliko tradicija Kornvalyje šv. Baltramiejaus dieną atlikti „midaus palaiminimą“. Graikų Olimpo dievų ambrozija veikiausiai buvo tas pats midaus nektaras, o graikų kalboje „girtas“ pažodžiui reiškė „apsvaigęs nuo medaus“. Lietuvoje midaus būdavo aukojama dievams ar mirusiems, dedama prie įkapių – kad aname gyvenime vėlė turėtų atsigėrimo.
Avicena rašė, kad vyrai, valgydami žuvį ir gerdami midų įgauna ypatingų galių. Midus buvo siejamas ir su meilės malonumais. Visiems yra gerai žinoma „medaus mėnesio“ sąvoka. Spėjama, kad senovės Persijoje jaunavedžiai vieną mėnesį po vestuvių turėdavę kasdien išgerti midaus. Taip jiems esą būdavo lengviau rasti bendrą kalbą ir susilaukti pageidaujamo pirmagimio sūnaus. Jei taip po 9 mėnesių ir įvykdavo, midaus gamintojas būdavo labai gerbiamas.
Senovės skandinavai tikėjo, kad midus suteikia poetams įkvėpimą. Snorris Strulusonas traktate „Edda“ (1222-1225) aiškina kaip atsiranda poezija: skaldu arba išminčiumi tampama išgėrus Sutungo midaus, kuris padarytas sumaišius medų su nužudyto išminčiaus Kvasiro krauju. Kvasiro kraują vyriausiasis Skandinavų dievas Odinas buvo atidavęs asams ir tiems žmonėms, kurie moka kurti eiles.
Kretoje atlikti archeologiniai tyrimai parodė, kad antikos laikų gyventojai jau maišydavo alkoholinius kokteilius. 3000 m. pr. Kr. buvo geriamas specifinis kokteilis, sumaišytas iš alaus, vyno ir midaus. Analogiški radiniai buvo aptikti Danijoje ir Škotijoje. Tikėtina, kad tokie kokteiliai buvo maišomi siekiant sustiprinti ir pagreitinti alkoholio poveikį. Kol nebuvo atrastas distiliacijos procesas, stipresnio kaip 10-12 laipsnių alkoholio pagaminti nepavykdavo. Visgi Viduržemio jūros šalyse vynas buvo vertinamas labiau nei midus ar alus – šie gėrimai buvo laikomi „barbariškais“.

Valdžios simbolis
Pirmas aiškus midaus pėdsakas buvo aptiktas VI a. pr. Kr. (Geležies amžiaus) kunigaikščio kape pietryčių Vokietijoje. Pilkapyje buvo rastas 350 l talpos bronzinis katilas su medumi. Buvo matyti, kad katilas – daug kartų taisytas, vadinasi, intensyviai naudotas. Katilo dugne rasta į tamsų sukepusį paplotį sukrekėjusio medaus. Pilkapyje taip pat buvo rasti 9 dideli auksu puošti geriamieji stumbrų ragai. 8 buvo pakabinti ant kablių sienoje, o vienas – 5,5 l talpos – pakabintas kunigaikščiui virš galvos.
Minėtame kape rastos įkapės liudija puotos svarbą geležies amžiuje. Ano meto politiniai lyderiai tiesiog privalėjo aprūpinti savo palydas dideliais kiekiais alkoholio: midaus, alaus. Nuo to tiesiogiai priklausė jų, kaip vadų, autoritetas. Geriausios vietos gėrimų – midaus, elio rūšys, atvežtinis vynuogių vynas, prabangūs gėrimų indai buvo svarbūs vado atributai, jo statuso simboliai. Keltų autoriai tiesiogiai sieja laith (gėrimas) su flaith (valdžia). Puotos gausumas reikšdavo vado galią, todėl kartais nebūdavo paisoma ir realių galimybių. Panašiai elgdavosi ir varguomenė, švenčių proga suvalgydavę tiek, kad vėliau tekdavo pusbadžiu gyventi iki naujo derliaus.
Nuo XI amžiaus mitybos kultūroje vyko svarbūs pokyčiai: mėsa ir vynas tapo diduomenės maistu, o duona ir alus sudarė varguomenės racioną. Gėrimas tuo metu buvo nepalyginimai svarbesnis nei valgymas. Gėrimas atliko daugybę socialinių, religinių, diplomatinių ir kitokių funkcijų. Kiekvienas svarbesnis giminės ar visuomenės įvykis buvo palydimas gėrimo ritualais. Be to, reikia prisiminti praėjusių amžių higienines sąlygas – iki XIX amžiaus vidurio alkoholis buvo nepalyginamai saugesnis gėrimas nei vanduo. Dėl visų šių priežasčių alkoholio būdavo išgeriama gerokai daugiau nei dabar.

Baltramiejaus mugėje verdamas midus. Foto amatų gildija.lt

Midus Lietuvoje
Pirmieji istoriniai midaus vartojimo Pabaltijyje paminėjimai randami graikų geografo, istoriko ir filosofo Strabono veikale „Geografija“ (64-24 m. pr. Kr.), kur jis aprašo gentis prie Baltijos jūros ir mini kad jie „turėdami medaus ir grūdų gamina iš jų tam tikrą gėrimą“. Wulfstano pasakojime 890 metais pasakoja apie baltus: „Karaliai ir diduomenė geria kumelių pieną, neturtingieji ir vergai geria midų“. Tačiau lenkų autoriai nesutinka su tokiu teiginiu ir sako, kad midų plačiai vartojo ir valstietija, amatininkai.
Natūralu, kad midus buvo taip paplitęs – bičių netrūkdavo, vyravo drevinė bitininkystė, tad ir gėrimo būdavo pagaminama daug. Kad midaus Pabaltijyje buvo apsčiai, patvirtina populiari istorija, jog Lenkijos karaliui Boleslovui Drąsiajam (valdė 1058-1079) apgulus Magdeburgą jo gyventojai ugnį gesino midumi.
Išsamių žinių apie midaus vartojimą suteikia valdovų pilių apskaitos knygos. Pavyzdžiui, 1429 metais, Lucko pilyje vykusiame suvažiavime, Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas nurodė kasdien patiekti svečiams po 700 statinių midaus ir kitų gėrimų. Lietuviai mėgdavo ir gerai užkirsti – Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Jogailos pietų porciją (užrašyta 1412 m.) sudarė: 1,8 kg duonos, 1,7 kg įvairios mėsos, 28 g lašinių, 25 g sviesto, 1 naminis paukštis, 3 kiaušiniai, 1,3 l alaus. Iš viso beveik 5 kg maisto. Žinoma, patys didikai viso maisto nesuvalgydavo – likučiai būdavo išdalijami vargšams. Tačiau aišku tai, kad kiekis, o ne kokybė skyrė vieną sluoksnį nuo kito.
Žygimanto Augusto dvare Vilniuje kas savaitę būdavo išgeriama po 30 statinių alaus ir po 30 statinių midaus. Zigmanto ir Vladislovo Vazų dvare midus taip pat buvo vartojamas dažnai. Savo midaus virėją turėjo žymioji Lietuvos didikų giminė – Radvilos. Štai trumpas aprašymas, kaip Radvilos priėmė anglų pasiuntinį, serą Horsey: „Jo didenybė gėrė į Jos Šviesybės Anglijos karalienės sveikatą. Iš cukraus buvo pagamintos keistos liūtų, vienaragių, iškėstasparnių erelių, gulbių ir kitokios figūros, o į jų pilvus buvo supilti vynai ir prieskoniai, iš išskobtų dalių pasigardžiuoti išpjaustyti visokie saldumynai, kurių kiekvienam skirta po sidabrinę šakutę. Nusibostų vardinti įvairius patiekalus ir retenybes“.
Išlikęs kitų dvarų inventorius liudija, kad nebuvo dvaro be alinės ar bravoro. Alui ir midui gaminti buvo naudojama ta pati įranga. XVI amžiuje atsirado net taip vadinamos medaus duoklės. Medus buvo prilyginamas pinigams, nes kai kur buvo leidžiama pasirinkti: mokėti natūra, medumi ar pinigais. Medaus duoklės būdavo imamos medkopio metu, reikėdavo atiduoti trečdalį kiekio. Panašu, kad tik menka dalis būdavo suvartojama maistui ar saldinimui. Didžioji dalis atitekdavo midaus gamybai. Motiejaus Liubavskio duomenimis, medaus saugyklos buvo Vilniuje ir Trakuose.

Midus lietuvių etnokultūroje
Midaus paminėjimų apstu lietuvių liaudies tautosakoje, ypač dainose.
Midus būdavo naudojamas laidotuvių apeigose: gėrimo dėdavo į kapą, palikdavo mirusiųjų vėlėms, taip pat midų gerdavo susirinkę gedėtojai. Senovės Prūsijos istorijas Lukas Davidas rašo: „Prie galvos pastatydavo sandariai uždengtą puodynę gero midaus, kad aname pasaulyje turėtų gėrimo ir taip užkasdavo“.
Šie ritualai kėlė didelį krikščionybės skleidėjų nepasitenkinimą. XV amžiaus pradžioje vokiečių vyskupai pradėjo drausti pagoniškus papročius ir riboti puotas šeimos švenčių progomis. 1427 sausio 26 d. Žemutinės Prūsijos krašto potvarkis skambėjo taip: „Per šermenis, kurias prūsai mėgsta kelti, negalima daugiau kaip vieną statinę alaus išgerti“. Kiek vėlesniame potvarkyje buvo tokia eilutė: „Ir ypač reikia, kad prūsai atsisakytų pagoniško būdo: drabužių, gyvulių šventinimo, alaus ir visų neleistinų gėrimų, kas  vadinama gira ir midumi“. Visgi senieji papročiai išliko gana ilgai – dar XVII amžiaus antroje pusėje skalviai grūdus arba žuvis dėdavo ant išduobtos lentos, ant jų pildavo midų, pieną arba alų ir ant to visko dar užpildavo žarijų. Taip būdavo sudeginama auka savo dievų garbei.
XIV a. pradžios kryžiuočių metraštininkas Petras Dusburgietis pabrėžė ypatingą prūsų vaišingumą: „Jiems rodosi, jog svečią būsią nepakankamai pamylėję, jei jis negersiąs iki apsvaigimo. Turi paprotį lažintis, jog vaišėse gers po lygiai ir be saiko, todėl svečiui namiškiai siūlo išgerti su tokia sąlyga, kad jiems savo žodį tesėjus ir numatytą kiekį pirma išgėrus, ir svečias privaląs tiek išgerti. Tokios išgertuvės trunka tol, kol nusigeria visi: svečias, žmona su vyru, sūnus su dukterimi“. Pomėgį gerti gausiai XV amžiaus Lietuvoje pažymėjo ir istorikas Janas Dlugošas. Jo teigimu, lietuviai vyrai – „ūmūs ir uolūs, apskritai geidulingi, girtuokliai, pataikūnai, užsiiminėjantys burtais ir retai tampantys kieno nors sekėjais“, lietuvės moterys – „įpratusios prie sunkaus darbo ir vargo, linkusios išgerti“.

Midaus brolijos Lietuvoje
Lietuvoje XV-XVIII amžiuje egzistavo taip vadinamos midaus brolijos. Tai unikalus reiškinys Rytų Europoje – jokioje kitoje šalyje tokių brolijų neaptinkama. Šios brolijos buvo susijusios su stačiatikių cerkvėmis, tačiau iš esmės buvo pasauliečių organizacijos, sukurtos religiniu pagrindu. Viena žinomiausių brolijų švenčių: žvakių liejimas prieš šv. Kalėdas – tuo metu būdavo liejamos didžiulės brolijos žvakės ir geriamas midus. Lietuvoje šios brolijos turėjo teisę gaminti ir vartoti midų nemokėdamos mokesčių. Moterys šių brolijų gyvenime dalyvauti negalėjo. Pirmoji brolija Vilniuje buvo įsteigta 1458 metais. XVI amžiuje Vilniuje veikė keturios midaus brolijos: Kailininkų, Ponų, Pirklių ir Rasų. Neapmokestinamo gėrimo kiekis buvo reglamentuotas, būdavo paskiriami vyresnieji, kurie prižiūrėdavo gamybą, valdė pinigus, užtikrindavo tvarką švenčių metu. Brolių susirinkimai vykdavo maždaug po 8 kartus per metus, užtrukdavo po keletą dienų, todėl būdavo galimybė nuo dalyvavimo „atsipirkti“. Brolijos nariai įgydavo tam tikrą teisinį neliečiamumą: bet koks konfliktas pirmiausia turėjo būti sprendžiamas su brolijos vyresniuoju. Vaškas ir uždirbti pinigai būdavo aukojami cerkvėms, špitolėms, vargšų prieglaudoms. Tačiau brolijų midaus kokybė buvo prasta, dažniausiai midus būdavo vartojamas dar nesubrendęs ir broliai itin greitai apgirsdavo.

Karčemų atsiradimas
Nuo XIV amžiaus pabaigos Lietuvoje buvo pradėtos steigti karčemos. Jų atsiradimas siejamas su 1389 privilegija, pagal kurią kiekvienai įsteigtai bažnyčiai buvo suteikta lengvata laikyti vieną laisvą nuo mokesčių karčemą. Karčemos taip pat buvo steigiamos ir prie vienuolynų, didikų valdose, prie dvarų ar miesteliuose.
Palaipsniui pradėta teikti privilegijas visoms naujai steigiamoms karčemoms. Taip vadinamos laisvos karčemos statusas buvo paveldimas. Jos turėdavo teisę prekiauti alumi, midumi ir degtine. XVI a. duomenimis Lietuvoje buvo 364 alaus karčemos, 40 midaus karčemų, 71 degtinės karčema, 726 kiemai. Daugiausiai kiemų – net 203 buvo Šeduvoje. Jei priskaičiuotume ir nelegalias karčemas, gautume dar didesnius skaičius. 1797 Vilniuje buvo 65 kavinės, net 557 smuklės, 41 traktierius, 9 biliardinės. Karčemos buvo gausiai lankomos, nes namuose valstiečiai gamintis svaigiųjų gėrimų negalėjo. Taip būdavo užtikrinamos karčemų savininkų pajamos.
Plečiantis smuklių ir karčemų tinklui, kildavo muštynių, piktadarysčių ir kitokių blogybių. XVI amžiaus viduryje Vilniuje pirmieji alkoholikai teismuose pasižadėdavo tam tikrą laiką negerti. 1562 m. Vilniaus vietininko teismo knygoje buvo užrašytas skundas dėl girtuoklio, mušusio žmoną ir vaikus. 1733 pavasarį, antrą Velykų dieną padauginę jaunuoliai šaudydami uždegė karčemą. Gaisro metu sudegė ne tik ji, bet ir beveik visas miestas.
Tyrėjas Zigmantas Kiaupa daro išvadą, kad vis tik midų galima laikyti mažiausiai kenksmingu gėrimu, nes alui ir degtinei buvo sunaudojami didžiausi grūdų kiekiai, kuriuos buvo galima skirti maistui. Žinoma, kad 1553 metais Žygimantas Augustas dėl nederliaus apribojo degtinės gamybą Vilniuje. Tačiau pardavimų duomenys rodo, kad midaus buvo parduodama 20 kartų mažiau nei alaus ir perpus mažiau nei degtinės.
XVIII-XIX amžių sandūrą galima laikyti midaus vartojimo pabaiga. Krizė ištiko ir bitininkystę. Atskirais atvejais midaus dar buvo pasigaminama, tačiau jo šlovės epocha jau baigėsi. Midus tapo savotiška legenda, kurią atgaivinti buvo vėl pabandyta XX amžiuje.

Parengta pagal A.Ragausko, R.Ragauskienės surinktą istorinę medžiagą.

Pagal midus.lt

© 2011, viršaitis. All rights reserved.