Baltų žinyčios vartai

1

Kilpos šešėlyje (2)

viršaitis balandžio 19, 2011 Istorija, PASAULĖŽIŪRA

DAINIUS ELERTAS*
Korimasis – būdas susitikti su žuvusiaisiais
Noras susitikti sužuvusiais artimaisiais taip pat skatino užbaigti savo gyvenimą kilpoje. XIII a. Henrikas Latvis pasakojo: “Penkiasdešimt moterų, žuvus jų vyrams, pasikorė, nes tikėjosi, kad kitame gyvenime jos vėl gyvens su savo vyrais”. Eiliuotoji Livonijos kronika teigia, kad žuvus broliui, “kai Lengewin [kunigaikštis Lengvenis – D. E.] išgirdo žinią, / Gailestis didžiulis tada apėmė jį, / Jog pasikarti tasai nespėjo, / (Aš žinau, kas tai sutrukdė): / Štai visad budrūs sargybiniai jo / Tegauna įkaito brangiąją kainą”. E. Stellos perpasakotame Videvuto teisyne teigiama: “Sūnui nebaudžiamai leidžiama pasmaugti tėvą, slegiamą senatvės ar dėl jėgų silpnumo nedirbantį laukų”.

Tokiu būdu velionį galėjo pasiekti gyvosios įkapės. Mirtį pasmaugiant (pakariant) galima prilyginti uždusinimui. Daugelis rašytinių šaltinių mini laidojimą su žirgais. Vakarų bei vidurio baltų genčių archeologiniai duomenys patvirtina tokio papročio gyvybingumą. Yra rasta žirgų kapų su tiesioginiais uždusinimo pėdsakais. Petras Dusburgietis minėjo, kad lietuviai ir kiti baltai aukodami “arklius taip juos nuvaro nuo kojų besivaikydami, kad šie vos begalėdavo pastovėti”. Tą patį kartoja Mikalojus iš Jarošino.
Mirusiojo palydos nužudymą pasmaugiant žinojo jau skitai. Istorijos tėvas Herodotas paliko kraupų skitų valdovų laidotuvių aprašymą: “Laisvoje plataus kapo dalyje palaidoja pasmaugtą vieną iš karaliaus sugulovių, vyno pilstytoją, virėją, arklių prižiūrėtoją, tarną, žinianešį, žirgus, įdeda kai kurių daiktų ir auksinių taurių. […] Praėjus metams […] paėmę iš likusių karaliaus tarnų pačius geriausius […], pasmaugia 50 jų ir 50 gražiausių karaliaus žirgų, išima jų vidurius, pilvo ertmę išvalo, pripila pelų ir vėl užsiuva. […] Po to kiekvieną išdorotą žirgą persmeigia išilgai kaklo ir su tais kuolais užkelia ant tų pusračių; viena pusračių pora laiko žirgo mentes, o kita – pilvą prie užpakalinių kojų. Žirgų kojos žemės nesiekia – kabo ore. Jiems uždeda žąslus, užmauna brizgilus ir, įtempę pavadį į priekį, prikala vinimis prie kuolo. Ant kiekvieno žirgo užkelia po vieną iš tų 50 pasmaugtųjų vaikinų šitokiu būdu: kiekvieną lavoną palei nugarkaulį perveria iki kaklo kuolu, o apačioje kyšantį galą įkala į skylę, padarytą per žirgą pervertame kuole. Apstatę visą karaliaus kapą tokiais raiteliais išsiskirsto”. Iki XX a. pradžios skitų palikuonys osetinai laikėsi panašių papročių. Tiesa, laikui einant jie švelnėjo: vietoje žmonos – į kapą dėjo našlės kasą, gedintys vietoje palydovų nužudymo – save žalodavo, arklį ne smaugdavo, bet negyvai nuvarydavo…
Antikos šaltiniai teigia, kad herulai versdavo našlę pasikarti medyje virš vyro kapo. 922 m. Ibn Fadlanas pasakojo apie ruso [skandinavo – D. E.] laidotuves. Jis aprašo, kaip viena iš didžiūno vergių sugulovių sutiko pasiaukoti – lydėti mirusį šeimininką. Po įvairių aukojimų ir apeigų ji išvysta savo mirusius tėvus, giminaičius bei “savo šeimininką, sėdintį sode, o sodas gražus, žalias, ir su juo vyras bei sūnūs, ir štai jis kviečia mane, tai veskite mane pas jį”. Vėliau: “…paguldė ją ant šono greta jos šeimininko [velionio – D. E.] ir dviese pačiupo abi jos kojas, dviese abi jos rankas ir (mirties angelu) vadinama senė [nekrokulto žynė – D. E.], apvyniojusi apie jos kaklą virvės galus, išskyrė į priešingas puses ir padavė juos dviem vyrams, kad šie trauktų: ir ji [senė – D. E.] su durklu plačiais ašmenimis priėjo ir štai pradėjo smeigti jį tarp jos šonkaulių ir ištraukinėti, tuo tarpu abu vyrai smaugė ją virve, kol ji numirė”.

Korimasis iš nevilties

Kai kada savižudybė aiškintina beviltiška padėtimi. Iš dalies taip galime suprasti ir jau minėtus atvejus. XIV a. Petras Dusburgietis apie prūsus rašė: “Žmonės, netikėtai atsidūrę itin varganoje padėtyje, pratę patys nusižudyti”. Po Kęstučio žūties Jogailos šalininkai skleidė gandus, jog įkalintas kunigaikštis pats pasikorė. Abejodami pagrįstumu, juos užfiksavo vokiečių bei lenkų kronikininkai. “Aeltrere Hochmeister Chronik” tvirtina: “Kęstutis pats nusižudęs”. Torunės analai antrina: “Kęstutis pats nusižudęs per Žolines, kaip sakoma”. 1336 m. Pilėnų gynėjai, nebegalėdami ilgiau priešintis, “pasmaugė moteris ir vaikus, sumetė juos į ugnį, po to vienas kitą išžudė, didžioji jų dalis laikė savo vyresniajam vadui […] atkišę galvas, kad jis vieną po kitos nukirstų”. Lieka klausimas, kodėl kariai ir kunigaikščio žmonės savanoriškai žūsta nuo kunigaikščio ir žynės ginklo, o kitos moterys su vaikais pasmaugiamos?
Visiško sutriuškinimo akivaizdoje panašiai elgėsi senovės germanų gentis kimbrai. Romėnai stebėjosi dažnais mūšį pralaiminčių kimbrų bandymais nusižudyti pasikariant-pasismaugiant. Tai “Gajaus Marijaus biografijoje” vaizdžiai aprašė Plutarchas: “…moterys savo rankomis smaugė kūdikius, mėtė po ratais ar po nešulinių gyvulių kanopomis, o vėliau nusižudydavo pačios. Kalba, kad viena iš jų pasikorė ant ienų galo, jos vaikai kabojo kilpose ant kiekvienos kojos. Dėl medžių trūkumo vyrai prisirišdavo savo kaklus prie jaučių ragų ir kojų, o vėliau varė juos aštriagalėmis lazdomis. Buliai veržėsi priekin, juos vilko ir užtrypdavo negyvai”. Lucijus Anėjus Floras “Romos istorijoje” tvirtina, kad dalis moterų “pasikorė ant medžių ar savo vežimų kinkiniuose iš savo plaukų pasidariusios kilpas”. Gal čia susiduriame su beviltiškos padėties sąlygotu masiniu pasiaukojimu?

Korimas aukojimo ir laidojimo apeigose

Korimas (kabinimas) žinomas ir kaip aukojimo bei laidojimo būdas. Petras Dusburgietis pasakoja, jog 1277 m. Pagudės sukilėliai “jų [Elbingo komtūro ar Helvingo Kristburgo komtūro iš Goldbacho palydos – D. E.] kunigą kapelioną pakorė už kaklo po medžiu, dar vieną jų tarną nužudė…”. Pasakodamas apie 1260 m. Sambijos sukilimo pradžią kronikininkas užsimena apie tokio susidorojimo su krikščionių dvasininkais būdo pasirinkimą: “Sembai pagavo vieną kunigą, Vokiečių ordino brolį, atsiųstą jų krikštyti, ir, suspaudę jam kaklą dviem kartimis, tol kankino, kol šis numirė, tvirtindami, kad šitokia kankinių už tikėjimą mirtis ir prideranti šventiems vyrams, nes jų kraujo pralieti nedrįsta”. Nedrįstantys pralieti kunigų kraujo prūsai rinkosi smaugimą-korimą. Tai primena ir Kęstučio nužudymą. Žudant kitus belaisvius kraujo praliejimo nevengiama. Neaišku, kuo šis sprendimas motyvuotas. Siekimu tokia mirtimi juos pažeminti ar nenoru pralieti kitatikio “švento vyro” kraują? Turint omenyje krikščionių eskaluojamą troškimą už tikėjimą atiduoti savo kraują, gyvastį, susitapatinti su kraujuojančiu Kristumi – “šventiems vyrams” bekraujė mirtis parenkama tarsi neatsitiktinai.
Draudimas pralieti kraują nesvetimas ir kitoms tautoms. XIII a. Marco Polo aprašė, kaip susidorota su vienu maištavusiu Čingischano giminaičiu. Nepraliedami kraujo maištininką uždusino suvynioję į odos kilimą.
Aukojimo pasmaugiant atšvaitų galime įžvelgti XIII a. Jono Malalo chronografo užrašytame Sovijaus mite (vertime į rusų kalbą). “Nuostabus / stebuklingas / dieviškas šernas” sumedžiojamas siekiant gauti priemonę pereiti “pragaro vartus”, t. y. mirusiųjų pasaulio vartus. Mite minimą medžioklės būdą aprašo rusų bylina “Danila Lovchanin”. Šerną sustabdo du skalikai. Medžiotojas, užmetęs kilpą, jį pagauna. Mite vardijama apeigų formulė būtų tokia:

auka – nuostabus šernas
aukos numarinimas – pasmaugimas
aukos paruošimas – 9 blužnių išėmimas + išvirimas
apeiga – jų valgymas
rezultatas – sėkmingas pragaro vartų praėjimas

Taigi kilpos vartojimas kažkaip susijęs su sėkmingo pragaro vartų perėjimo apeigomis.
“Annales Polonorum” pažymi: “Jau minėtais 1279 metais […] lietuviai paėmė į nelaisvę du brolius kryžiuočius. Vienas iš jų pakabintas ant labai aukšto medžio, po juo jo žirgas, kad, pakūrus iš apačios ugnį, raji liepsna pasiglemžtų abu”. Apie panašų aukojimą užsimenama Jono iš Posilgės kronikoje: “Komtūrą suėmė ir su visais šarvais ir žirgu pririšo prie medžio ir aplink sukūrė laužą, ir jį paaukojo savo dievų garbei”. 1298 m. Albrechtas von Bardevikas nurodo: “Jie [lietuviai – D. E.] paėmė magistrą ir nukryžiavo tarp dviejų medžių ir jo kūne padarė daug žaizdų; galiausiai perkirto jį pusiau”. Tai primena kankinimo būdą, vikingų vadintą “kruvinuoju ereliu”. Nors minėtos aukos nužudomos perkertant pusiau ar sudeginant, į akis krenta jų kabama padėtis. N. Vėlius pastebėjo, jog taip aukoti išskirtiniai kilmingi belaisviai. Jis atkreipė dėmesį į galimą mediatorių – medį.
Su medžio mitologema sietini ir XVI-XVII a. aukojimai. M. Pretorijus pateikė apie 1630 m. Verden (Verdainėje) dirbusio pastoriaus Vilhelmo Martinio pasakojimą apie aukos (fetišo) kabinimą ant karties: “Netoli akmens buvo įbesta kartis, anot jo, mažiausiai aštuonių sieksnių, su didžiuliu įvairiausių javų ir žolelių kuokštu galvūgalyje. Minėtas Martinis atėjęs kaip tik tuo metu, kai anoji kartis buvo nuleidžiama ir nuo jos nuimamas stabas […], paskui, kruopščiai ištyręs, sužinojo, kad jie dėkoję savo dievui, kuris duoda jiems valgyti ir gerti, teikia maisto ir buveinę, tik jie nenorėję pasakyti, kas tas dievas”. XVI a. Jonas Lasicijus pasakoja apie aukojimą ant vyšnių Plateliuose garbintai dievybei Kirnis: “Kirnis – globoja prie vienos paežerėje stovinčios tvirtovės augančias vyšnias. Norėdami jį permaldauti, jie papjautus gaidžius sumeta tarp vyšnių ir prismaigsto ten degančių žvakių”.
XVI a. jėzuitas Lavinskis pasakoja apie aukštaičius, kad šie nekrikštytus mirusius vaikus kartais laidodavę ne žemėje, o keldavę į liepas. Liepa lietuvių dainose, pasakose tapatinama su moteriškumu, moterimis. Iki XX a. pradžios moters kapo krikštui išdrožti lietuvininkai rinkdavosi “moterišką medį” – liepą. Gal taip buvo laidojamos mergaitės? Sovijaus mite taip pat minimas toks laidojimo būdas – medyje.
Aukojimus, kai auka kariama ar kabinama, praktikavo ir kiti indoeuropiečiai. Jordanas veikale “Apie getų kilmę ir darbus” rašė: “Šį Marsą gotai pastoviai maldė žiauriu kultu (auka jam buvo belaisvių žudymas), manydamai, kad karo kurstytoją pridera numaldyti žmogaus kraujo praliejimu. Jam skiriamas pirmas grobis, jo garbei kabindavo ant medžių trofėjus”. Upsalos (Švedija) šventame gojuje buvo kariami (aukojami) žmonės ir gyvuliai. Kartais Odinui taip aukojami žmonės, vos pakarti, dar perveriami kalaviju ar ietimi. Apie 1070 m. Adomas Brėmenietis tvirtino: “Aukojimas vyksta tokiu būdu: nuo visos vyriškos giminės jie siūlo 9 galvas, kurių krauju priimta numaldyti tuos dievus. Kūnus kabina [karia] besišliejančioje prie šventyklos šventoje giraitėje. Dabar ši giraitė pagonių akyse tiek šventa, kad kiekvienas medis turi dievišką galią, iššauktą mirties ir aukų irimo. Kartu su žmonėmis kabo taip pat šunys ir žirgai. Vienas krikščionis sakė man, kad matė 72 kūnus, kurie karojo be tvarkos”. “Vyresniosios Edos” giesmė “Gavmata” pasakoja, jog Odinas, siekdamas poetiniu įkvėpimu suvokti slaptas runų reikšmes, tokiu būdu paaukoja save sau: “Žinau, kabojau aš / vėjyje ant šakų / devynias ilgas naktis, / ietimi pervertas, / Odinui pašvęstas, / auka sau pačiam, / ant medžio, / kurio šaknis slepia / nepažinta gelmė”. Tokio aukojimo atspindžių rasime viduramžių šiaurės vokiečių paprotyje pakartam nusikaltėliui nukirsti dešinę ranką bei perverti kalaviju. Pasak Petro Dusburgiečio, kryžiuočiai, aptikę sukilusių notangų stovyklą ir “išvydę Herkų [Mantą – D. E.], jie labai nudžiugo, ir nusitempę jį prie medžio, pakorė, o pakartą pervėrė kalaviju”.
Artimas baltų dievo Velino (Velnio) giminaitis Galijos keltų Esus (Vellaunus) reikalavo, kad aukos jam būtų kariamos ant medžio. Su germanų Vodanu (Odinu) jį sieja Luciano Samosatiečio minimas epitetas “rūstusis”. Manoma, kad indoiranėnų dievui Varūnai aukos taip pat buvo kariamos. M. Pretorijaus aprašytą aukojimą primena keliais tūkstantmečiais senesnis hetitų mitas apie augmenijos, gyvasties, gerovės, pavasario dievo Telepinu pyktį. Jam įsiteikdami žmonės statė stulpus, ant kurių kabino avino vilnas, apačioje krovė javų, vyno, jaučio atnašas.
Graikai (pelazgai) taip pat praktikavo aukų korimą. Trojėnų monetose vaizduojamas ant medžio pakartas jautis (karvė), šakose ar ant raguočio nugaros sėdintis žmogus jį nuduria durklu. Azijos graikai Jarapolyje prieš degindami aukojamus žmones kardavo medžiuose. Rodo saloje Gražiajai Elenai melstasi kaip Medinei Elenai. Pasakota, esą salos karalienė Gražioji Elena įsakė furijomis virtusioms savo tarnaitėms pakarti ją ant medžio šakos. Pačioje Graikijoje ilgėliau išsilaikė tik tolimi šių papročių atšvaitai. Arkadijos kalnuose, Artemidės šventame gojuje Kondilėjoje, per tam tikras apeigas buvo kariama deivės skulptūra. Dėl to Artemidė vadinta “Pakartąja”. Efezo šventovėje gyvavo padavimas apie pasikorusią moterį. Deivė Artemidė iš gailesčio ją aprengė savo drabužiais ir praminė Hekate. Fitijoje, Melitos mieste, pasakota apie pasikorusią merginą Aspilidą. Jos kūno nepavyko rasti, tačiau Aspilidos skulptūra netikėtai atsirado greta Artemidės atvaizdo. Dingusią merginą Melitos gyventojai praminė “Toli pataikančiąja” – Artemidės epitetu.
Iki XIX a. vidurio Indijoje žiauriajai deivei Kali aukojami žmonės būdavo pasmaugiami šilko skara-virvele. Britų kariuomenė susidorojo su keliolika tūkstančių šio kulto sekėjų, vadinamų “smaugikais”. Pavienių tokio pobūdžio aukojimo apraiškų pasitaikydavo ir XX amžiuje.
Nekanoniniuose pasakojimuose apie Jėzaus Kristaus auką teigiama, kad šis nebuvęs nukryžiuotas, o pakartas. Toks yra II a. apokrifas – “Pasakojimas apie pakartąjį”. Vienoje iš Talmudo versijų pasakojama, kaip Jėzų ketinta užmušti akmenimis, bet vėliau jį pakorė, nes šis buvęs kilęs iš karališkosios giminės. Persų miniatiūrose Korano motyvais pranašas Isa (t. y. Jėzus) taip pat vaizduojamas pakartas. Taigi net ankstyviesiems Mažosios Azijos krikščionims nesvetimas tokios aukos vaizdinys.
Aukų, mirusiųjų kabinimas ant medžių sietinas su “Pasaulio medžio” – axis mundi – mitologema. Viduramžių poezijoje jį tapatino su kryžiumi. Apaštalų darbuose taip pasakojama apie Kristaus mirtį: “Jie jį nugalabijo pakabindami ant medžio”. Graikų kalba rašytose Evangelijose tam nusakyti vartojamas žodis “stavroz”, reiškiantis stulpą bei medį. “Pasaulio medis” užtikrino gerą požemio-žemės-padangių-dangaus sferų ryšį. Vertikaliai ir horizontaliai sujungdamas visas kosmoso dalis, jis neabejotinai atstovauja ribai. Mirusiojo kūnas (auka) atplėšiamas nuo žemės. Jis kabinamas tarpinėje erdvėje. Vasaros saulėgrįžos šventei baigiantis, joje atsiduria ir latvių Janis: “Mes Janytį pakorėm, / Ąžuolėlio šalelėn, / Lai Janytis pakaruos / Ligi kitų Janelių”. Ant kryžiaus – medžio stulpo Jėzus Kristus peržengia ribą. Jis miršta, nusileidžia į pragarus, prisikelia ir vėl grįžta atgal Dievop. Panaši motyvacija galėjo skatinti ir vaikų laidojimą liepose. Lietuvių, latvių tautosakoje dažnai kariamasi ant kreivos eglės (pušies) šakos. Kreivumas – Velnio bruožas. Rečiau latvių dainose pasitaiko korimosi ant beržo, ąžuolo šakų atvejų.

Laukite tęsinio

Elertas, Dainius, „Kilpos šešėlyje. Korimasis ir senoji baltų pasaulėžiūra“/ / Šiaurės Atėnai, 1999, Nr. 16

© 2011, viršaitis. All rights reserved.