Baltų žinyčios vartai

1

Krivis

viršaitis sausio 24, 2013 Baltų kalbos, PASAULĖŽIŪRA

Ginas Žiemys//

BALTIŠKOJI BŪTOVĖ ETIMOLOGINĖS ANTROPOLOGIJOS POŽIŪRIU

Senieji baltai greičiausia rėmėsi dviem pagrindiniais mitybos šaltiniais: medžiokle (bei miško vaisiais) ir žūkle. Juos lėmė turtingi, platūs miškai ir žuvingi ežerai. Anot senųjų žvejų: „Žūva nakčia, ne dieną; Žūsti naktį – dieną miegi; Prijunkęs žūt, negali gyvent; Ajai anūkas, jam kad tik žūt ir žūt, nemiega par naktis, žūsta ir žūsta. Paryčiais tėvas išėjo žūtiej; žuvo visą naktį, mirko ežere.“ LKŽ XX 996. Kad sektųsi žvejyba, stebi iš kurios pusės pučia vėjas: „Šiandien žiemys vėjas – nieko nebus, neverta ir eit; Šiandien tasia šilta, einam žūt“ LKŽ XX 996.

Nelaimingi atsitikimai ant vandens tokie dažni, kad išėjimas į žūtį (žūklę) įgyja žūties, t.y. mirties prasmę: „Mano vyras prigėrė žūdamas; Tai meškeriojant, tai te žūstant prigeria, ir visa; Važiavo diedas žūt i pavažiavo po ledu“ LKŽ XX 996.

Iki žemdirbystės suklestėjimo žuvis lieka pagrindinis maisto šaltinis. Apie tai byloja žodžio žūti (žūsta) pragyventi, prasimaitinti reikšmė: „Neturėsiu ko uždirbt, neturėsiu iš ko žūt (prasimaitinti). Duoną pirkinėja ir žūsta (pragyvena)“ LKŽ XX 997. Vadinasi, net ir prisiauginus javų, ir valgant duoną, ji dar siejama su žuvimi.

Vienodi ar panašūs lietuvių ir sen. indų žodžiai: ugnis, naktis, sapnas, sūnus, dūmas byloja apie bendrą lietuvių-indų substratą. Tai leidžia manyti, kad ir kai kurie sanskrito gramatikos bruožai artimi lietuvių kalbai. Viena iš galimų bendrybių dalelytė vi-. Sanskrite ji sustiprina žodžio reikšmę arba ją paneigia VK 580: sen. indų kheda – nuovargis, apmaudas, susierzinimas VK 186, o vikheda – budrus, linksmas, energingas VK 583; çastra – peilis, durklas, kalavijas, ginklas VK 639, o viçastra – beginklis VK 606; liet. [gėlė] vysta – vi „ne“, sen. indų stha „stovinti“ VK 754. Ir turime kelis vardus, kur dalelytė vi–, galimas daiktas, atvirkščiai, sustiprina pagrindinio žodžio reikšmę: vystyti [kūdikį], žuvis, kalvis, krivis. Vi– „stiprinančioji dalelytė“ ir sen. indų sthita „stovintis, esantis, pastatytas, nejudantis, besirūpinantis, priklausantis, atsparus, tinkamas, šiuolaikiškas“ VK 755. Kituose lietuviškuose žodžiuose ta dalelytė matyt pabrėžia jų išskirtinumą, neatsitiktinį, pasikartojantį veiksmą. Kitaip tariant, ji savo „šeimininką“ pakelia į profesionalumo ir sakralumo lygį. Kalvis yra tas, kuris moka kalti ir užsiima kalimu, o krivis atlieka šventąsias apeigas ir nieko kito daugiau. Nes jis dievų tarnas.

Kaip ir kitais atvejais remiamės sanskritu. Sen. indų kriya – aukojimas, aukojimo apeiga VK 177. Dalelytė vi- greičiausia turi sustiprinimo reikšmę. Todėl kri-vi-s asmuo, kuris galbūt pastoviai, net kasdien, aukoja, t.y. esti aukotojas, kulto tarnas, dvasininkas. Krivis, kaip ir vaidila, regis, priklauso dar senajai lietuvių-indų kalbinei vienybei, todėl ji ir pajėgi daug ką paaiškinti.

Tokiu atveju neturėtume skubėti krivulės – sueigų ženklo – vesdinti iš būdvardžio kreivas. Palikime tai liaudies etimologams. Sunku būtų nuneigti, jog krivulė negalėjo sietis su kriviu ir nebuvo jo valdžios simbolis.

LITERATŪRA

LKŽ – Lietuvių kalbos žodynas, Vilnius, 1941–2002, t. 1–20.

VK – Кочергина В. А., Санскритско-русский словарь, М., 1978.

© 2013, viršaitis. All rights reserved.