Baltų žinyčios vartai

0

Dausų bangos sukuria galimybę matyti praeitį (1)

viršaitis vasario 23, 2012 Alternatyvus mokslas, PASAULĖŽIŪRA

Šviesos greitis

Šviesa plinta 300 000 km per sekundę greičiu; tai yra kiekvienam žinoma, kas susipažinęs su pradine fizika. Bet maža kas įtaria, kokius nuostabius, beveik stebuklingus padarinius galima gauti iš tokio paprasto fakto. Garsusis prancūzų astronomas K. Flamarijonas (jau miręs) savo apysakoje „Dausų bangomis“ išdėstė šiuos įdomius padarinius pasikalbėjimu tarp kažkokio mokslininko Kverenso ir vaizduojamos jo mokytojo Liumeno „dvasios“, kuris mirė 1864 m.; dvasia tarytum pasakoja mokiniui apie savo keliones po visatą.

Veikalo pavadinimas – „Pasakojimai apie begalybes“, parašytas 1872 m.

Dausų bangomis

K. Flamarijonas

1. Praeities liudininkas

Liumenas. – Negaliu išaiškinti, kokia jėga mane privertė skristi neapsakomu greičiu dangaus erdvėmis. Greit aš pastebėjau, kad artinuosi prie puikios Saulės, žėrinčios gryna, balta šviesa. Ta Saulė buvo apsupta daugelio planetų, iš kurių kiekviena buvo apsupta vienu arba keliais žiedais. Tos pačios paslaptingos jėgos veikiamas aš atsidūriau ant vieno tų žiedų.

Ir atkreipiau savo dėmesį į mažąjį Žemės rutulį, šalia kurios a£ pažinau Mėnulį. Greit aš pamačiau šiaurės ašigalio baltus sniegus, geltonąjį Afrikos trikampį, bendrąją vandenyno apybraižą. Paskui aš pradėjau paeiliui atskirti vandenyno mėlynumo krašte kažkokį tamsiai pilkos spalvos iškyšulį. Patyrinėjęs aš pamačiau jo viduryje miestą. Be jokio sunkumo aš pažinau, kad tas žemyno sklypelis – Prancūzija, o matomas man miestas – Paryžius. Visas tas vaizdas buvo apšviestas skaisčios Saulės, bet, mano nustebimui, kalvos buvo apdengtos sniego, tarytum sausio mėnesį, tuo tarpu kaip aš apleidau Žemę spalio mėnesį.

102 pav.

Aš nukreipiau savo žvilgsnį į observatoriją. Koks buvo mano nustebimas, kai, geriau įsižiūrėjęs, aš pastebėjau, kad alėjos, kuri ėjo observatorijos link, jau nebėra, ir kad ten įtaisyti kažkokie maži sodeliai! Tęsdamas savo tyrinėjimus, aš vis labiau įsitikinau, kad Paryžius labai pakito. Tačiau aš pradėjau pažinti kvartalus, gatves ir pastatus tokius, kokie jie buvo mano jaunystės metais. Greit aš galutinai įsitikinau, kad mačiau ne naująjį Paryžių, o tą, kokiu jis buvo XVIII amžiaus pabaigoje.

Atidžiai aš toliau stebėjau. Santarvės Aikštės viduryje, pamačiau ešafotą, apsuptą rūstaus kariuomenės būrio. Vežimas, kurio vežikas buvo raudonai apsirengęs, vežė Liudviko XVI lavoną; daugeliui buvo nukirstos galvos.

Man buvo labai įdomu savo akimis pamatyti 1793 metų didžiąją dramą, – dramą, apie kurią taip daug kalbama istorijoje. Aiškumas to? kad prieš mane 1793 metų sausio 21 d. Paryžius, buvo tiek užčiuopiamas, kad aš negalėjau daugiau abejoti. įsitikinęs tuo, aš tuojau kreipiausi į fiziką, kuris man turėjo duoti mįslės išaiškinimą.

Visų pirma aš nustačiau Žemės padėtį. Tie duomenys padėjo man pažinti žvaigždę, kurios sistemoje aš buvau. Ta žvaigždė galėjo būti išimtinai tik Alfa Vežiko žvaigždyne, vadinama dar Kapela. Aš buvau ant vienos planetų, priklausančių šios žvaigždės sistemai. Galėjau atsiminti atstumą, kuris skyrė šią žvaigždę nuo Žemės; žinant atstumą, nesunku apskaičiuoti, kokiu laiku prabėgs jos šviesa: spindulys, išeinąs iš Kapelos, pasiekia Žemę ne anksčiau, kaip per 71 metus 8 mėnesius ir 24 dienas. Suprantama, kad ir iš Žemės išėjęs spindulys truks tiek pat laiko, kad pasiektų Kapelą.

Kverensas. – Bet jei tos žvaigždės šviesa tepasiekia mus tik per 12 metus, tai, vadinasi, mes matome tą spinduolį tokį, koks jis buvo prieš 12 metus?

Liumenas. – Jūs kaip galima geriausiai mane supratote. Nė vieno dangaus kūno mes nematome tokio, koks jis yra tikrybėje. Mes matome praėjusių laikų dangaus paveikslą, bet ne tą, kuris yra dabartiniu metu. Jei šiandien matomieji dangaus kūnai būtų sunaikinti kurios nors katastrofos, mes vis dar juos tebematytume daugelį amžių.

Šią teoriją lengva pritaikyti keistam faktui aiškinti, kurio aš buvau liudininku. Jei iš Žemės Kapela atrodo tokia, kokia ji buvo prieš 12 metus, tai ir, atvirkščiai, iš Kapelos Žemė matosi tokio būvio, kokio ji buvo prieš 12 metus. Žinoma, iš pirmojo žvilgsnio atrodo neįtikėtinas galimumas pasidaryti seniai praėjusiųjų laikų įvykių liudininku. Bet vis dėlto tai nepadaro tokio įspūdžio, kaip tai, ką aš dabar papasakosiu.

II. Dešimtmečiai prabėga per vieną valandą

Liumenas. – Atsigrįžęs nuo scenų, kurios įvyko aikštėje, aš pajutau, kad mano dėmesį instinktyviai patraukia vienas seno stiliaus pastatas. Prieš šonines jo duris aš pastebėjau grupę iš penkių žmonių. Tarp jų aš pažinau savo tėvą, bet tokį, kokį aš jo niekad nemačiau; pažinau aš taip pat savo motiną ir vieną pusbrolių, kuris mirė prieš keturiasdešimt metų. Negaliu aprašyti, kaip stipriai aš šio vaizdo buvau pritrenktas. Akyse man kaip ir susidrumstė, ir aš pradėjau nebeatskirti daiktų. Valandėlę atrodė, kad mane traukia kažkoks sūkurys. Kada aš vėl pradėjau atskirti daiktus, tai pastebėjau būrį vaikų, bėgančių Panteono aikšte, greičiausia iš mokyklos, kadangi jie nešė su savimi knygas ir sąsiuvinius. Du jų, atrodė, karštai tarp savęs ginčijosi, ir turėjo baigtis muštynėmis. Trečiasis priėjo jų perskirti, bet jį nustūmė taip, kad jis parkrito ant žemės. Prie pargriuvusio vaiko pribėgo motina. Tai buvo mano motina. Per septyniasdešimt metų gyvenimą tekdavo pajusti daug netikėtų dalykų, bet niekad aš nejaučiau tokio susijaudinimo, kaip tada, kai tame vaike aš pažinau – pats save!

103 pav.

Kverensas. – Kaip! Pats save?

Liumenas. – Galite sau įsivaizduoti, kaip aš buvau nustebintas! Aš iš karto atsiradau dviejuose pavidaluose: ten, ant Žemės, ir čia erdvėse… Iš eilės ėjo prieš mane visi metai, mano praleisti Paryžiuje. Aš mačiau, kaip įstojau į universitetą, pamačiau save išleidžiamuose egzaminuose Politechnikos mokykloje. Taip praėjo prieš mane metai po metų. Aš mačiau savo vedybas, keliones, beruošiant pamokas ir t. t. Kartu aš dalyvavau naujausios istorijos besikeičiančiuose vaizduose.

Kverensas. – Ką gi, visi šitie įvykiai greit praėjo prieš jūsų akis?

Liumenas. – Atrodo, toji panorama prabėgo prieš mane ne ilgiau kaip per parą.

Kverensas. – Tačiau jei jūs matėte prieš save visus savo gyvenimo 12 metų įvykius, tai jūs turėjote tam praleisti taip pat 12 metus, o ne kelias valandas?

Liumenas. – Tuojau paaiškinsiu, kodėl man visiškai buvo nereikalinga laukti dar 12 metus, kad pamatyčiau visus savo gyvenimo nuotykius.

Stebėdamas savo gyvenimą, aš priėjau prie paskutiniųjų metų. Aš pamačiau draugus, su kuriais suartėjau paskutiniu laiku, tame skaičiuje taip pat ir jus; pamačiau savo dukterį, jos vaikus, mano šeimą, visą pažįstamų ratelį. Pagaliau atėjo minutė, kai pamačiau save gulintį mirties patale ir dalyvavau kaip savo mirties liudininkas…

Pasirodė, kad, atsidėjęs stebėjimams, aš apleidau Kapelą ir greit nešiausi Žemės linkui. Aš sugrįžau ant Žemės ir patekau į savo kambarį tuo momentu, kai mane ruošėsi laidoti. Kadangi šioje grįžtamoje kelionėje aš ėjau prieš šviesos spindulius, tai atstumas, skiriąs mane nuo Žemės, nuolat mažėjo. Šviesos spinduliai, einą iš Žemės, turėjo prabėgti ligi manęs vis mažesnį ir mažesnį atstumą, ir tuo būdu besikartojančių reiškinių laiko tarpai vis labiau trumpėjo.

Kada įėjimas į rūsį buvo užverstas akmeniu, Saulė jau geso savo purpuriniuose auksiniuose spinduliuose. Aš pamačiau žibančią Kapelą, kuri spindėjo tyra, skaisčia šviesa. Tada aš vėl pamiršau apie Žemę ir pasidaviau žavėjimui traukusios mane Kapelos. Aš pasileidau į ją žymiai greičiau negu šviesos greitis.

Laukite tęsinio

fizika.lm.lt

© 2012, viršaitis. All rights reserved.