Išėjusio istoriko ženklai likusiems
Ričardas Čekutis//
2013 m. gegužės 21 d. žymus prancūzų rašytojas ir istorikas Dominikas Veneras (Dominique Venner) nusišovė Paryžiaus Dievo Motinos katedroje, protestuodamas prieš įteisintas homoseksualų santuokas, įsivaikinimą ir imigraciją. Likus savaitei iki šio įvykio interviu žurnalui „Sezession“ intelektualas teigė, kad atėjo laikas rengti simbolines akcijas ir netgi aukotis siekiant atgaivinti europietiškosios tapatybės atmintį ir tradicijas. Interviu buvo skirtas naujajai ir paskutinei D.Venero knygai „Istorijos šokas“.
– „Istorijos šoke“ aptariami klausimai, kuriuos jūs seniai tiriate. Kam skirta naujoji knyga?
– Istorinių perversmų suvokimas jau seniai nagrinėjamas mano darbuose. Tai santykiai tarp religijos ir identiškumo, tęstinumo ir kultūrų renesanso, kuris interpretuojamas kaip ilgalaikė tautų identiškumo išraiška. Per ilgą Europos istoriją daugelio rastų atsakymų ištakos slypėjo Homero eilėraščiuose kaip jos ilgaamžio indoeuropietiškojo paveldo atspindys.
– Kodėl knygą pavadinote „Istorijos šokas“, ką jis reiškia?
– Mes išgyvename istorijos šoką to net nesuvokdami. Taip buvo visada. Tik vėliau įmanoma nustatyti permainų mastą. Daugelis epochų iki mūsų išgyveno istorijos šoką ir priešinosi gigantiškiems iššūkiams: antikos graikų kovos su persais, Romos respublikos nuopuolis iki Augusto… Naujojo ir naujausiojo laikotarpio istoriniai šokai sukeldavo idėjinius pokyčius. Pavyzdžiui, Makiavelis (Machiavelli) yra XV a. sumaišties Florencijoje ir Italijoje rezultatas, Montenis (de Montaigne) – religinių karų Prancūzijoje rezultatas, Samuelis Hantingtonas (Samuel Hundington – JAV politologas, garsiojo veikalo „Civilizacijų karas“ autorius) – naujojo pasaulio po šaltojo karo rezultatas, beje, į situaciją žvelgęs amerikiečio, o ne europiečio akimis.
– Kokie europietiškojo ir amerikietiškojo požiūrio skirtumai?
– XX a. Jungtinėms Valstijoms buvo nenutrūkstamo pakilimo epocha užvaldant ir pavergiant pasaulį, taip pat ir kultūrinę erdvę. Tas pats laikotarpis – ypač po 1945 m. – Europai tapo nuosmukio, griuvimo, visiško pavaldumo ir beprecedentės demoralizacijos epocha.
– Kaip pasireiškia naujasis istorijos šokas?
– XXI a. išlaisvins europiečius nuo 1945 m. pasekmių. Iš dviejų didžiųjų jėgų, kurios 1945 m. pasidalijo Europą Jaltoje, viena jau išnyko, o juk to niekas anksčiau net įsivaizduoti negalėjo. Komunizmas sprogo iš vidaus, o šiuolaikinė Rusija prisikėlė iš jo griuvėsių. Ir ši nacionalinė Rusija tampa kontinentine Europos partnere santykiuose su Jungtinėmis Valstijomis. O JAV priverstos skaitytis dar ir su Kinija, islamo pasauliu, Pietų Amerika ir likusiu nuolat besikeičiančiu pasauliu. Vakarykštės dienos didvyriai rytoj jau taps prakeiktaisiais…
– Jūs rašote, kad didelės kultūros neatstovauja skirtingiems regionams planetoje, o pačios kultūros yra skirtingos „planetos“. Ką turite omeny?
– Žmonės egzistuoja tik dėl to, kas juos skiria: klanas, gentis, miestas, tauta, kultūra, civilizacija. O ne dėl to, kas tarp jų yra bendro, grynai gyvuliško: seksualumo ar būtinybės maitintis. Jų žmogiškosios savybės pagrįstos tradicijomis ir dvasinėmis vertybėmis, kurios „peraugo laiką“. Pavyzdžiui, paprastas seksualumas yra universalus, pasaulietiškas, kaip ir maitinimasis, tačiau meilė kiekvienoje kultūroje skirtinga. Kaip moteriškumo vaizdavimas, kūno, gastronomijos ar muzikos suvokimas. Šie bruožai – tai morfologinės sielos atvaizdas, sielos, kuri persikūnija kartu su patirtimi, atavizmu. Žinoma, naujosios religijos įtaka gali pakeisti suvokimą ir elgseną. Tačiau tautos tradicijas keičia ir iš šalies primetamos religijos. Japonijoje budizmas įgavo tam tikrą karingą formą, kokia Kinijoje nėra žinoma. Galima sakyti, kad kiekviena tauta turi savus dievus, kurie ateina savaime ir gyvuoja netgi tada, kai atrodo, kad jie pamiršti.
– Jūsų žodžiai būtų teisingi ir amerikiečių atžvilgiu, turint galvoje jų europietišką kilmę. Kaip tuomet paaiškintumėte, kad iš Europos kilę amerikiečiai išsižadėjo europietiškųjų tradicijų tam, kad sukurtų naują tradiciją, kuri yra priešinga buvusiajai?
– Atkreipčiau dėmesį į austrų geopolitiko barono Jordiso fon Lochauzeno (Jordis von Lohausen) pastebėjimus. Jis priėjo prie išvados, kad, pavyzdžiui, į Europą persikėlę gyventi vokiečiai visada išlieka vokiečiai netgi po kelių šimtmečių, tačiau pakanka vienos kartos, kad į JAV emigravę vokiečiai liautųsi jautęsi vokiečiais ir taptų amerikiečiais – tokiais pat, kaip ir visi likusieji. Tai kelia rimtą klausimą. Vadinasi, ne viskas priklauso nuo „rasės“, kaip kitados buvo įsivaizduojama. Tačiau iš Europos atvykę amerikiečiai išsaugo „gyvulišką“ savųjų ištakų savybę: energiją, kovinį ir verslininkišką įkvėpimą, išradingumą… Vis dėlto jų pasaulėžiūra pasikeitė persikėlus į Naująjį pasaulį. Tai biblinės utopijos apie Pažadėtąją žemę, svajonės apie naują pasaulį, esantį toli nuo Europos, rezultatas. Remiantis Maksu Vėberiu (Max Weber), Amerikos įkūrėjai buvo įsitikinę, kad jie turi pradėti naują „išrinktųjų tautą“, kuri visam pasauliui primestų „kapitalizmo dvasios“ valią. Nepamirškime, kad amerikiečių mokyklose kasdien skaitoma Biblija ir duodama priesaika savajai vėliavai. Vadinamųjų įkūrėjų misionieriškoji idėja tapo tikslu ir daugeliui imigrantų. Ir ši politinė religija neišvengiamai turėjo užgožti aristokratiškąją ir tragiškąją europietiškąją tradiciją.
– Be Europos ir JAV, pasaulyje egzistuoja ir daugiau kultūrinių aplinkų.
– Taip, ir kitose vietose pasaulis suvokiamas taip, kaip to nepajėgūs įsivaizduoti nei europiečiai, nei amerikiečiai. Kad geriau suprastume šį faktą, į savo knygą įtraukiau išvadas iš prancūziškosios patirties. Pavyzdžiui, Paryžiaus mečetės vadovas Dalilis Bubakeras aiškina, kad islamas yra ne tik religija, sąmonė, įstatymas, bet ir kultūra… Musulmonai yra ne tik tie, kurie laikosi penkių svarbiausių islamo postulatų, bet ir tie, kurie priklauso šiai savitai bendruomenei. Kartoju: savitai. Kitaip tariant, islamas – tai ne tik religija, nes jis peržengia religijos rėmus. Tą patį galima pasakyti ir apie daugelį kitų religijų, kurios nėra vien tik religijos krikščioniškuoju ar pasaulietiniu supratimu, nes jos ne tik nusako asmeninį santykį su Dievu, bet ir moko savitumo, įstatymų, bendruomeniškumo, t.y. visiškai formuoja žmogų.
– Ar gali naujas identiteto suvokimas padėti europiečiams sukurti save iš naujo?
– Aš esu įsitikinęs, kad europiečiams atrasti savo autentiškumą įmanoma tik anapus asmeninės religijos arba apskritai be jos. Šiuolaikinė tikrovė turi skatinti identiškumo atmintį. Atmintį, kuri būtų pajėgi dvasiškai apginkluoti europiečius, kad jie galėtų priešintis perspektyvai išnykti milžiniškame pasauliniame rasių maišymosi katile, t.y. vykstant globalizacijos procesams. Kaip kiti save suvokia Šivos, Mahometo, Abraomo ar Budos sūnumis, taip europiečiai gali save suvokti Homero, Odisėjo ar Penelopės palikuonimis.
– Jūs pakeitėte garsiąją formulę „pirmiausia politika“, akcentuodamas, kad šiandien jau reikia sakyti „pirmiausia mistika, o po jos – politika“. Ką šiuo lozungu norite pasakyti?
– Mūsų amžius nebereikalauja „užgrobti valdžią“, kaip būdavo anksčiau. Jame jau nebeliko vietos svajonei. Politika – jau ne tas ryšys, kuris suteikia gyvenimui prasmę. Kad ir kokios būtų politinių akcijų stipriosios pusės, anaiptol ne politika gali sugrąžinti europiečiams suvokimą, kas jie tokie yra, orientuoti jų gyvenimą. Šis suvokimas gali atsirasti tik per stiprų savo identiškumo pažinimą. Kitaip tariant: jokia aukšto lygio politinė akcija neįmanoma be išankstinės savosios tapatybės atminties sąlygos. Tačiau vien žodžių nepakanka. Būtina sugebėti žodžius paversti veiksmu, reikia rizikuoti gyvybe, reikia netgi būti pasirengusiems paaukoti gyvybę, jeigu tai yra neišvengiama.
Parengta pagal užsienio spaudą
© 2013, viršaitis. All rights reserved.
Latvijas Dievturu Sadraudze
