Baltų žinyčios vartai

0

Lietuviai niekada nebuvo nuožmūs užgrobėjai

viršaitis rugsėjo 27, 2011 Istorija, Kūrėjai ir kūryba

Loreta RIPSKYTĖ/ skrastas.lt*

Istorinių romanų autorius Jonas Užurka, Joniškyje pristatęs trilogiją „Saulės mūšis“, “Oršos mūšis“, “Žalgirio mūšis“, akcentavo, kad lietuviai niekada nebuvo nuožmūs užgrobėjai. Garsieji mūšiai — gynybinis atsakas į užpuolimus.

SUNKUMAS: Karybą išmanantis istorinių romanų autorius Jonas Užurka sakė, kad jam gerokai sunkiau būtų rašyti apie meilę negu apie mūšius. Aut. foto

Mūšiai buvo gynybinis atsakas

„Neteko skaityti, kad lietuviai būtų nuožmiai užpuolę kitų žemes. Jie gyveno savo areale, be plėšikiškų žygių. Mūšiai buvo gynybinis atsakas: Oršos — užpuolus Maskvos Didžiajai Kunigaikštystei, Saulės — pasipriešinimas, įsiveržus kalvijuočių ordinui,“ — susitikime su skaitytojais Joniškio Jono Avyžiaus viešojoje bibliotekoje sakė rašytojas Jonas Užurka.

Nors trilogija apie svarbiausius mūšius išėjo Žalgirio mūšio 600-ųjų metinių sukakčiai, autorius prisiminė temas pirmiausia rinkęsis pagal ryškiausius mūsų valdovus.

Netrukus turi pasirodyti jo romanai ir apie didžias lietuvių moteris: karalienę Mortą, kunigaikštienę Birutę — lietuvybės simbolį ir Sofiją Vytautaitę, Vytauto Didžiojo dukrą, Maskvos didžiąją kunigaištienę, kuri buvo tikra politikė, išplaukusi į tarptautinius vandenis.

Skauduliai

Jonas Užurka pasakojo, kad istorija jį visada domino ir buvo skaudu, kad mokykliniuose vadovėliuose, kitose knygose sovietiniu laikotarpiu Lietuvos istorijai tebuvo skirti keli sakiniai, vos užsiminta apie didįjį kunigaikštį Vytautą.

„Pradėjęs domėtis supratau, kad tai jie (rusai, lenkai — aut. past.) nuo mūsų nusirašė istoriją. Mes čia gyvenome kelis tūkstančius metų, o kaimynai atėjo prieš 1,5 tūkstančio metų,“ — sakė Lietuvos praeitimi besididžiuojantis ir šį jausmą kitiems skatinantis rašytojas.

Trilogijos autorius prisiminė įvykį, kuris jį įsiutinęs. Kada Vilniuje buvo pristatomas Jano Mateikos paveikslas „Žalgirio mūšis“, žinomi Lietuvos vyrai ir moterys, dalyvavę renginyje, šypsojosi, plojo, tarsi apsimesdami, kad nieko nepastebi arba iš tiesų nesuprasdami, ką mato.

„Aš negaliu, supykau. Paveikslo priekyje nutapytas lenkas, o Vytautas Didysis kažkur antrame plane ir dar ne į priekį jojantis, bet tolyn, tik veidą atgręžęs. Ir tai ne vienas toks atvejis. O juk mūsų dailininkai taip pat turi puikių darbų nutapę,“ — piktinosi rašytojas Jonas Užurka, kuris yra ir atsargos pulkininkas leitenantas.

Apie meilę rašyti sunkiau

Karybą išmanantis istorinių romanų kūrėjas sakė, kad jam gerokai sunkiau būtų rašyti apie meilę negu apie mūšius. Nors, žinoma, kai nesi priklausomas nuo konkrečių datų, detalių, rašyti paprasčiau. Rašydamas apie mūšį turi žinoti, kokiais žirgais tuo metu jodinėta, ar iš viso buvo balnai ir kokie, kaip vilkėjo kariai, kokie naudoti ginklai ir kita.

Rašytojas labai vertina archeologų darbą, nes būtent jie mums suteikia galimybę pamatyti tikrąją Lietuvos istoriją, rasdami kelių šimtų ir net tūkstantmečių amžiaus daiktų, liudijančių apie to meto žmonių gyvenimą.

Mūšio vieta

Į susitikimą su rašytoju atėjusius joniškiečius domino, ar trilogijos autorius sutinka, kad Saulės mūšis vyko būtent ties Jauniūnais, nes vis dar kyla diskusijų tarp istorikų ir visuomenės. Pateikiamos versijos, kad mūšis galėjęs vykti ties Pamūšiu (Pakruojo rajonas), ar net Bauske (Latvija).

Jonas Užurka, atsakydamas į šį klausimą buvo atsargus. Jis sakė, kad galutinai galima patvirtinti vietą tuo atveju, jei būtų aptikti nepaneigiami archeologiniai radiniai arba archyvuose — dokumentai su nurodytu vietovardžiu.

„Svarbi yra pati pergalė mūsų žemėje. O mūšis ėjo plačiai, pulkais, kariai nežygiavo vorele kaip žąsiukai,“ — pastebėjo rašytojas, pridurdamas, kad kaip buvęs kariškis jis įžvelgtų mūšio galimybę netoli Jauniūnų, galbūt už kokio kilometro nuo paties kaimo.

© 2011, viršaitis. All rights reserved.