Baltų žinyčios vartai

0

Su dūmais – į dausas(2)

viršaitis spalio 31, 2011 PASAULĖŽIŪRA, tradicijos ir papročiai

DAINIUS RAZAUSKAS

A. Coomaraswamy, R. Guénonas ir kiti yra pažymėję, kad dūmų stulpas, kylantis nuo židinio ir pro skylę stoge išnykstantis iš akių, tradiciniame pasaulėvaizdyje prilygo pasaulio ašiai, o čiukuras atstojo dangaus duris. „Antai archetipinis namas kartoja visatos architektūrą; apačioje – pagrindas, viduryje – erdvė, o viršuje – skliautas, kuriame yra anga, atitinkanti saulės vartus, per kuriuos žmogus visiškai išsivaduoja iš laiko ir erdvės į bekraštį, belaikį empirėjų.

Funkcinės ir simbolinės vertės sutampa, todėl jei pro angą viršuje iškyla dūmų stulpas, tai nėra vien buitinis patogumas, bet kartu ir visatos ašies, suremiančios dangų ir žemę, esmę ir prigimtį, įvaizdis.“ Užtat kol nebuvo mūrinės krosnies, kelias į dangų su židinio dūmais vedė pro dūminės pirkios čiukurą, o dar anksčiau, taip pat klajoklių tautose, – pro viršutinę jurtos angą dūmams išeiti. M. Eliade šiuo atžvilgiu primena visoje Eurazijoje plačiai paplitusius tikėjimus, „pagal kuriuos mirusiojo v ė l ė  išskrendanti p e r  k a m i- n ą (dūmtraukį) arba per stogą, ir būtent tą jo dalį, kuri yra virš ‘šventojo kampo’“, o tai yra, priduria autorius išnašoje, „šventosios erdvės dalis, kuri kai kurių tipų Eurazijos būstuose atitinka centrinį ramstį ir todėl vaidina ‘pasaulio centro’ vaidmenį“. Buriatų š a m a n a s   įšventinimo metu „lipa į stulpą, stovintį jurtos vidury, ir, pasiekęs jo viršūnę, išlenda lauk p r o  d ū m ų  a n g ą. Bet mes žinome, kad anga dūmams išeiti yra prilyginama ‘skylei’, kurią dangaus skliaute sudaro Šiaurinė žvaigždė.“ Sibiro šamanizmui skirtoje knygoje M. Eliade pažymi, jog, kintant būsto konstrukcijai, „mitinė-religinė stulpo funkcija perėjo viršutinei angai, pro kurią išeina dūmai. Ostiakai šią angą prilygina atitinkamai angai ‘Dangaus namuose’. Čiukčiai tapatina ją su ‘anga’, kurią dangaus skliaute sudaro Šiaurinė žvaigždė. Ostiakai taip pat kalba apie ‘aukso kaminus Dangaus namuose’ arba ‘septynis Dangaus dievo kaminus’. Panašiai altajiečiai tiki, jog būtent pro šiuos ‘kaminus’ šamanas pereina iš vienos dangaus sferos į kitą. Todėl ir palapinė, pastatyta Altajaus šamano pakilimo į dangų apeigoms, yra tapatinama su dangaus skliautu ir, kaip pats dangaus skliautas, turi angą dūmams“; savo ruožtu „anga į pragarą altajiečių yra laikoma Žemės ‘kaminu’“.

Bulgarų šamanizmo tyrinėtojo A. Kalojanovo žodžiais, „jurtą pakeitus trobai kosminės ašies funkcijas perėmė kaminas. Toks pakeitimas įvyko ir bulgarų tradicijoje, juo galima paaiškinti, kodėl kai kur, pavyzdžiui, Triavanoje, per Kalėdas buvo atliekamos kamino valymo apeigos, o dainose undinė pati, pasirodžius šventam Jonui, išlekia kaip tik pro kaminą. Herojiniame epe Relio Šešiasparnis po Velykų pro kaminą iš belangės išneša šešis didvyrius, kuriuos ten buvo uždariusi ‘merga Arvatė’ (arba gegutė pro kaminą ištraukia belaisvius siūlu). Šamaniška paties Relio Šešiasparnio įvaizdžio kilmė neabejotina – dainos byloja, kad jį atsivedusi (išauginusi) erelė. Šamaniško kelio kaip dūmų tilto tarp Žemės ir Dangaus samprata aiškiausiai išliko „Liaudiškame Ivano Rilskio gyvenimo aprašyme“. Šventasis tėvas atsisako pats susitikti su apsilankiusiu pas jį caru Petru, tačiau duoda jam savo buvimo ženklą – ‘dūmų stulpą iki dangaus’.“

„Dūmų stulpo“ vaizdinys, kitaip sakant, dūmų ir stulpo vaizdinių sutapatinimas, žinomas nuo seno. „Rigvedoje“ (IV.6.2) Agnis kaip stulpą „dūmus įrėmė (stabhãyat) į dangų“, o kadangi atitinkamas vedų daiktavardis stabha- yra būtent ‘stulpas, ramstis, atrama’ (= lie. stabas), tai galima būtų sakyti tiesiog „dūmus įstulpė, įstulpino į dangų“. Panašiai dūmai dangų paremia lietuvių mįslėse, pavyzdžiui: Tėvas neužgimė, sūnus d a n g ų   p a r ė m ė = ugnis dar neįpūsta, o d ū m a i jau kur nuėję. Keletas pavyzdžių iš gyvosios kalbos: Kad suskėlė s t u l p a s kokių juodų d ū m ų (Obeliai, Rokiškio r.); Eina, rūko – d ū m a i  s t u l p a i s eina (Tryškiai, Telšių r.); Štai ji jau kūrenasi – d ū m a i šviesiai balzganu tiesiu s t u l p u kyla aukštyn (iš J. Paukštelio raštų) ir pan. O vienoje baltarusių mįslėje stulpui prilyginami nebe dūmai, bet kaminas – vėlesnis, bet juoba į stulpą panašus įrengimas: „Stovi stulpas, o jame skylė“ = kaminas. Šiaip ar taip, ir lietuviškai ‘stačioji dūmtraukio dalis (nuo gulsčiosios dalies iki viršaus)’ – taigi būtent kaminas – yra vadinama stulpu.

Todėl nenuostabu, kad kaminas iš „dūmų stulpo“ perima archajiškas „šamaniškąsias“ stulpo į dangų funkcijas. Ir kaip Sibiro šamanas kartu su dūmais „dvasių keliu“ iškeliaudavo pro jurtos čiukurą, taip jo europietiškoji kolegė ragana iškeliauja pro krosnies kaminą.

Lietuvoje apie tai dažniausiai pasakoja LPK 3651 tipo, J. Balio pavadinto „Raganos ir smalsus bernas“, pasakos, jo apibendrintos taip: „Pasitepęs raganų koše pažastis, bernas išlekia p r o   k a m i n ą į raganų susirinkimą…“ Keli pavyzdžiai:

Vieną kartą, sako, bernas slūžijęs pas tokias raganas ir pamatęs, kad jo gaspadinė ir jos duktė susivirinusios puodelį tokių žolių ir švento Jono vakare su tom žolėm pasitepusios pažastis ir p a r  k a m i n ą abidvi išlėkusios. Ir jis teip pat iš to puodelio pasitepęs sav pažastis – ir jis par tą patį kaminą fort ir išlėkęs! (Trumpaičiai)

Bernas tarnavo pas moteriškę ir matė, kaip naktį prieš Šv. Joną jų (raganų) prisirinko ir virė košę iš rugių rasų. Jis matė, kaip tik katra pakaštavoja, tuoj išlekia per kaminą. Pasinorėjo ir bernui pakaštavoti tos košės, bet kad jis nelėktų per kaminą, prisirišo piestą ir tada pakaštavojo raganų virtos rasų košės. Kai tik pakaštavojo, tai jį ir su piesta išnešė p e r  k a m i n ą ten, kur visos raganos (renkasi)… (Liškiava)

Apskritai Šv. Jono rytą raganos brauko nuo rugių rasą ir verda košę; kaip priėda tos košės, tai p e r  k a m i n ą išlekia (Kabeliai).

Joninių naktij raganos, sako, prisibrauko rugių žiedų ir verda iš jų šiupinėlį, su kuriuom pasitepa sau pažastes ir išlekia p e r   k a m i n ą ir susirenka ant baliaus ant kokio aukšto kalno (Ožkabaliai).

Taip raganos per kaminų su šluotu skrenda Kijevan arba Šatrijos kalni. Košelį iš rugių žiedų verda. Išsitepa ir p r o k a m i n ų išlakia (Vilkiaucinis, Varėnos r.).

Savo ruožtu burtininkai, lekiantys ant Šatrijos kalno (kur, beje, esanti žemėmis užpilta bažnyčia), naktį turėdavę išlįsti p e r  k a m i n ą (Moluvėnai, Užvenčio apyl.).

O viena moteriškė ragana Joninių išvakarėse atsigulė su vyru miegoti, ir tas, būdamas pavargęs, greit užmigo. Pati pajutusi, kad vyras miega, atsikėlė, paguldė prie vyro šluotą, o pati, pasikasojusi andaroką, išlindo p e r  k a m i n ą ir nubėgo į raganų balių; tuo pat keliu ji paskui ir sugrįžo: Kai tik atėjo dvylikta valanda nakties, pati įlindo visa šlapia p e r   k a m i n ą (Kabiniai, Alytaus vlsč.).

Keisti užtat yra B. Kerbelytės prisipažinimas ir abejonės: „Lietuvių papročiuose bei tikėjimuose mums nepavyko rasti liudijimų, jog buvo lendama pro angą dūmams (pro aukštinį ar kaminą vargu ar kas ryžtųsi lįsti, tačiau galbūt galima išlįsti pro čiukurą).“ Reikia pabrėžti, jog tradicijos nuo seno aiškiai suvokiama raganas ir burtininkus šitaip keliaujant ne kūnu, fiziškai, bet įdėm dvasiškai, dvasia. Tai iš esmės simbolinis vaizdinys, todėl kalbėti apie landžiojimą pro kaminą – nesusipratimas. M. Pretorijus XVII a. pabaigoje Mažojoje Lietuvoje rašė („Prūsijos įdomybės“ IV.4.§27): „Taip pat yra tikra apie šių dienų burtininkes ir raganas, kurios, vykdamos į kokią nors iš savo tariamų sueigų (k ū n u   t e n   n e n u v y k s t a), lieka namie lovoje arba ant šiaudų tartum apžavėtos. Tuo tarpu jų d v a s i o s velnio ten nugabenamos…“

­

Panašiai Didžiojoje Lietuvoje 1680 m. Viduklės pavieto Raulų dvare teista raganavimu apkaltinta Z. Šlekienė pasakojo: „Šios kompanijos raganos, pasivertusios šarkomis, suskrendančios į Eržvilką ant kalno prie Šaltuonos upės. Praėjusią vasarą net 5 kartus buvusios ten. Skrisdamos savo k ū n u s  p a l i e k a n č i o s įprastinėse vietose. M. Budreckas, jo žmona ir Lukavičienė savo kūnus palieką pelkėje prie Numgalių, netoli savo namų.“

Fiziškai neįmanomas keliavimas pro kaminą su dūmais kaip tik pabrėžia simbolinę – dvasinę, ne kūnišką – tokių kelionių prigimtį. O kartu dar vieną papildomą argumentą savo naudai gauna G. Beresnevičiaus nuomonė lietuvių raganas šitaip keliavus būtent į d a u s a s – dvasių, dvasinę šalį.

Panašiai pro kaminą raganos keliauja Polesėje. Antai žmogus užėjo miške trobelę ir per langą pamatė, kaip moteriškė pamirkė į duonkubilį rankas, sėdo ant šluotos ir nuskrido.  „Tada žmogus pats užėjo į trobą, paėmė duonkubilį su tuo vandeniu, pastatė po kaminu ir pats atsisėdo ant viršaus. Jis nė neapsižiūrėjo, kaip jį kažkas pagriebė ir išnešė p r o  k a m i n ą laukan“, ir nunešė į raganų susirinkimą.

Arba štai žmogus vienuose namuose pasiprašė nakvynės, o naktį ten prisirinko moterų, ir nors durys buvo uždarytos, jos po vieną visos kažkur dingo; žmogus pasilenkęs pažvelgė į krosnį, ir tada jį „įtraukė į kaminą, ir [jis] atsidūrė degutinėje ant gluosnio, kur suskrisdavo raganos“.

Arba: „Susirinko į trobą raganos, velnias su jomis, ir šeimininkės sūnus ten buvo. Kartu pasigamino dubenėlį su žolių apdavais, kiekviena pauosto ir lekia p r o  k a m i n ą. Velnias sėdi, visų laukia. Žmogus irgi pauostė, čiupo piestą ir p r o   k a m i n ą oran išlėkė.“

Kaip išlėkdavo, tuo pat keliu ir sulėkdavo: „Per Kupolę sulėkdavo tos raganos į trobą, į   k a m i n ą.“

Apskritai ukrainiečių ragana (вiдьма) ant šluotos išlėkdavo ir sugrįždavo būtent pro kaminą. Panašiai raganos keliaudavo ir suomių tradicijoje. Antai minėto tipo sakmėje bernas pasislėpęs pamatė, kaip šeimininkė pasitepė tepalu ir, sumurmėjusi „i š  k r o s n i e s kieman ir niekur nesustok!“, išlėkė į raganų susirinkimą.

G. Beresnevičius, remdamasis ištisa virtine panašumų, jau buvo gretinęs Europos raganas su Sibiro šamanais. Keliavimas su dūmais pro kaminą ją tik papildo.

Pabaiga 2011_11_01

Nr. 39 (1057)

© 2011, viršaitis. All rights reserved.