Baltų žinyčios vartai

3

Liūdi malūnas prie kelio

viršaitis balandžio 7, 2011 Paminklai

Vėjo malūnai –
Lyg paskutiniai dinozaurai,
Lyg priešistoriniai kokie –
Jie stovi perpučiami kiaurai…
Justinas Marcinkevičius

Iki XIX a. pabaigos vėjo malūnai buvo būdinga Lietuvos kaimo kraštovaizdžio detalė. Aukščiausi iš visų kaimo pastatų, ant kalniukų pasilipėję, tarsi jausdami savo vertę ir naudą, šie puošniosios architektūros pavyzdžiai aukščiu dažnai drįsdavo rungtis net su bažnyčiomis.

Jie atrodydavo vieniši, bet stiprūs, galingi, be baimės pasitinkantys vėją. Malūnai mojuodavo savo plačiais sparnais, romantiškai nuteikdami pakeleivius. Apie šiuos ažūriniais raižiniais ir vėjalentėmis pasipuošusius, atokiau nuo gyvenviečių pūpsančius statinius sukurta daug dainų, padavimų, pasakų, legendų. Malūnininko dukros – gražiausios ir turtingiausios – prisiviliodavo jaunikaičių iš užjūrio. Dažni malūnų svečiai – velniai ir raganos. Jie naktimis atsliūkindavo paslėptų lobių ieškoti.

Jau XIV a. rašytiniai šaltiniai Lietuvoje mini malūnus, sukamus vėjo, jaučių ir arklių. Ypač padaugėjo jų XIX a. pabaigoje, kai žmonėms prireikė daugiau malti grūdų gyvulių pašarui.

Lietuvoje labiausiai buvo paplitę kepuriniai ir stiebiniai vėjo malūnai. Kepuriniai buvo modernesni už savo stiebinius brolius, nors ir vieni, ir antri sukonstruoti taip, kad būtų galima bet kada atsukti į vėją. Tik stiebiniai sukdavosi visu kūnu, o kepurinių į vėją gręžiodavosi vien kepurė.

Joniškio rajone iki mūsų dienų išlikę penki vėjo malūnai. Tik visi jie labai vargani, prastos būklės, panašesni į šmėklas nei romantiškus statinius.

Be jau minėto Žagarės vėjo malūno, rajone yra Melnių, Mekių, Šlapakių, Plikiškių ir Raktuvės vėjo malūnai.

ŽAGARĖS DVARO malūnas

Tai unikalus 1801 m. statytas vėjinis kepurinis statinys (kituose šaltiniuose malūnas minimas nuo 1780 m.). Anuomet jis buvo didžiausias Lietuvoje. Šis malūnas yra olandiško tipo (kreipiant tokio malūno sparnus prieš vėją pasukama tik malūno kepurė). Kūginio tūrio, statytas iš lauko riedulių, statinio apačią juosia plati galerija, kuri buvo skirta vežimams pastatyti. Malūnas penkiaaukštis su sraigtiniais laipteliais centre. Po pastatu buvo įrengti skliautuoti rūsiai.

Tai seniausias malūnas Lietuvoje, vertingas liaudies architektūros statinys įdomiomis proporcijomis papildo dvaro pastatų ansamblį.

Tiesioginės savo paskirties malūnas neatlieka jau nuo 1914 m.

1979 m. tuometinis Žagarės valstybinis žirgynas malūną restauravo ir įkūrė jame ūkio valgyklą, kavinę, viešbutį svečiams, žirgyno istorijos ir sportinių trofėjų muziejų. Senbuviai prisimena gražiai sutvarkytą aplinką, nutiestą kelią. Pasakojama, kad malūnas buvo viena mėgstamiausių poilsio ir švenčių vietų. Šiuo metu malūnas privatizuotas ir užstatytas bankui. Jis yra avarinės būklės. Privažiuoti prie malūno galima tik lauko keliuku.

MEKIŲ malūnas

Turi istorinę ir technologinę vertę. Pamatai ir sienos lipdytos iš akmenų mūro ir apdrėbtos moliu. Vėjo malūnas statytas 1897 m.

PLIKIŠKIŲ malūnas

Jis statytas 1889 m., turi istorinę, techninę ir kraštovaizdinę vertę. Vėjo malūno pamatai mūryti iš akmenų, kepurė medinė. Fasadas taip pat medinis, karkasinis, apkaltas malksnomis.

ŠLAPAKIŲ malūnas

Statytas XX a. 2–3 dešimtmetyje. Vėjo malūno sienos drėbtos iš molio. Dabartinė jo būklė avarinė – malūnas nugriuvęs. Yra išlikusi jo technologinė įranga.

RAKTUVĖS MOTORINIS VĖJO malūnas

Tai dar viena išlikusi Žagarės puošmena. Šį statinį vietiniai vadina Lakštutės Preikšaitės malūnu. Greičiausiai jis buvo pastatytas apie 1900 m.

Jo teritorija užima 0,28 ha. Šis statinys turi istorinę, techninę ir kraštovaizdinę vertę. Jo aukštis – 13,35 m. Pamatai akmeniniai, beveik 4 metrų aukščio, su akmeninėmis atramomis.

XIX a. pabaigoje vėjiniai malūnai sudarė 54, vandens malūnai – 43, garo – 3 procentus visų Lietuvoje stovėjusių malūnų.

1914–1921 m. kartografi nės medžiagos duomenimis, Lietuvoje buvo apie 1 000 vėjo malūnų.

1937 m. Lietuvoje (be Vilniaus krašto) buvo 2 124 malūnai, iš kurių net 889 – vėjo, kiti 569 – vandens.

XX a. daugėjo vėjo malūnų, turinčių ir šiluminius variklius.

Malūnai ypač buvo paplitę lygumose – Šakių, Vilkaviškio, Marijampolės, Klaipėdos, Kėdainių, Panevėžio, Kupiškio, Radviliškio, Šiaulių, Akmenės, Joniškio, Pakruojo, Pasvalio, Biržų ir kituose rajonuose. Jie daugiausia buvo mediniai, nors pasitaikydavo iš akmenų, plytų, molio ir dolomito.

Gimtasis kraštas

© 2011, viršaitis. All rights reserved.